Vienas iš ilgiausiai Ukrainoje kovojančių ir bene patį didžiausią autoritetą Kyjive įgijęs Lietuvos karys, 58 metų vilnietis Rimas Armaitis ketina kare padaryti pertrauką ir gydytis traumas.

Taip vyriausias iš Ukrainoje kovojančių trisdešimties lietuvių nusprendė po stebuklingo išsigelbėjimo per paskutinį susidūrimą su priešu.

„Tai, kad iš tos užduoties grįžau gyvas, yra beveik stebuklas, nes baigiant darbą mus aptiko septyni priešo dronai. Pasislėpėme apleistame pastate, bet mane lydėję žvalgai bijojo, kad pagal dronų nurodytas koordinates apsups rusai arba atskris bombos, tad nutarėme rizikuoti ir vidurdienį atviru lauku pėsti patraukėme link saviškių, virš galvų skrendant dronui. Tai prilygo savižudybei, net sunku patikėti, kad grįžome gyvi“, – sakė Rimas.

Slapyvardžiu Diedas prisistatantis R.Armaitis yra ne tik pats vyriausias iš mūsiškių, bet ir dėl dažnų bei įdomių įrašų feisbuko paskyroje bene labiausiai stebimas lietuvis šiame kare. Dauguma kitų lietuvių karių savo buvimo Ukrainoje dėl įvairių priežasčių neviešina.

Kadangi NATO bei ES šalys tiesioginiuose karo veiksmuose nedalyvauja ir Kyjivui tiekia vien finansinę paramą bei ginkluotę, ten kariauti vykstantys mūsų šalies piliečiai tai daro asmenine iniciatyva ir savo lėšomis. Iš viso per dvejus metus Ukrainoje trumpą arba ilgesnį laiką kovojo apie šimtą lietuvių.

Kare visada trūksta išminuotojų

Su Rimu senokai planavau susitikti, tačiau tai padaryti pavyko tik prieš savaitę – per Kosto Kalinausko baltarusių pulko vieno kovotojo laidotuves Kyjive. Po jų keletas lietuvių karių ir į Ukrainą paramą vežančių savanorių bei baltarusių karių prie laužo surengė simbolinį žuvusio kovotojo paminėjimą.

„Pulke visi žino ir gerbia Diedą, nes jis yra šimtaprocentinis savo amato profesionalas, jo patarimai per mokymus yra labai vertingi, be to, tai nuoširdus ir geraširdis žmogus, niekada neatsisakantis patarti, pakonsultuoti“, – taip prie laužo paaiškino vienas iš Kosto Kalinausko pulko vadų, Rimą pažįstantis beveik nuo pat jo atvykimo pradžios.

Kitas baltarusis karys pasakė: „Manau, kad mūsų daliniui labai pasisekė, jog turime Diedą, nes jis, kiek girdėjau, yra vienas iš dešimties geriausių išminuotojų Ukrainos kariuomenėje, todėl jį ne kartą siekė pervilioti kiti daliniai.“

Vilnietis netikėjo, kad Maskva ryšis karui su Kyjivu, ir nesiruošė ten vykti, bet okupantams įsiveržus ėmė svarstyti, kokiu būdu gali ukrainiečiams padėti.

„Žinojau, kad kare visada trūksta išminuotojų, ir pagalvojau, kad galiu būti ukrainiečių instruktorius, perteikti savo patirtį. Perskaitęs, kad ten yra formuojamas atskiras baltarusių padalinys, susisiekiau su jų mobilizavimo centru Varšuvoje ir kovo tryliktąją išvykau. Žmona ir duktė labai neatkalbinėjo, nes žino, kad sugebu būti labai užsispyręs“, – pasakojo Rimas Armaitis.

Teko rengti išminuotojų mokymo kursus

Varėnos rajone užaugęs R.Armaitis po aštuonių klasių Vilniaus Buivydiškių technikume įgijo zootechniko specialybę. Grįžęs po kariuomenės vaikinas pamatė, kad kolūkiai yra ardomi, todėl nuėjo dirbti į „Žalgirio“ staklių gamyklą, o kiek vėliau, ėmęs lankyti karatė treniruotes, nusprendė stoti į kuriamą policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“. Ten tapo išminuotojų grupės nariu, vyko į mokymus JAV bei ES šalyse.

