– Treji metai judu esate ateitininkai. Tai – katalikiška organizacija. Jaučiatės laimingi? Ar vaikinams, būnant jūsų amžiaus, ne labiau už viską rūpi sėdėti prie kompiuterio ir jame šaudyti bei gaudyti žmogeliukus?
Rokas: Kas nori, tegu šaudo gaudo, o aš nesu namisėda. Rūpi kuo daugiau pamatyti, sužinoti, išbandyti. Retas savaitgalis būna laisvas, bet norisi naujovių. Ateitininkų kuopos globėja ilgokai mus kvietė. Rodydavo vaizdo medžiagą ir nuotraukas iš ateitininkų veiklos, bet nelabai sėkmingai. Patys nebuvome tam nusiteikę, tai nelabai ir kreipėme dėmesį į tai, ką sako.
O tapęs ateitininku pamačiau, kad man įdomu organizuoti renginius, ir čia nieko nepakeisi.
Mangirdas: Išties, kol pats ateitininkų stovykloje nesudalyvavau ir nepatyriau, kaip jose įdomu, pasakojimai visai nedomino. Užtat dabar esu labai laimingas. Vien jau dėl to, kad galiu kažką įdomaus sugalvoti dėl kitų, ne dėl savęs. O kai kitiems gera, tai ir man.
Laimė iš dangaus pati nenukrenta. Kad ji ateitų, reikia ir savo pastangų.
– Ką įdomiausio galite papasakoti apie ateitininkų veiklą? Panevėžio rajone, Berčiūnuose, vyksta jų stovyklos. Ar šiemet teko dalyvauti?
Rokas: Kas treji metai vyksta Panevėžio krašto ateitininkų valdybos rinkimai. Su Mangirdu abu į ją buvome išrinkti, bet organizuoti stovyklos nebesuspėjome. Užtat pakvietėme ateitininkus savaitgaliui „Kelias į širdį“ Berčiūnuose. Atvyko apie 90 dalyvių, taip pat ir kandidatai į ateitininkus. Norėjome jiems parodyti, ką veikiame, ko mokomės, kaip linksminamės.
– Ką įdomaus galima sumąstyti dviem dienoms, kad visi būtų užsiėmę ir patenkinti?
Mangirdas: Turėjome dvi dienas – teko labai susispausti, kad viską spėtume. Siūlėme sportinius žaidimus, kvietėme į improvizacijų būrelį, mokėme giesmių ir rengėme šv. Mišioms bažnyčioje. Dar veikė apyrankių pynimo būrelis.
Aš dalyvavau sporto estafetėse. Linksmiausia buvo mėtyti vandens balionus – dalyviai turėjo juos pagauti, kad nesprogtų.
Rokas: Aš buvau renginio komendantas, prižiūrėjau tvarką, fotografavau ir dar mokiau giesmių. Moku jų labai daug, bet mokydamas kitus pasirenku paprastesnes, lengvesnes, kad būtų smagios, ritmiškos, kitus įtrauktų. Groju ir gitara.
– Lankei muzikos mokyklą ir ten išmokai brazdinti stygas? Juk tai nėra taip paprasta, kaip iš tolo žiūrint, įskausta pirštai.
Rokas: Muzikos istorija manęs visai nedomina, todėl mokyklos nelankiau. Vienas žmogus užvedė ant kelio ir per dvi savaites pats išmokau. Smagu, kai per šv. Mišias kiti pritaria. Yra buvę, kad kartu giedojo apie 80 žmonių. Lyg visas choras...
Man gera giedoti per mišias, taip lengviau įsijausti į maldą. Patiko vos pabandžius.
Bet reikia žinoti ir mišių eigą, kurių giesmių netinka ir negalima kuriuo metu giedoti.
Grojant vargonais, žodžius sunkiau išgirsti nei skambinant gitara.
– Esate dar tokio amžiaus, kai, matyt, ir tinguliukas apima, ir keltis į bažnyčią nesinori. O gal maga mišiose tiktai pabūti, bet negiedoti...
Mangirdas: Nesu labai muzikalus, bet dar nėra buvę, kad pritarti nenorėčiau. Giesmė suteikia mišioms iškilmingumo, pakylėtos nuotaikos.
Rokas: Ne kiekvieną savaitgalį į bažnyčią nueinu, bet kai nenueinu, tai tikrai ne dėl tingėjimo. Nebent būnu labai užimtas. Mišios man yra šventė.
– Pradinėse klasėse tikybos mokytojos, kunigai moko vaikus tikėjimo tiesų. Bet vėliau dažnas jaunuolis atitrūksta nuo bažnyčios ir į ją sugrįžta tik tuokdamasis.
