Pati nebetiki, kiek ištvėrė
Panevėžyje gyvenanti Bronislava Morkūnienė šiandien, Gedulo ir vilties dieną, negali išlikti rami. Jos gyvenimą siaubingai subjaurojo sovietų okupacija, politinės kalinės dalia.
Moteris dabar eina 91-us metus. Jos gyvenimas lyg atversta knyga – pirmą vyrą partizaną nušovė stribai, ji pati kalėjo lageryje kaip politinė kalinė. Ištisus dvylika metų nieko nežinojo nei apie dukters, nei apie motinos likimą. Išleista iš lagerio, ištekėjo antrą kartą, pagimdė sūnų. Grįžo į tėvynę, bet po mėnesio vyras netikėtai mirė.
Galop palaidojo ir sūnų pačioje jo jaunystėje – moteriai tai sunkiausia gyvenimo akimirka.
Laikas apgydė žaizdą, ir B.Morkūnienė ištekėjo trečią kartą, bet dabar jos vyras – sunkus ligonis.
„Stebuklas, kiek žmogus gali gyvenime ištverti. Pati tuo netikiu. Tiek visko atlaikiau“, – kalbėjo moteris.
Duktė, buvusi tremtinė, gyvena Ukmergėje. Ir jos, ir mirusio sūnaus vaikai – B.Morkūnienės anūkai – išsibarstę po pasaulį, bet pas močiutę atvyksta pasisvečiuoti.
Prieš metus panevėžietė patyrė insultą, po jo viena į kiemą neina, nes baiminasi dėl svaigstančios galvos. Namuose apsitvarkyti padeda ir maisto atneša kaimynė.
Gyvenimo istoriją B.Morkūnienė pasakoja ramiai, iš lėto, neašarodama – lyg kalbėtų ne apie save.
Nespėjo ginklo griebtis
Už pirmo vyro B.Morkūnienė ištekėjo gyvendama kaime Šiaulių rajone. Tai buvusi naivi, tyra, jausminga meilė. Bet laimė tetruko pusantrų metų – vyras išėjo pas partizanus. Ir jo žmona, pagimdžiusi dukrelę, nuolat jautė įtampą – aplinkiniai juos vadino banditų šeima.
Kartą nuėjusi į mišką pasimatyti su vyru, namo negrįžo – pateko į susišaudymą.
„Mačiau, kaip mano vyras bėgo ir kaip krito, tik nežinojau, gyvas ar negyvas“, – pasakojo B.Morkūnienė. Jaunas vyras neišgyveno.
Po šito įvykio moteris nebegalėjo grįžti pas dukrelę, suprato, kad ir jos stribai jau ieško.
Apie metus gyveno su partizanais, vadas Adolis Kraujelis-Šturmas pavadino ją Žilvite.
Dėl saugumo partizanai gyveno kuopomis po 7–8 žmones ir nuolat keitė slapstymosi vietą. Bronislavą kartais palikdavo pagyventi pas patikimus žmones.
Partizanai vilkėjo uniformas, turėjo ginklų. Panašų į automatą ginklą, tik lengvesnį, gavo ir ji. Tiesa, į žmones šaudyti jai neteko.
Pati buvo patekusi į 3 susišaudymus. Per paskutinę lemtingą apsuptį ji nespėjo net ginklo griebtis – viskas įvyko labai greitai. Tuomet žuvo 5 partizanai, tarp jų – vadas ir jo žmona.
B.Morkūnienė pasakojo, kad bėgdama iš apsupties pamatė gulintį vieną iš būrio vyrų. Tas paprašė nusegti jam planšetę. Nusegusi pamatė žaizdą, bet daugiau kuo nors pagelbėti nebuvo nei laiko, nei galimybių. Vėliau šį partizaną moteris matė areštinėje.
Kulkos suvarpė kūną
B.Morkūnienė taip pat neišvengė kulkų – šios jos kūną tiesiog suvarpė, bet skausmo visiškai nejuto. Kraujais plūstanti partizanė pateko į nelaisvę. Ją atvežė į Šiaulių kalėjimo ligoninę, numetė ant cementinių grindų.
