Tautinių spalvų sausainėliai ir tulpės
Kupiškio rajono Puponių kaimo gyventoja 71 metų Marytė Žalnieriūnienė Kovo 11-osios šventei ruošia įspūdingą kepinį: pyrago pilį, papuoštą 30-čia trispalvių ir su 102-iem žydinčiomis sausaininėmis tulpėmis tos pilies papėdėje.
Skaičiai simbolizuoja Lietuvos valstybės atkūrimo 102-ąsias metines ir 30-ąjį Nepriklausomybės atkūrimo gimtadienį.
„Kovo 11-osios paminėti susirinksim ant piliakalnio, o paskui valgysim trispalvius sausainiukus“, – jau iš anksto džiaugiasi būsima švente puponietė.
Moteris pilį keps iš tešlos pagal senovinį receptą, jį jai perdavė mama, o toji perėmė iš dar ankstesnių kartų giminės moterų.
Trispalvių sausainėlių tešla – jau pačios M.Žalnieriūnienės kūrinys.
Motinos nuopelnas, kad dukros puikios
M.Žalnieriūnienė savo krašte garsėja kaip nepamainoma kulinarė ir konditerė, nors jos tikroji specialybė yra buhalterė.
Už valgių gaminimo meistrystę ji turi ne vieną diplomą ir apdovanojimą. Vienas iš tokių – už kulinarinio paveldo patiekalų pristatymą.
Puponietė taip pat turi šokolado gaminimo eksperto pažymėjimą – to amato mokėsi pas sostinės šokoladininkus.
Moteris kilusi iš šalia Antašavos esančio Duorpių kaimo. Augo 8 vaikų šeimoje, buvo vidurinis vaikas, bet iš mergaičių vyriausia, tad nuo mažumės mokėsi valgį gaminti.
„Mama labai norėjo, kad visos dukros mokėtume šeimininkauti, to ir mokino“, – pasakoja ji.
Mokėti gardžiai gaminti valgį šeimoje atrodė natūralus dalykas, tad po vidurinės išvažiavo mokytis svarbesnio dalyko į Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą.
Paskyrimą ji gavo į Žadeikių kolūkį savame rajone.
Nespėjo kojų apšilt, o ten – vienos kontoros darbuotojos vestuvės. Naujokę kviesti į pamergių pulką buvę per vėlu, tad, kad ši galėtų dalyvauti vestuvėse, paprašė patalkininkauti šeimininkei.
„Likimas taip lėmė, kad gaspadinė tą naktį pabėgo“, – juokiasi pašnekovė.
Rytą atsikėlus nuotakos tėvams panika, tie puolė maldauti Marytės, kad toji perimtų pabėgėlės pareigas ir šiukštu – kad svečiai nesužinotų.
Toji išsigando – kaip susidoros, niekada nebuvo ruošusi maisto tokiai gausybei svečių. Susiėmė. Prisiminė, kad šeimininkė žadėjo pietums duoti balandėlių, tai ir griebė juos ruošti.
Vestuvės tęsėsi be sutrikimų, niekas nė nepajuto, kad antrą dieną šeimininkauja ne patyrusi virtuvės vilkė, o jaunutė naujokė.
Naktį tortą kepė tol, kol pavyko
Nuo to savaitgalio viskas ir prasidėjo: vieni per kitus žmonės ėmė samdyti jaunąją šeimininkę.
„Kurian kieman papuldavau, tai vis kviesdavo ir kviesdavo naujoms šventėms“, – šypsosi pašnekovė.
Vienai šeimai puotas ruošė net šešerius metus iš eilės.
„Nemanykit, kad klaidų nebuvo, vieną sykį tris kartus iš eilės kepiau tortą, kol pavyko“, – sako ji.
Šį malonumą ir kartu didelį darbą jaunai moteriai teko derinti ir su buhalterės pareigomis, ir su šeimos reikalais, mat netrukus ji ištekėjo.
„Kartą į kontorą atvažiavo traktorininkai, vienas mėlynakis taip patiko, kad tą patį rudenį susituokėm“, – sako ji.
Ir čia pat pasidžiaugia, jog tekėdama ištraukė laimingiausią bilietą – vyras Algis buvo auksinis: darbštus ir nagingas, labai mylėjo vaikus, tad pora jų užaugino net penkis. Saviškį moteris visada šaukė meiliai: Algyčiu.
Prieš 6 metus A.Žalnieriūnas mirė. Klastinga liga užklupo netikėtai ir, anot moters, „suėdė“ per mėnesį.
Laidotuvių vaišės tęsdavosi dvi dienas
Kai ištekėjo, šeimininkavimo moteriai dar pagausėjo. Vyras buvo kilęs iš 13-os vaikų šeimos, giminė labai bendraujanti, tekdavo kepti ir kepti visokių gardėsių.
„Kiek vestuvių ir laidotuvių apėjau, jau nebesuskaičiuoju“, – šypsosi puponietė.
Anksčiau visi „baliai“ būdavo namie, o jei vestuvės, tai svečių apie šimtą. O ir į laidotuves rinkdavosi visas kaimas.
