Ir skeptikai jau apsipranta
Rokiškyje vykęs profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ šiemet buvo jubiliejinis 40-asis, o pagrindiniu jo akcentu tapo naujas pavadinimas – „Teatro genas“.
Festivalį organizuojančio Kultūros centro direktorė Vaiva Baltrūnaitė-Kirstukienė sakė, kad festivalio pradžioje senasis pavadinimas buvo visai logiškas, nes teatralai vykdavo vaidinti į tuomečius kolūkius. Bet vėliau festivalis visai natūraliai persikėlė į kultūros centrą.
Mintis pakeisti realybės neatitinkantį pavadinimą kirbėjo jau seniai, bet buvo nutarta palaukti jubiliejaus.
V.Baltrūnaitė-Kirstukienė negalėjo pasakyti, kas šio pavadinimo autorius. Tai esąs bendras komandos darbas. Buvo įvairių siūlymų, bet juose kartojosi pagrindinis žodis – „genas“.
„Už jo ir užsikabinome. Jis reiškia, kad teatro pajautą ir supratimą rokiškėnai perduoda iš kartos į kartą“, – aiškino direktorė.
Kultūros centro režisierė Neringa Danienė atviravo, kad skeptikams ir senojo pavadinimo gerbėjams žingsnis į kitą pavadinimą atrodė lyg šventvagystė, bet laikui einant ir jie apsipranta. Prie to prisidėjo ir jos režisuotas spektaklis „Rokiškio genas“, pasakojantis ilgą ir turtingą Rokiškio teatro istoriją.
Žiūrovai spektaklį išvydo per festivalio atidarymą, o dar kartą jis bus rodomas Rokiškio teatro 65-mečio proga.
Labai norėjo ir išsipildė
N.Danienė džiaugėsi, kad šiuolaikiškai sukurti spektaklį jai padėjo profesionalas – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius Aleksandras Špilevojus.
„Rokiškio teatro istorija driekiasi jau 130 metų: nuo kunigo švietėjo Jono Katelės laikų, nuo pirmojo slapto lietuviško vaidinimo Panemunėlyje. Stambiais potėpiais, tvirtais žingsniais spektaklyje mes pasakojome, kaip teatralai kūrė prieš daugiau nei šimtmetį ir kaip kuria iki šiol“, – kalbėjo N.Danienė.
Spektaklyje vaidina daugiau kaip 60 žmonių, tai – Rokiškio liaudies ir Panemunėlio teatrai, folkloro ansamblis „Gastauta“. Tarmiškai kalbantys panemunėliečiai itin jautriai perteikė pirmojo slapto vaidinimo savo apylinkėse scenas.
Pasikviesti A.Špilevojų kaip profesionalą pirmoji mintis kilo V.Baltrūnaitei-Kirstukienei. Bet buvo abejonių – ar jis sutiks dirbti su mėgėjais, ar suras tam laiko?
„Aš užsikabinau už šios idėjos ir nebepaleidau. Labai norėjau dirbti su Aleksandru, pasisemti naujų idėjų. Užsispyriau – ir Vaiva išpildė šią svajonę“, – šypsojosi N.Danienė.
Po to pridūrė, kad V.Baltrūnaitę-Kirstukienę teatralai vadina Auksine žuvele, nes ji išpildo net keisčiausius darbuotojų norus.
Buvo tik vienas pakeitimas – ketinta kviesti A.Špilevojų kaip spektaklio režisierių, bet jis sutiko dirbti tik kūrybiniu konsultantu.
Įvyko tai, kas neįmanoma
Pirmasis A.Špilevojaus klausimas N.Danienei buvo, ar būtina laikytis istorinės įvykių sekos. Rokiškietė pasakė, kad nebūtina.
„Istorinius spektaklius statau, bet norėjau, kad šitas būtų modernesnis, kitoks nei ankstesnieji“, – aiškino režisierė.
Taip spektaklyje atsirado tai, kas realybėje būtų neįmanoma – skirtingose epochose gyvenę švietėjas kunigas Jonas Katelė, legendinis Juozas Miltinis ir rokiškietis režisierius Vytautas Vajega susitinka scenoje, diskutuoja, ginčijasi. Juos vaidino profesionalai: Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Gintautas Žiogas ir Albinas Kėleris bei Oskaro Koršunovo teatro aktorius Rytis Saladžius.
J.Miltinis rokiškėnams reikšmingas tuo, kad Panevėžio dramos teatras laikomas jų Liaudies teatro krikštatėviu, padėjusiu gauti šį vardą.
„Spektaklyje naudojome jų įrašytus tekstus, iš nuotrupų dėliojome dialogus“, – pasakojo N.Danienė.
A.Špilevojus jai vis kartojo, kad spektaklis neturi būti panašus į istorinį filmą, kad viską reikia perteikti meniškai. N.Danienė visiškai sutiko, tad atsirado tokių scenų, kai dabartiniai aktoriai „kalbasi“ su jau į Anapilį išėjusiu vienu iš festivalio organizatorių Jonu Korenka.
„Rašydama scenarijų peržiūrėjau daugybę medžiagos, tačiau iš tos gausybės liko gal tik kokie penki procentai“, – šypsojosi pašnekovė.