„Žmogaus beveik nebėr, o sargybinis su šautuvu – prie durų. Pradarė duris, paspyrė koja, tikrindamas, ar gyva, ir rusiškai kažkam sako: išvežkit šitą padlą, baisiai dvokia“, – prisiminė B.Morkūnienė.
Pamatę, kiek moteris neteko kraujo, gydytojai neturėjo jokios vilties, kad jaunoji partizanė galėtų išgyventi, ir rengėsi išmesti kaip nereikalingą daiktą. Bet vienas sudvejojo: „Palaikykim.“
Seselė nuprausė ją vandens žarna, iškarpė, išvalė žaizdas. Tuomet paaiškėjo, kad kulkos per stebuklą nepalietė nei vidaus organų, nei kaulų.
„Nežinau, kaip tai paaiškinti. Kulkos perėjo per raumenis, vienas milimetras galėjo lemti, gyvensiu aš ar mirsiu“, – rodydama randus stebėjosi moteris.
Po kurio laiko B.Morkūnienė atsigavo, sustiprėjo ir buvo nuteista kalėti 25 metus.
Ginkluoti ir su šunimis
B.Morkūnienė pateko į tremtinių ir politinių kalinių rankomis pastatytą Intos miestą Komijos Respublikoje, apie 50 kilometrų nuo Šiaurės poliaračio.
Amžino įšalo žemėje vos gyvas iš bado ir pervargimo politines kalines nuolat saugojo ginkluoti kareiviai su didžiuliais šunimis. Nei vardų, nei pavardžių čia niekas neturėjo – tik numerius ant krūtinės ir nugaros. B.Morkūnienė buvo 446-a.
Barakuose gyveno vien moterys – dviejų aukštų viršutiniuose gultuose miegodavo stipresnės kalinės, apačioje – labiau išsekusios. Grįžta, būdavo, peršlapusios – drabužius pasikiša po savimi ir taip pernakt džiovina.
Mirtis jų nesirinko pagal tautybę – šienavo iš eilės.
„Ryte išeiname į darbą, o silpnos ir senesnės lieka barake. Sugrįžtame – ta negyva, ta negyva... Kur jas padėdavo, nežinome, gal palaidodavo, juk buvo kažkokios kalinių kapinės“, – prisiminė panevėžietė.
Kai kurias nusilpusias, vos gyvas išgabendavo į kitus lagerius. Nė viena atgal negrįžo.
Duona – aukso vertės
„Lageryje išgyvenau 10 metų ir 7 mėnesius – iki Stalino mirties. Kaip ištvėriau – nė pati nesuprantu, gal šaltis gyvastį palaiko?“ – stebėjosi B.Morkūnienė.
Kalinės dirbo labai sunkiai – 4 mergaitės apie metrą turėdavo iškapoti įšalą iki žvyro ar smėlio. Tuomet tą žvyrą kraudavo kastuvais į mašinų priekabas.
Jeigu prikasdavo nustatytą normą, gaudavo per dieną duonos riekę, jei mažiau – ir riekė būdavo mažesnė. Jei viršydavo normą, duonos šiek tiek pridėdavo, todėl moterys, negailėdamos sveikatos, dirbdavo kuo didesniais kūjais.
„Pasikišdavome tą duonos gabaliuką po pagalve, bet kurgi iškentėsi? Po trupinėlį, po trupinėlį ir nelieka“, – prisiminė B.Morkūnienė.
Duonos gabaliukas kalinėms turėjo aukso vertę. Per trumputes poilsio valandėles moterys kalbėdavosi tik apie tai, kokia bus laimė privalgyti sočiai juodos duonos.
Kartais moteris veždavo į miestelį tvarkyti šiukšlių. „Randi sušalusį į ledą duonos gabalėlį – šildai jį pažastyje ir po to suvalgai. Į lagerį įsinešti nieko nevalia, iškratydavo iki šapelio“, – pasakojo moteris.
Bulves šakėmis į katilą
Vasarą du mėnesius šaltis pasitraukdavo. Miške prisirpdavo daug mėlynių, Sibiro braškių.
Bet sargybiniai, išvedę moteris iš lagerio, iškart subesdavo lenteles su užrašu „Draudžiama“. Tos ribos peržengti nebuvo galima.
