Pirkėjas būstą tikisi įsigyti kaip galima pigiau, kad nuosavų ar skolintų pinigėlių užtektų dokumentams sutvarkyti, persikraustyti, minimaliam remontui ar būtiniausiems pirkiniams, o štai savininkui ar tarpininkui norisi savo prekę iškišti kuo brangiau.
Draugelis Petras, įžengęs į antrą gyvenimo pusę, su savo Petrute ryžosi dar vienai permainai. Vaikams išvažinėjus po pasaulį ir kitur susisukus savus lizdus, sutuoktiniai nusprendė atsisakyti didelio buto miesto centre ir įsigyti jaukų namelį kur nors miesto pakraštyje ar priemiestyje. Šeima panoro privačios erdvės, kad vietos užtektų jiems ir pasisvečiuoti atvykstantiems vaikams bei anūkams, būtų šioks toks kiemas šašlykams išsikepti ar žuvims išsirūkyti, šiek tiek žemės daržovėms užsiauginti ir sodelis su keliais vaismedžiais bei vaiskrūmiais, dar šiek tiek vietos gėlytėms.
Nors žmona pageidavo, kad naujas būstas būtų vos ne idealiai sutvarkytas, Petras labiau norėjo pirkti kad ir nenaują, bet pigesnį. Įdėjęs savo darbo ir lėšų jį sutvarkytų pagal savus poreikius.
Petro žmonelė netruko išsiaiškinti, kiek maždaug gali kainuoti šeimos turimas butas, o tai reiškė, kiek ji galės investuoti į naują būstą.
Petras pradėjo paiešką telefonu. Greitai jo entuziazmas priblėso, nes kai kurie pardavėjai, o dažniausiai tarpininkai, už užmiestyje ir dar tolokai už Panevėžio esančius namelius prašė neregėtų ir protu nesuvokiamų sumų.
Nesąmonė! Pusė šimto tūkstančių eurų už 30 kilometrų nuo Panevėžio esantį dar kolūkio laikais statytą, nuo statybos pradžios beveik neremontuotą ir per 20 minučių sudegantį „alytuką“! Savininkė teigė pigiau parduoti negalinti, nes norinti įsigyti butą Kaune.
Kiti irgi sakė nemažinsiantys kainos, nes patys yra investavę daugiau, o rinkos kaina jiems „negroja“. Kiti kainą leido, bet tokių namų, į kuriuos net įžengti nesinori.
Atslūgus pirmosioms emocijoms Petras suprato, jog pasikeisti būsto stebuklinga lazdele mostelėjus nepavyks, todėl sumąstė kitą metodą. Jis ėmėsi skambinti jam įkandamo būsto Panevėžyje pardavėjams, tačiau įsitikino, kad ten, kaip ir rajone, ant didžiosios dalies perduodamo nekilnojamojo turto letenas yra uždėjusios nekilnojamojo turto agentūros, o su jomis bendrauti – reikalas sudėtingas. Į daug klausimų jie neatsakydavo, teigdavo, kad ir neturi įgaliojimų derėtis dėl kainos.
Po netrumpų paieškų šeimai į akis krito skelbimas apie parduodamą dviejų aukštų medinį namą Rožyne su 8 arų žemės sklypeliu, keliais vaismedžiais, visomis komunikacijomis. Kaina – 45 tūkstančiai eurų. Namo pardavėju skelbėsi žinoma nekilnojamojo turto agentūra. Jos atstovas tikino apie namą ir jo būklę nieko nežinantis, nes ten nieko gero nėra ir geriausia jį būtų nugriauti. Išeitų, kad 45 tūkstančiai eurų – už 8 arus žemės ir lūšną? Tokios kainos nebent Vilniuje!
Susidarė įspūdis, kad tarpininkas nesuinteresuotas parduoti namą. Jis gal net nori laukti, kol bus galima dar labiau numušti jo kainą, o paskui jį pasiimti pusvelčiui?“ – spėliojo Petras, nes pagal nuotraukas atrodė, kad namą tikrai verta remontuoti ir apsigyventi. Gražiai ir laimingai. Bet kadangi tarpininkas niekaip nesutiko pasakyti savininko koordinačių, „onaravas“ Petras supyko ir nusprendė net nevažiuoti to namo žiūrėti.