Ieškok lobio!

Dešimtyje pasaulio valstybių Žemės rutulį matavę mokslininkai sustojo ir Pandėlyje. Pastatę medinį bokštą, jie milimetrų tikslumu matavo atstumą iki Jokšių. Būtent tuo šis miestelis ir unikalus, nes netgi dabar išgarsintuose Gireišiuose tokių tikslių matavimų nebūta. Noru surasti šią žymens vietą, paliktą kone prieš du šimtmečius, vietos geodezininkas uždegė ir kitus. Paaiškėjo, kad istorinis lobis – primirštas, bet ne pamirštas. plačiau»

Pandėliečiai mena tuos laikus, kai jų miestelis buvo rajono centras, veikė daugybė įstaigų, netgi redakcija ir spaustuvė. Bendravusieji su poetu Pauliumi Širviu apgailestauja dėl jo sunkaus likimo, o kiti svarsto, kad moralinę skolą reikia grąžinti ir dievdirbiui Lionginui Šepkai. O kur dar partizanė, poetė Diana Glemžaitė, kitos nuo Pandėlio kilusios asmenybės? plačiau»

Lukštenant istorijos klodus, galima prisikapstyti iki meto, kai ant kalniuko stūksančią Ramygalos gyvenvietę supo klampūs pelkynai, kai ožkomis vadino mažyčius arklius, kai požemiuose laikyti svetimtaučiai belaisviai paleisti iš kalėjimo čia ir kūrėsi, plačiai paskleisdami keistai skambančias pavardes. plačiau»

„Dabar pas mus sezonas, tikra Palanga. Bet tik džiaugiamės, nes jei tuo mielu širdžiai senoviniu amatu neužsiimtume, sėdėtume abu pensininkai pikti ir suirzę nuo dykinėjimo“, – juokiasi darni malūnininkų pora. Šimtametį Ramygalos malūną nusipirko tik tada, kai net iš užjūrio gavo tikrosios paveldėtojos garantiją, jog ši į giminės turtą nepretenduoja. plačiau»

Kur šuo pakastas, kad nedidelis Kupiškio rajono kaimas lyg magnetas traukia keliautojus? Ne tuos, kurie ieško vien gražių vaizdų akiai, o trokštančius kur kas daugiau. Jie čia gauna visokio peno – ir akims, ir ausiai, o kai po ilgo vaikščiojimo ima gurgti pilvas – dar ir „pagrabinių“ bandelių. Pavadinimas tų bandelių gal kiek liūdnokas, bet jau pilvui nuo jų gardumo – oi, kaip malonu! plačiau»

Prieš kelias savaites į Adomynės dvarą su brangia dovana atkako moteris. Ji ištiesė dėžutę, kadaise priklausiusią dvaro šeimininkei, ir paaiškino, kad ją jos mamai buvo padovanojusi pati ponia. Kitas eksponatas – vienakojis stalelis – dvaran pargrįžo iš dvarininkaitės dukterėčios namų. Gi ypatingas laimingos mirties paveikslas – greičiausiai svetimybė, bet kaip jis masina turistų akis! plačiau»

Suburta simbolinė ekspertų komanda – puiki palyda per Pumpėnų miestelį. O tada sužinai, kad plyta prie plytos – ir susivieniję pumpėniečiai surinko sumą malūnui atstatyti – vienam iš miestelio lobių. Pirmoji ten kavą gers Malūno gatvėje gyvenanti Onutė. Kodėl? Va, ir mums buvo smalsu. plačiau»

Du dešimtmečius Pumpėnuose kunigaujantis Domingo Avellaneda su jaunuoliais žaidžia futbolą, keliauja, pramogauja, bet nepamiršdami sukalbėti maldą. 7 vaikinai pasirinko kunigystę, kiti pargrįžta tuoktis, krikštyti vaikų. Parapijiečiai jį garbina už gerus darbus, bet į bažnyčią nesiskubina. Kodėl? Kunigas kaltina sovietmetį, rovusį tikėjimą su šaknimis. plačiau»

Kai tik žmonės ima rengtis į ypatingą šventę netoli Aleksandravėlės, iškart žiūri į oro prognozes. Bemaž nėra buvę, kad tądien nelytų. Ir šiemet dangus visus pasveikino tuo pačiu, tik gerokai kukliau nei pernai. Ir niekas nesistebi, nesiskundžia – pagerbiant poetą Paulių Širvį tarsi taip ir turi būti. Viena senutė brisdama per purvą taip ir pasakė: tokiu taku gali žliugsėti tik pas Paulių, pas nieką kitą. Net mistika netikintis vyras stebėjosi, kad pajuto tikrą aurą. plačiau»

Ar rastume žmonių, nieko negirdėjusių apie Aleksandravėlę Rokiškio rajone? Kalvų ir ežerų apsuptas kaimas garsėja kapinaitėmis, kokių niekur kitur nerasi, ir žmonėmis, kurių kūryba – visos tautos lobis. Paprašėme pačių gyventojų, suburtų į simbolinę ekspertų komandą, papasakoti, kas artimiausia jų širdžiai, kuo jie didžiuojasi, apie ką pasakoja svečiams. plačiau»

Nuo mažų dienų senelį į akmenų paieškas lydėjusi anūkė dabar plačiai po pasaulį skleidžia žinią apie jo įkurtą unikalų muziejų po atviru dangumi, apie laukų rieduliais apjuostą sodybą ir paminklus iš girnų. Bet gyvenimas keičiasi, ir grįžus namo per šventes jau tenka patirti tuštumą. plačiau»

Krekenavos pašonėje esančios Švenčiuliškių kapinaitės garsėja visoje šalyje, mat jų tvora – iš akmeninių girnų. Tai pamačiusi apstulbo ir savo šaknų čia ieškojusi viešnia iš Pietų Afrikos. Jai taip pat buvo pasiūlyta aplankyti Rodų koplyčią, pabandyti įminti gausybę garsios Švoinickių giminės paslapčių. plačiau»

Surėmus pečius daug ką galima nuveikti, netgi išgelbėti sunykti pasmerktą geležinkelio stoties vandens bokštą. Atnaujintas jis tapo Subačiaus simboliu, tad gyventojai dabar jį laiko didžiausia vietos vertybe. Naujų idėjų įkvėpėjas – ir namo po klajonių užsienyje grįžęs, ir jaunimą į pulką buriantis energingas vyras. plačiau»

Subatėnai visiems pataria nelyginti jų miestelio su geležinkelio stoties gyvenviete. Vienas klestėjo anksčiau, statė baltą bažnyčią, svetingai priėmė Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių su jo blaivybės misija. Kitas gi netoliese kūrėsi kartu su civilizacijos atėjimu – geležinkelio bėgių tiesimu. Jis suteikė darbo miestelio žmonėms, o vaikai ir užaugę atmena, kaip perone obuolius pardavinėjo, vagone – krautuvėje latviškas raudonas šlepetes pirkdavo. plačiau»

Jaunutis, itin progresyvių pažiūrų grafas prieš ankstyvą savo mirtį surašo reikšmingiausią Europoje testamentą – šiuo raštu panaikina baudžiavą, nurodo atidaryti pirmąją universitetinę ligoninę ir pradžios mokyklą. Ligoninėje darbuotis ateina nepaprastas gydytojas su dar nepaprastesne savo dukterimi. O kur dar tie didvyriai, nepabūgę bolševikų ir įkūrę Joniškėlio respubliką, laisvi joje išbuvę pratisus metus? Visa tai – apie unikalųjį Joniškėlį. plačiau»