Krašto santakos

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos moksleiviai į muziejų atskubėjo jaunatviškai klegėdami, bet pasakojimo klausė susikaupę, rimtais veidais. O gal jie tylėjo, nes buvo baisiai nuobodu? Gal visokie muziejai, teatrai, koncertai jiems jau per gerklę lenda? Paprašėme jaunuolių pasidalyti savo įspūdžiais, ar šis muziejus juos kuo nors nustebino, ar sužinojo ką nors naujo. plačiau»

Vakarų Ukrainoje gyvenanti kostiumų dailininkė du mėnesius talkino Panevėžio lėlių vežimo teatrui, kūrė pernai pradėtą gatvės artistų kostiumų kolekciją. Bet neištvėrė – grįžo namo, nors ten gyvena be šviesos, dujų ir vandens. Teatras vyksta ir ten, tik per antskrydžius mažieji žiūrovai skubiai suvedami į rūsį. plačiau»

Yra toks muziejus, iš kurio išeinantys vaikai gauna saldainių – kad neapsipiltų ašaromis. Tarp ypatingų lankytojų – Bajorų vidurdienio damos, pasidabinusios zuikio ausimis, o vienas ištikimiausių gerbėjų gyvena Vokietijoje. Muziejaus sumanytoja juokiasi besibaiminanti vienintelio dalyko – kad iš minkštų kiškių susuktame guolyje atvesti peliukai grįš jai padėkoti. plačiau»

Kai „Smiltelė“ scenoje pasirodė su garsiais dainininkais Vaida Genyte ir Liudu Mikalausku, visiems iš džiaugsmo galvos apsisuko – svečiuose net tautinius kostiumus paliko. Paskui jau su dovanomis teko vykti jų atsiimti. Dabar, pirmąkart susirengę į Dzūkiją, kapelos nariai juokauja būsią tikrai apdairesni. plačiau»

Ar panevėžiečių gyvenime svarbi kultūra? Ar dažnai lankosi spektakliuose, renginiuose, bibliotekose ir kas labiausiai juos domina? Taip pat klausėme žmonių, ar patys dalyvauja kokioje nors kultūrinėje veikloje, ar skaito knygas? O kaip artimieji – tėvai, vaikai, anūkai? plačiau»

Vidurdienį – į miesto aikštę skelbti žmonėms apie Ukrainos kančią, popiet – į repeticijas Panevėžio lėlių vežimo teatre. Nuo pirmos karo dienos tai kuriam laikui tapo norma pulkeliui ukrainiečų lėlininkų, dirbančių teatre ne vienus metus. Ir pats teatras tapo užuovėja visiems bėgliams nuo karo. plačiau»

Saugoti ir tausoti gamtą reikia, nes jai kenkdami pražūsime ir patys – tai lyg ir savaime aišku, bet aplinką teršiame toliau. Pasvalio bibliotekoje kabantis paveikslas yra viena iš triptiko „Atšilimas“ dalių. Jo autorė savaip – dėliodama juodus mažus taškelius – ragina susimąstyti apie planetos ateitį. plačiau»

Tautiniu paveldu pripažinti kupiškėnės tautodailininkės Danutės Palaimienės sodai – pasaulio sąrangos simboliai. Kai visai šalia karas, menininkės rankos tarsi pačios pina sudėtingesnes, šiurkščias konstrukcijas, atspindinčias vidinę žmonių sumaištį. plačiau»

Ar įmanoma į molinę skulptūrą sutalpinti visą žmogaus gyvenimą? Talentinga, ką tik menų studijas baigusi pasvalietė šalies istorijoje gilius pėdsakus palikusias moteris pavertė ypatingais, paslaptis turinčiais daiktais. plačiau»

Į pasaulinio garso menininko, avangardinio kino kūrėjo Jono Meko gimtadienį reikėjo kilti anksti, dar nepatekėjus saulei. Kelias jo tėviškės Semeniškių link – kaip stiklas. Automobilis slidinėjo kaip gerai „paėmęs“ biržietiško alaus. To, kurio skonio niekada nepamiršo Jonas Mekas. Gimtadienio vieta – kryžkelė, iš kurios į gyvenimo niujorkus išvyko neprilygstamasis vyras ir į kurią jis sugrįžo amžinojo atilsio. plačiau»

plačiau»

Kai Panemunėlyje tarpukariu klebonavo Juozapas Matelionis, bažnyčia labai išgražėjo, buvo net įkurtas dūdų orkestras. Bet ne už tai dvasininkas įeis į istoriją. Jį minės už tai, kad išsaugojo nužudytos jaunos žydų poetės Matildos Olkinaitės dienoraščius. Net dešimt metų ši brangenybė nejudinama gulėjo bažnyčioje po altoriumi, kol buvo perduota į patikimas rankas ir sulaukė šių dienų. plačiau»

Elektroninės muzikos aistruolis Rokiškyje gyvena netoli senutėlio apgriuvusio bravoro, pro tą vietą beveik kasdien praeina, bet į šį seną akmeninį namą jis kitomis akimis pažiūrėjo tik po festivalio, surengto su dar dviem draugais. plačiau»

Viešėdamas Pasvalyje rašytojas Kazys Saja dar nežinojo, ar jam bus skirta prestižinė premija, ar, kaip ir keliskart buvo anksčiau, nuplauks kažkam kitam. Susitikime su kraštiečiais skaitytojais 90-metis kūrėjas visą laiką kalbėjo stovėdamas, nors pastaruoju metu sveikata ir negali pasigirti. plačiau»

„Rankdarbiai – mūsų, lietuvių, meditacija. Jei nori nusiraminti, sėsk juostos pinti, riešinių megzti ar ką kita narplioti. Pagalvoti tik reikia, kiek minčių pynėjas į juostą sudeda, kiek širdies atiduoda. Jei juostą gauni dovanų, ji yra prisodrinta geriausių linkėjimų“, – įsitikinusi ir muziejininkė, ir jų pynėja. plačiau»