Paklausta, ar teko paklausyti profesionalo patarimų ir atsisakyti kai kurių jau parašytų scenų, N.Danienė patvirtino, kad iš tiesų A.Špilevojus patarė kai ką išbraukti, kai ką pakeisti.
Jo pastabas labai vertino ir aktoriai.
Stebėjosi olimpine ramybe
Režisierė N.Danienė sakė, kad dėl A.Špilevojaus bendradarbiavimo rokiškėnai jaučiasi ūgtelėję visa galva. Gaila, kad galutinio rezultato panevėžietis neišvydo, nes dėl darbų gausos turėjo išskristi į užsienį.
O tuo metu prasidėjęs 20 spektaklių festivalio maratonas sunkiausias buvo techniniams darbuotojams.
„Visi pas mus atvykę stebėjosi, kad čia – olimpinė ramybė. O taip yra todėl, kad kiekvienas didelės detalės sraigtelis puikiai žino, ką jis turi padaryti“, – patikino pašnekovė.
Mat teatralams didžiulis darbas ir nuovargis būna iki renginio pradžios, o jau festivaliui prasidėjus belieka priimti svečius, šypsotis ir mėgautis teatro švente.
Ji prisipažino, kad visą gyvenimą yra ištikima Anželikos Cholinos kūrybos gerbėja. Jos šokio teatro parodytas spektaklis „Jaunystė“ ir šįkart sužavėjo rokiškietę.
„Tai nebanaliai papasakota istorija apie jaunus žmones. Kas kartą Cholinos spektaklius žiūriu didelėmis iš nuostabos akimis, kaip be žodžių galima tiek daug pasakyti, kad žiūrovams klausimų, minčių, pamąstymų išlieka metams“, – atviravo režisierė.
Iš sostinės – autobusu
V.Baltrūnaitė-Kirstukienė labiausiai džiaugėsi į teatrą sugrįžusiais žiūrovais, mat koronavirusas buvo pakeitęs daugelio iš mūsų įpročius.
„Paradoksas, kad pirmiausia buvo išpirkti bilietai į brangiausius spektaklius, bet po to užsipildė salės ir į kitus“, – kalbėjo direktorė.
Ji peržiūrėjo visus 20 spektaklių, o išskirti, kuris geriausias, sakė negalinti. Vis dėlto didžiausią įspūdį jai padarė Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“.
Šis A.Špilevojaus režisuotas spektaklis buvo pripažintas festivalio geriausiu.
V.Baltrūnaitė-Kirstukienė sakė, kad į Rokiškį dėl šio spektaklio atvažiavo visas autobusas žiūrovų iš Vilniaus, mat Kaune jie niekaip neįstengė gauti bilietų.
Vaikams ir jaunimui buvo skirti keli spektakliai, o geriausiu išrinktas Klaipėdos lėlių teatro „Tunelis“. Jo režisierius, dailininkas ir scenografas Miha Golob.
Už geriausią moters vaidmenį buvo apdovanota Diana Kamarauskaitė, vaidinusi Džesę Keistuolių teatro spektaklyje „Labanakt, mama“.
Prizas už geriausią vyro vaidmenį atiteko Justui Terteliui „Atviro rato“ teatro spektaklyje „PRAeis“. Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Skraidantis Travolta“ Ivarą vaidinęs Severinas Norgaila pripažintas kaip geriausiai atlikęs nepagrindinį vaidmenį.
Žiūrovai geriausiai įvertino Kauno valstybinio muzikinio teatro miuziklą „Aida“, režisierius Vytenis Pauliukaitis.
Numylėtinius rinko ir jaunieji žiūrovai, jais tapo šokio teatras „Dansema“ su spektakliu „Neregėtas pasaulis“.
Paprastai žiūrovai išvysdavo 15 spektaklių. Šiemet – daugiau, nes per jubiliejų rokiškėnai norėjo pasidžiaugti visais su jais bendradarbiaujančiais teatrais.
Šiemet rokiškėnai perėjo prie balsavimo ne popieriaus lapeliais, o planšetėje. Buvo kritikų, bet viskas pavyko.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Spektaklio „Rokiškio genas“ aktoriai per repeticiją įdėmiai klausėsi, ką pataria jų režisierė N.Danienė (centre nusisukusi į aktorius).
2. N.Danienė (kairėje) ir V.Baltrūnaitė-Kirstukienė pristatė festivalio svečią – kultūros ministrą Simoną Kairį.
3. „Kai mes būsim jauni“ pasakojo apie negailestingą viešnią – senatvę.
4. Teatro grandus vaidino G.Žiogas, R.Saladžius, A.Kėleris.
5. Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Būti Alisa“ atvėrė duris į paslapčių ir magijos pasaulį.
6. Šokio teatro „Dansema“ spektaklio „Neregėtas pasaulis“ jaunieji žiūrovai mokėsi pajusti šokį liesdami ir kvėpuodami.
7. Klaipėdos lėlių teatras savo spektakliu „Tunelis“ susirinkusių vaikų klausė, kas yra baimė ir kas yra drąsa.
8. Dar kartą – prieš pat jubiliejinio festivalio atidarymą – apie tai, kaip rokiškėnai perduoda teatro geną iš kartos į kartą.
D.Baltakio ir S.Daščioro nuotraukos