Pastaruosius dešimt metų dirbo pasienio pareigūnu, o prieš šešerius metus, būdamas 52 metų, išėjo į pensiją ir tapo techniku inžinieriumi „Hilton“ viešbutyje.

Kyjive lietuvis buvo nusiųstas į įvadinius karinio parengimo kursus užsieniečiams, tačiau po dviejų savaičių jam pačiam buvo patikėta rengti išminuotojų kursus. Tačiau nebuvo suteikta jokių mokymo priemonių, todėl Rimas po mėnesio pasiprašė siunčiamas į frontą, kad susipažintų su realia situacija ir parsigabentų demonstravimui minų.

Pateko į Mikolajevą, kurį po Chersono užėmimo rusai labai atakavo, nes norėjo atverti sau kelią į Odesą. Mikolajeve Rimas išbuvo pusantro mėnesio, kelis kartus ėjo su žvalgais į užduotis, o kai iš bazės išvyko atgal į sostinę, po trijų dienų rusų raketa minėtą bazę sugriovė.

Po Mikolajevo antrą kartą į frontą teko vykti į Zaporižės srityje esantį miestelį Guliai Pole, ir ta išvyka lietuviui įstrigo visam gyvenimui.

„Kai atvažiavome į visiškai sugriautą ir tuščią miestelį, kelią mašinoms pastojo katinai ir šunys, nesitraukę net garsiai signalizuojant. Paaiškėjo, kad visi jie yra patyrę kontūzijas nuo artilerijos apšaudymo ir apsvaigę, apkurtę“, – prisiminė karys.

Guliai Pole ant minų užvažiavo kelios ukrainiečių karių grupės, todėl skubiai reikėjo išminuoti svarbias kelių ir miškų juostų atkarpas. Čia buvę kariai Rimui prasitarė, kad iš aštuoniolikos žvalgų grupių net šešios negrįžo, dirbti teks labai pavojingomis sąlygomis.

Išminavę kelius patys pirmieji važiuoja

Vadas Žoržas pasikvietė lietuvį ir pasakė, kad šis per vieną naktį turi suformuoti išminuotojų grupę ir išvalyti kelią šturmuotojams. R.Armaitis tada į grupę pakvietė tris jo kursą Kyjive anksčiau išklausiusius karius ir kelius bei pamiškės juostas sėkmingai per tris savaites išminavo.

Ši paskubomis suburta grupė tapo kokybiško darbo pavyzdžiu kitų dalinių išminuotojams, nes tikrindama jų išvalytas zonas rado nemažai pražiopsotų minų.

„Mano darbo kokybės ženklas yra tai, kad po išminavimo galima tuo keliu be baimės važiuoti, tai pirmi visada patys ir darome“, – sakė Diedas.

Dronų tada dar buvo nedaug, todėl pilkojoje, arba niekieno, zonoje dirbo vos kilometras nuo priešo, o miškingoje vietovėje išminuotojus nuo rusų skyrė vos keturi šimtai metrų.

Guliai Pole išminuotojams dirbti teko be poilsio dienų nuo septynių ryto iki sutemų, todėl Rimas pasitempė stuburą ir iki pat dabar dažnai kenčia skausmus.

Ten lietuvis patyrė ir kontūziją, kai priešui ėmus apšaudyti iš minosvaidžio, visi sugulė į griovius šalia kelio, o viena iš aštuonių minų sprogo už pusantro metro nuo jo.

„Nesupratau, kad tai kontūzija, nevėmiau, tačiau po to kilo problema dėl pusiausvyros, svaigo galva ir, blogiausia, dingo miegas: guli, o negali užmigti, ryte keliesi nepailsėjęs. Šią problemą išgyvena daugybė karių. Per tris savaites numečiau trylika kilogramų“, – pasakojo Rimas.

Per ukrainiečių šturmą Guliai Pole žuvo žvalgas, saugojęs išminavimo darbus vykdžiusį Rimą. Sunkiai sužeistas buvo ir žvalgų grupės vadas Žoržas, su kuriuo Rimas iš pradžių daug barėsi, o paskui susibičiuliavo.

Visą laiką persekioja dronai

Po trijų mėnesių Žoržas apsivedė, o dar po trijų žuvo. Žoržui po mirties buvo suteiktas Ukrainos didvyrio vardas, nes jis pasiprašė, kad sava artilerija atidengtų į jį ugnį. Tokiu būdu buvo sunaikintas ir Žoržą apsupęs didelis priešo būrys.