Tik geros širdies kareiviai moteris po kelias leisdavo pasiuogauti. Bet į lagerio teritoriją draudžiama buvo neštis net ir uogų – būtų nukentėję jų pasigailėję sargybiniai.
B.Morkūnienė prisiminė, kaip lageriuose virdavo sriubą: sušalusias bulves šakėmis suversdavo į didžiulius katilus, žuvies primesdavo. Kvapas būdavęs baisus, bet ir to valgio sočiai negaudavo. Dar duodavo avižinės ar grikių košės.
Vasarą kankindavo uodai – moterys užsidėdavo ir užsirišdavo apsauginius tinklelius, kitaip net dirbti būtų neįmanoma.
Šnipių likimas nežinomas
B.Morkūnienė stebėjosi, kaip visus išbandymus atlaikė fizinio darbo iki tol nemačiusios moterys – jokių nuolaidų niekam nebuvo.
Juk kalėjo ir medikės, ir mokslininkės, ir už kokį eilėraštuką ar dainelę nuteistos jaunos mergaičiukės. Dauguma buvo nuteistos 10 metų. Tarpusavyje daugiausia bendraudavo pagal tautybę. Lenkės lietuvaičių labai nemėgo ir buvo joms nedraugiškos.
Panevėžietė iš kitų tautybių moterų su didžiausia meile prisimena dvi tarptautines šnipes – senukę austrę ir jaunesnę prancūzaitę.
Šios lietuvaitėms pasakodavo apie šnipų mokyklą, prisipažino žinojusios, kad buvo susektos, bet pasprukti nesugebėjusios.
Vieną naktį kareiviai jas kažkur išsivedė. Šnipės žadėjo likimo draugių nepamiršti, duoti žinią, bet abi sulig ta diena pradingo.
Račkauskas parvežė dukrą
Laimingiausia gyvenimo diena B.Morkūnienė vadina tą akimirką, kai sužinojo apie Stalino mirtį.
„Kaip mes džiaugėmės, apsikabinusios verkėme, šaukėme! Tik sargybiniai ramino, esą nerėkite, nutilkite“, – kalbėjo moteris.
Išrikiavo visas į eilę, liepė numerius nuplėšti ir į krūvą mesti. Po trijų dienų gavo net keptų blynukų.
Atgavusios laisvę kalinės apsigyveno miestelyje, rūsiuose. Ten pat apsistojo ir vyrai iš lagerių.
Anksčiau juos matydavo tik probėgomis: kol moterų kolona juodomis suknelėmis lyg juodvarniai praeidavo, vyrai gulėdavo suguldyti ant pilvų. Išlaisvinti ir jie liko dirbti šachtose.
Per lietuvius tremtinius B.Morkūnienė po 12 metų sužinojo, kad jos mama mirė tardoma ir mušama stribų, o tuomet pustrečių metų sulaukusi dukrelė ir pusiau paralyžiuota 70-metė uošvė buvo ištremtos į Irkutską. Kiti lietuviai jomis rūpinosi, maitino.
„Kokie vieningi buvo tremtiniai – paskutiniu kąsniu dalijosi, – kalbėjo moteris. – Savo jėgomis ligota uošvė ir maža dukrelė niekaip nebūtų išgyvenusios.“
Vienas pažįstamas – Račkauskas – važiavo pas tėvus į Irkutską. B.Morkūnienė jį paprašė grįžtant atvežti ir jos dukterį – jau 13-metę Janytę. Račkauskas išpildė prašymą. Jam sugrįžus, lietuviai atlėkė pas B.Morkūnienę: „Oi, Brone, tavo dukrytę atvežė...“
„Stovi liesutė kaip pagaliukas, žiūri į mane ir nekalba... Ilgai manęs mama nepavadino“, – prisiminė moteris.
Vyro širdis nebeatlaikė
Intoje panevėžietė ištekėjo už šachtose dirbusio geraširdžio Dominyko Morkūno. Gimė sūnus. Visi grįžo į tėvynę, Panevėžyje gavo butą.
„Dar daiktai buvo iš lagaminų neišimti, užuolaidos nepakabintos, o vyras rytą neprabudo – širdis neatlaikė“, – kalbėjo moteris.
