– Apie „Kastaliją“ išgirdau, kai pastatėte spektaklį „Melodija akordeonui“ su cerebriniu paralyžiumi sergančiu Teodoru Lozoraičiu. Net jo motina iki paskutinės sekundės netikėjo, kad sūnus išeis į sceną ir kalbės monologu. Pernai rodėte spektaklį „Faustas, arba Embriono poza“. Bet kaip įmanoma sukurti spektaklį tik savaitgaliais per kelis mėnesius net ne su aktoriais, o su vaikais?
– Iš pat pradžių jiems pasakiau – čia ne dramos būrelis ir ne teatro studija. Kaip J.Miltinis sakė, metodikų nėra, kiekvienam reikia pritaikyti vis kitą būdą, kad pasiektum rezultatą.
Daugelis ateina tuomet, kai mokykla, ko gero, nebepadeda, kai žmogus niekaip neranda savo kelio.
Rugsėjį susirinko visai nedrąsūs žmonės. Įtariu, kad nedaugelis garsiai išsakydavo savo nuomonę. Reikėjo juos prakalbinti, priversti pačius mąstyti, drįsti žengti kitą žingsnelį. Kad jie valdytų aplinkybes, o ne aplinkybės juos.
Iš asmens virsti asmenybe – toks yra tikslas. Galbūt reikėjo juos parodyti rugsėjį ir dabar. Akivaizdus skirtumas.
– Pajutęs falšą, tikrai būtumėte nutraukęs spektaklį? Kaip būtų jautęsi tie vaikai?
– Tikrai būčiau nutraukęs. Ir vos to nepadariau. Jei nesupranti, apie ką kalbi, tai nešnekėk iš viso. Buvau pasirengęs bet kurį pakeisti scenoje.
Profesionalūs aktoriai mokosi žodžius, juos įvairiai interpretuoja. Bet žodžiai, jei žmogus nesuvokia jo prasmės, teatre nereikalingi! Taip, žodis – tai kulka, bet jeigu nėra parako – suvokimo, tai nieko neišeina.
Man nereikia, kad teksto nesuvokiantys jaunuoliai scenoje sakytų kažkokius žodžius, aš juos ir taip žinau. Jei šiandien vėl vyktų spektaklis, jis skambėtų visiškai kitaip. Nors tie patys žodžiai.
Žinoma, scenoje būtina garsiai kalbėti ir kiti dalykai, bet vaidyba priklauso ne nuo meistriškumo, o nuo to, kas tave sukrėtė šį rytą. Ką tu, kaip Hamletas, norėtum ištaisyti? Kodėl Edipas išdūrė sau akis?
– Atrodote labai reiklus, bet pastebėjau, kad jaunuoliai kreipiasi į jus vardu, kad kalbindamas paimate juos už rankos, apkabinate. Jie į tai reaguoja labai natūraliai. Nes leidžiate jiems atsiskleisti, išklausote jų bėdas?
– Nė vieno neklausiau apie jų bėdas ir praeitį. Man nesvarbu, kas jie tokie, iš kur ateina. Svarbu, kad turėtų gėrio pajautimą, brangintų gamtą.
Nereikia jokios vaidybos. Galima iš vaiko pusės žodžio suvokti, kodėl jis neina į mokyklą, kodėl bijo išsakyti ir ginti savo nuomonę, paprieštarauti. Ateina – ir matai, iš intonacijų girdi, kas slegia.
Žinau jų negandas, bet jie irgi žino, kad nė vieno neišduosiu.
– Sakote, kad ateina labai nedrąsūs. Tai kaip jie išgirdę griausmingą jūsų balsą: „Stop! Blogai! Repeticija baigta!“ – nepersigąsta ir neišsilaksto į visas puses?
– Nėra laiko jų mokyti 25 metus. Matai, kad žmogelis bijo – ir būtent jį pasikvieti, su juo dirbi. Negalima leisti ilgai bijoti! Reikia čia pat peržengti nedrąsos pakopą. Galbūt, jeigu jau baisiai persigandęs ir visai nežino, kaip elgtis, ką daryti, verta dienai išleisti į namus rizikuojant, kad nebepasirodys.
Kiekvienas turi save įveikti, tik tuomet pasijus laimingas. Viena mama stebėjosi, ko tas jos vaikas savaitgaliais į studiją vaikšto, klausė: gal čia kokia sekta?
Šie vaikai turi savyje tiek kančios ir tiek supratimo! Bet mano, kad nereikia to parodyti. O aš sakau: išdrįskite, paskelbkite pasauliui: „Esu čia aš!“
Kalbantis su tuo pačiu žmogumi, labai greitai gali keistis mintys. Gyvenimas staigus. Teatre, scenoje reikia jausti ritmą, laiką. Tam reikalinga disciplina. Kaip simfoniniame orkestre – akimirksniu viskas kinta. Nuo partnerio paskutinio žodžio priklauso tavo reakcija, viskam turi būti pasiruošęs.
Nei gyvenime, nei scenoje negali būti taip, kad nuo pirmadienio iki trečiadienio vis tas pat ir tas pat, neįdomiai ir neįdomiai...