Minėtų bičiulių žvalgų žūtis Rimas sunkiai išgyveno. Lietuvis dirbo įvairiose vietose, o ryškiai padidėjusį dronų kiekį labiausiai pajuto tarp Kramatorsko ir Bachmuto esančioje Konstantinivkoje.

„Ten pirmą kartą supratome, kad negalime vaikščioti didesnėmis grupėmis kaip po du žmones, jei nenorim, kad į mus būtų nutaikomos minosvaidžių minos ir atakuojantys dronai. Dirbti jau galėjome nebe po 7–9 valandas, bet tik po 2–3, o per tą laiką virš galvų praskrisdavo po 25–30 dronų. Išminuotojus saugančiam žvalgui daviau įsakymą, kad jei virš mūsų galvų mato pakibusį droną, nedelsdamas šautų. Iš pradžių buvo labai nejauku dirbti, bet per laiką pripratome“, – sakė veteranas.

Karo pradžioje su mašina buvo galima privažiuoti iki „nuline“ vadinamos zonos, o dabar iki jos tenka naktį eiti 2–3 kilometrus ir tiek pat grįžti pėsčiomis, nes mašinas atakuoja dronai.

Išminuotojai karo pradžioje labiausiai baimindavosi minosvaidžių apšaudymo ir kryžminės ugnies, nes dėl žvalgybininkų nesusikalbėjimo į juos imdavo šaudyti tiek priešai, tiek savi.

„Kare gali atsitikti bet kas. Pilkojoje zonoje, ypač karo pradžioje, neretai tekdavo prasilenkti su žvalgų grupėmis ir nežinodavai, ar tai savi, ar priešai. Už šimto metrų pamatai juos praeinančius, bet jie nešauna į tave, nes nenori išsiduoti, o tu nešauni į juos, nes mums irgi savo darbą reikia atlikti tyliai“, – pasakojo išminuotojas.

Kiti atsisako, o jis negali

„Jei atvykus į naują paskirties vietą mane pasitikę kariškiai rodo didelį džiaugsmą, suprantu, kad padėtis yra labai bloga, vadinasi, kiti išminuotojai greičiausiai atsisakė apsiimti atlikti užduotį, ir aš esu pasiųstas gelbėti situaciją“, – su šypsena veide pasakojo karys.

Rimas visada vadams kelia principingą reikalavimą – kad kiekvieną išminuotoją lydėtų jį saugantis žvalgas. Šis privalo ne tik turėti gerą klausą ir iki maksimumo įjungti aktyvias ausines, kad išgirstų dronus, bet ir palaikyti nuolatinį ryšį su kitais žvalgais bei išminuotojais, kad perspėtų, kada reikia slėptis.

„Tačiau kare nieko negalima nuspėti iš anksto, nes viskas akimirksniu gali pasikeisti. Vadai prieš siųsdami į frontą naujai užduočiai niekada neįstengia man pasakyti, ką tiksliai reikės daryti, todėl vykdamas imu viską ir nusiteikiu viskam“, – kalbėjo Rimas.

Paskutinėje išvykoje į frontą lietuvio buvo paprašyta išvalyti plotą, kuriame dirbti atsisakė kitos dvi išminuotojų grupės. Įvertinęs pavojingumą Rimas irgi du kartus šio darbo atsisakė. Bet vadai jį pasikvietė ir pasakė: „Nesvarbu, koks bus tavo atsakymas, bet po paros per tą plotą mūsų pulko šturmo grupė privalės eiti į užduotį.“

Lietuvis suprato, kad jam atsisakius, pulko bendražygių gyvybei kils mirtinas pavojus ir gali sužlugti visa suplanuota operacija. Tai, kad per šią operaciją liko gyvas, Rimas laiko stebuklu, todėl pradėjo mąstyti nutraukti kontraktą ir grįžti Lietuvon.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Ukrainoje R.Armaitis fronte atlieka pačias sudėtingiausias išminavimo užduotis.

2. R.Armaitis ruošiasi paskaitai – karius mokys išminavimo subtilybių.

3. Išminuotojas mėgsta bendražygiams gaminti maistą.

E.Butrimo nuotraukos