Tuomet vyrui buvo 50 metų. Liūdesys jį karštai mylėjusiai moteriai smogė neapsakomas, bet didžiausias skausmas dar laukė ateityje, kai atitarnavęs kariuomenėje mirė jos sūnus.
„Neįmanoma žodžiais papasakoti, kaip sunku palaidoti savo vaiką, vyrą, ką atlaikyti teko lageryje, kokį skausmingą tėvynės ilgesį ištverti!“ – kalbėjo panevėžietė.
B.Morkūnienei skaudu, kad po tiek sunkių išbandymų jai, partizanei ir politinei kalinei, buvo nurėžta našlystės pensija.
Bijojo, kad neperlūžtų
B.Morkūnienės dukra 70-metė Janina Eglinskienė prisimena, kaip su močiute eidavo per žmones, prašydamos pavalgyti.
„Būdavo, atsikeliu ir galvoju: pas tuos vakar buvau, šiandien eisiu pas kitus“, – kalbėjo moteris.
Alkstančią mergaitę sušelpdavo duona, o kai kas pašlakstydavo net vandeniu su cukrumi. Apie mėsą, pieną, kiaušinius nedrįsdavo ir svajoti.
J.Eglinskienė prisimena, kaip statinėje ją prausdama močiutė verkdavo. Paklausta kodėl, atsakydavo: „Bijau, kad nesulūžtum.“
Moteris karčiai pajuokauja, kad iš jos buvo vien tik kaulai ir oda, o utėlės – visas turtas.
Likimo broliai duodavo ir drabužėlių – naujų nebuvo mačiusi, tik lopytus ir perlopytus.
Dauguma tremtinių gyveno šeimomis, suaugusieji dirbdavo miškuose, daržuose augindavo daržovių. Jos močiutė ilgai negavo darbo dėl sveikatos, vėliau, matyt, iš gailesčio leido įsidarbinti sarge.
Lyg žvėriukas lagaminų skyriuje
Tuo laiku Janina mamos visiškai neprisiminė, neturėjo jokios jos nuotraukos, nebuvo gavusi ir laiško. Močiutę ji vadino mama ir buvo labai prie jos prisirišusi.
Todėl žinia, kad teks važiuoti pas motiną į Intą, mergaitės nepradžiugino. Tuo labiau kad močiutė rengėsi grįžti į tėvynę, ir joms teko skirtis.
Traukinyje ji lyg žvėriukas pratūnojo verkdama lagaminų skyriuje. Net Račkauskas liepė lipti bent pavalgyti, baimindamasis, kad vaikas numirs iš sielvarto ir bado.
J.Eglinskienė prisimena, kad jai nuvažiavus, mamos jos rūsyje nebuvo. Moterys ėjo į ją pasižiūrėti, o mergaitei kirbėjo tik niūrios mintys: „Kuri čia dabar mama? Gal ta? Ne, nuėjo. Kada gi ta mano mama pasirodys?“
Moteris sakė, kad iš pradžių nejuto savo mamai jokių jausmų – tik skausmą, kad teko skirtis su ja auginusia ir labai mylėjusia močiute.
Kai gimė brolis ir ėmė tarti pirmuosius žodžius, ir Janina po truputį priprato vadinti motiną mama.
Motina veržiasi namo
Suaugusi J.Eglinskienė ištekėjo už gydytojo. Būdamas gimnazistu, jis perskaitė politinį eilėraštį ir buvo nuteistas. Kalėjo 7 metus, po to baigė mokslus. Medicinos mokėsi ir J.Eglinskienė, kaip ir dvi jų dukterys.
Šeima grįžo į Ukmergę, bet ligoninėje jos vyro nesutiko įdarbinti dėl jo politinės praeities. Dirbo Kavarske chirurgu, bet susirgo ir mirė.
Dabar J.Eglinskienė džiaugiasi 3 puikiomis anūkėmis, nusiveža į Ukmergę paviešėti motiną.
„Be vyro, mama turi paslaugius ir malonius kaimynus, draugių pulką. Kai lankausi, jos butas nuolat pilnas žmonių. Pas mane Ukmergėje ji nenubūna, namo veržiasi“, – kalbėjo J.Eglinskienė.
Tą patį vakarą abi kaip tik rengėsi eiti Antaninių išvakarėse sveikinti kaimyno Antano.