– Per repeticiją sakėte, kad nepamenate vardų, kol jaunuolis ko nors reikšmingo nepadaro...
– Kol nieko tokio nepadarė, jis tiktai žmogus. Be vardo. Asmuo. O kai pasiekia rezultatą, tampa asmenybe. Tuomet pasijaučia ypatingas.
Mokykloje vaikai jaučiasi neįvertinti, nesuprasti. Klasėje daug mokinių, ir niekas nekreipia dėmesio į tai, ką vaikas širdyje jaučia. O man tai yra svarbiausia. Aš jiems sakiau: „Nesimokykite, jei mokotės tik dėl pažymių, o ne dėl žinių, pasaulio supratimo.“
Mergaitėms nuplaunu pudrą, dažus, nes nematau jų žvilgsnio, išraiškos. Tik kaukę. Bet joms įėjus berniukai atsistoja. Tokia pas mus tvarka.
– Sugebėjote nuimti mergaičių priklijuojamas blakstienas?
– Viską. Nes kitaip negaliu bendrauti. Susiduria dvi kartos, atsiranda supratimas. Arba nesusipratimai.
– Buvo tokių, kurie studijoje nepritapo?
– Gavau vienos mergaitės žinutę telefonu, kad studijoje mokoma emocijų. O gyvenimas ir taip jau esantis dramatiškas. Jai to nereikia.
Nereikia tai nereikia. Mirtį vaidinti bandė dvi mergaitės, o Evelina vis neapsisprendė dėl vaidmens, tai to nenori, tai ano. Bet kartą paklausė, ar duosiu vaidmenį. Tariau: „Puiku! Tu būsi Mirtis! Bet viską pati darysi.“ Išlaukiau, kol pati panoro.
Kitai mergaitei sunku buvo įsikūnyti į personažą, kurio svajonė – vairuoti tramvajų. Vis nesusikalbėjome. Bet kartą nuėjome į bažnyčią, ir kunigas ėmė kalbėti mūsų tekstais: „Atsakykite neatsakydami – ar tikrai jūs tikintys? Ko jūs atėjote į bažnyčią? Apie ką čia mąstote – būtį ar buitį?“
Juk Dievas kalbėjo apie atgimimą dvasioje, ne kūnu.
Su Teodoru lankėmės Katedros lobynuose. Jam pasakiau: „Kaip monstranciją, kurios laikiklyje įdėta ostija, iškelk aukštyn savo dvasią – ir tuomet kalbėk.“
Teodoras man atsakė: „Supratau. Dabar jau supratau.“
– Kristupą gyrėte, atrodytų, už tokį paprastą dalyką – už tai, kad namuose pradėjo indus ir grindis plauti. Ar tai reiškia, kad išmoko atjautos, pagalbos mamai?
– Padėti mamai privalu iš prigimties. Bet šiuo atveju svarbu, kad rankos mokytųsi paimti daiktus, jausti jų apimtis ir svorį. Scenoje viskas atrodo tarsi nerealu – reikia išmokti čiuopti kad ir puodelį. Kai jau jauti daiktą, pasižiūri, kad ir Mėnulis visai kitos formos.
Dar plaudamas indus mokosi valdyti dėmesį, o valydamas grindis – kantrybės.
– Per repeticiją kartą atsidusote: „Kokie jie dar vaikai...“ Bet, mūsų akimis žvelgiant, jie iš tiesų vaikai...
– Dar metai – ir sės prie karinės technikos, tad kokie gi čia vaikai?
Klaidinga skirstyti į vaikus, senus ir dar kitokius. Yra žmogus. Iki septynerių, gal dvylikos metų jie atviri pasauliui, jį priima visa savo oda. O tuomet pasodina prie kompiuterio – ir užsidaro pojūčiai, nelavinama atmintis, ryškėja autizmo požymiai. Neskaito knygų.
– Kas jums svarbiausia – pastatyti spektaklį ar keisti jaunuolius?
– Jaunuolius keisti. Kad būtų tokie, kokie yra dabar, o ne tokie, kokie atėjo rugsėjo mėnesį.
– Ar patys jie bent suvokia, kaip pasikeitė?
– Gal suvokia, gal ir ne. Nesikalbėjome apie tai, neklausinėju tokių dalykų. Bet tai, kas vyksta, pati matėte.
– Mačiau. Bet kodėl studija Panevėžyje, ne Vilniuje?
– Aš susirgęs meile Panevėžiui. Geresnės vietos niekur nėra. Buvau priimtas į J.Miltinio studiją, čia geriausi mano draugai.
Kai mokiausi Maskvos institute, man rašė penketus ir nesakė jokių pastabų. Pusantrų metų visus bara, tik manęs ne. Neiškentęs pasiteiravau: gal laikas susirinkti daiktus ir namo važiuoti, nes niekas dėmesio į mane nekreipia, gal mano buvimas nereikalingas.
Tuomet atsakė, kad jie nori perprasti J.Miltinio sistemą, todėl mane tik stebi nieko nekeisdami.
"Panevėžio kraštas", 2019 06 11