Buvo mada per laidotuves samdyti šeimininkę net dviem dienoms.
„Paskutinę vakarienę duodavom dar kai velionis gulėdavo pašarvotas. Paskui palaidojus žmonės eidavo namo, pasiimdavo dovanas ir vėl ateidavo – kaip į balių“, – apie Kupiškio krašte gyvavusius papročius pasakoja moteris.
Be dviejų didelių vakarienių, dvi dienas tekdavo pietumis vaišinti ir giedotojus.
Keistai skamba – dovanos laidotuvėms, bet jos buvusios kaip dabartiniai vokeliai su pinigais. Žmonės sunešdavo indų, patalynės, staltiesių – to, kas iš dalies atperka vaišių išlaidas.
Kol velionį šarvoja, alus ir išrūgsta
Laidotuvių vaišes ruošiančiai šeimininkei tekdavo išbūti be miego dvi naktis.
„Žmogus miršta, tai šeimynykščiai tuoj pjauna kiaulę, veršiuką, o vyrai puola daryti alų“, – mena šeimininkė.
Jei žmogus staigiai miršta, salyklo artimieji skolinasi. Kol velionį šarvoja, alus per parą ir išrūgsta.
Jei žmogus serga, giminaičiai iš anksto užsako daryti alų – kad nebūtų skubos.
Gėralo laidotuvėms pridarydavo daug: kokias 6–7 statinaites, kiek-vienoje tilpdavo iki 4 kibirų alaus. Stiprumas būdavo apie 20 laipsnių.
„Aš irgi alų dariau. Moku. Tėvas buvo aludaris“, – sako pašnekovė ir prideda, kad visi kupiškėnai mokėjo alų daryti, bet ne visi tuo užsiėmė.
Laidotuvių „baliai“ Puponyse gyvavo iki 1983 metų. Juos nutraukė pati M.Žalnieriūnienė.
„Mirė kaimynės motina, šeimynai ir taip daug visokių rūpesčių, o čia dar balių organizuot. Pasakiau, kad nebedarytų: tegul po laidotuvių visi grįžta paskutinių pietų, ir užteks. Tą kartą viena bobutė vis tiek parlėkė namo dovanos, sakė, kaipgi eis tuščiom rankom. Bet po to baliai su dovanomis ir liovėsi“, – prisimena pasakotoja.
Deficitinę mėsą keitė žuvim
M.Žalnieriūnienė turi ir artistinių gabumų, dainavo kultūros namų ansamblyje, iki dabar kapeloje groja barškučiais, o į svočias ėjo net 14 kartų.
Šeimininkaudama labiausiai ji mėgo kepti keliaaukščius tortus, piramidėmis sukrauti sausainius.
Kai sovietmečiu puotas keldavo ne kaimiečiai, būdavo problema gauti mėsos. Yra tekę 30-ies žmonių puotai dviem dienoms ruošti karštus patiekalus tik iš 5 kilogramų mėsos.
„Įjungi protą, prisimeni bulves bei mielinę tešlą ir prigalvoji gudrybių“, – šypsosi pašnekovė.
Užtat anuomet buvo pigi žuvis. Pirkdavo 2 dėžes po 30 kilogramų. Kol nutaisydavo, rankos būdavo kruvinos, bet užtai prikepdavo gardžių žuvies „bananų“, tokių maltų riestų ragelių.
Vietoj savęs – dukrą
„Dabar šeimininkauti nebeinu, nebeturiu jėgų. Jei kviečia, siunčiu dukrą“, – sako M.Žalnieriūnienė.
Trys dukros ir du sūnūs – visi puikūs kulinarai ir konditeriai.
Šiais laikais kaime jau ir puotų mažai būna, bet savuos namuos stalus svečiams dengia pati M.Žalnieriūnienė. Jų giminė labai draugiška, o kai suvažiuoja dukros, sūnūs, marčios ir žentai, dar 16 anūkų, kai kurie jau ir su antromis pusėmis – namuose visi vos išsitenka.
Gausios giminės suėjimui moteris turi ir specialią patalpą – kambarį per visą namo ilgį, kuriame stovi ir staltiese uždengtas kelių metrų ilgio stalas. Kai visi saviškiai sugriūva, stalą tenka dar pailginti.
Pastarąjį kartą valgius 80-čiai žmonių M.Žalnieriūnienė gamino per anūkės vestuves. Viską išvirė ir iškepė namie ir tas vaišes nuvežė į išsinuomotą kavinę.
„Pernai pusantro mėnesio viešėjau pas anūkę Anglijoje, tai ji prie maisto virtuvėj neleido nė prisiliest, nedavė nė indų suplaut, norėjo, kad tik ilsėčiausi“, – juokiasi puikioji gaspadinė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Žalnieriūnienė (kairėje) su kolege triūsia gamindamos vaišes vestuvėms.
2. Laikas, kai M.Žalnieriūnienė (kairėje) buvo ką tik pradėjusi šeimininkauti. Nuotr. iš asmeninio albumo