Mangirdas: Mums savaime taip išėjo. Klasės auklėtoja buvo tikybos mokytoja. Mano mama taip pat vaikšto į bažnyčią. O po to įstojome į ateitininkus.
Be to, kunigai yra labai šilti, malonūs žmonės, gera, paprasta su jais bendrauti.
– Būsimosios jūsų sužadėtinės turbūt irgi turės būti tikinčios? Jei pasitaikys ateistės, kaip priversite keisti pažiūras?
Rokas: Žmogų visuomet galima atvesti į bažnyčią ir be prievartos. Giesmės tam irgi padeda. Katalikiškumas – vienas pagrindinių ateitininkų principų. Dar tautiškumas – dalyvaujame valstybės šventėse, šeimyniškumas – viską sprendžiame ne po vieną, o visi kartu. Taip pat inteligentiškumas – svarbu simbolika, tai, kaip tu atrodai, ir visuomeniškumas – padedame organizuoti miesto šventes.
– Ateitininkai turi savo aprangą? Kokie simboliniai ženklai daro jus išskirtinius?
Rokas: Į valstybės šventę ar į bažnyčią negali eiti kaip į kokį paplūdimį. Specialios aprangos nėra, bet rūbai turi dengti pečius, sijonai, kelnės, šortai – žemiau kelių.
Dar turime specialius ženklelius ir juosteles.
– Spėju, kad tėvai neprieštarauja tokiai jūsų veiklai. Esate Juozo Balčikonio gimnazijos mokiniai. Kai tapsite studentais, ar ateitininkų veikla liks tik prisiminimuose?
Rokas: Nėra taip, kad tėvai liūdėtų... Be to, jie irgi, ateitininkų vadovės paprašyti, įkalbinėjo prisidėti. Mano tėvai – karininkai. Tik neklauskite, ar po mokyklos eisiu tarnauti į kariuomenę. Dar nežinau. Galvoju apie informacinių technologijų studijas.
Pasaulis taip greitai keičiasi, tiek daug naujovių, o informacinių technologijų – ypač daug. Įdomu tų naujovių mokytis ir kurti vėl naujas.
Mesti giedojimo bažnyčioje ir studijuodamas neketinu, viską įmanoma suderinti. Nėra neįmanomų dalykų.
Mangirdas: Man labiausiai sekasi biologija, istorija... Galvočiau apie mediciną, bet tektų labai daug mokytis, o aš tiek mokausi, kad per daug nebūtų... (Juokiasi.)
Skaityti mėgstu, bet tik tas knygas, kurios patinka. Jei užkabina, skaitau per naktį.
– O jei neužkabina? Kaip reikalai su Kristijonu Donelaičiu, su Žemaite?
Rokas: Donelaitis mums dar neįdomus. Dar. Neskaitome to, ką rekomenduoja.
Iš privalomos literatūros – tiktai ištraukas. Viso kūrinio kol kas nesu perskaitęs.
– Vadinasi, jums nesvarbūs suaugusiųjų nurodymai? O klasės draugų nuomonė?
Rokas: Žiūrint, kas suaugusiems atrodo teisinga. Gyvename taip, kaip mums atrodo kad reikėtų. O klasiokams ką nors aiškinti nėra reikalo. Kam ateitininkai patinka, tas ir dalyvauja mūsų veikloje.
Pakviesti – sunkus reikalas. Vienam užtenka pasakyti, kad su mumis smagu, kitam reikia konkretumo. Ateina, pamato – lieka arba ne.
– Ar draugaujate su kitų rajonų ateitininkais? Turite kitur draugų ar užsidarę savame būrelyje, ir to visai pakanka?
Mangirdas: Panevėžio krašte veikia apie vienuolika kuopų, bet ne visos yra aktyvios.
Draugaujame su Rokiškio rajono Pandėlio ateitininkais. Mūsų kuopoje yra apie penkiolika narių, o pastarojo miestelio – per dvidešimt. Jie turi stiprią vadovę – Eglę Glemžienę.
Su pandėliečiais važiavome į Šiaulius, į Kryžių kalną. Pas juos ne kartą lankėmės per šv. Oną.
Pas vabalninkiečius Biržų rajone šventėme jų kuopos jubiliejų. Buvo naktinis renginys mokykloje.
Kuo daugiau bendraminčių, tuo smagiau.
Nesikalsiu sau į galvą
„Gyvename taip, kaip mums atrodo kad reikėtų.“
R.Snarskis
Vietoj autografo
„Laimė iš dangaus pati nenukrenta. Kad ji ateitų, reikia ir savo pastangų.“
M.Demenkovas
„Žmogų visuomet galima atvesti į bažnyčią ir be prievartos.“
R.Snarskis
"Panevėžio kraštas", 2018 09 11
