Krašto santakos. Laikmatis

Moksleivių dainų šventėje ne vienas klausinėjo, kas dainininkėms iš Obelių gimnazijos vainikus nupynė. Jų autorė, visokių lietuviškų laukų žolynų mėgėja, menininkė Jolanta Kareniauskienė dar ne tokių grožybių prigalvoja. Tik ne visas rodo. Kai kurios guli spintoje nuo svetimų akių paslėptos. plačiau»

Mintis apie prasidėjusią ilgą gyvenimo apeigą, apie jos ciklus ir atsisveikinimą amžiams poetas Kazys Bradūnas sudėjo į eilėraščius, o jo anūkė sukūrė muziką – ir eilės virto dainomis. Savarankiškai išmokusi kankliuoti ypatingu devynstygiu instrumentu, Havajuose užaugusi moteris džiaugiasi galėdama dabar gyventi senelių žemėje ir džiuginti tautiečius, taip pat ir rokiškėnus, poezija ir muzika. plačiau»

„Aukšti mūrai, kaminyčios, maliavotos lunginyčios.“ Ši folklorinė daina ir šiandien sufleruoja, kad Rokiškio krašte langinės buvo ne šiaip bet kokios, o numaliavotos – visokiais raštais išgražintos. Pagal tą tradiciją gimęs pleneras niekaip nenusibosta – vyksta kas vasarą, ir Rokiškyje langinių vis daugėja. Smagu miestui turėti tokią ypatingą išskirtinę savo vizitinę kortelę. plačiau»

Storais tautiniais kostiumais apsirėdę „Gastautos“ ansamblio nariai šiaip ne taip atlaikė ispaniškos vasaros karštį ir puikiai pasirodė ten vykusiame liaudies menų festivalyje. Nuometuotas moteris ir balsingus vyrus kurorto publika ne tik scenoje įsidėmėjo, vakarais lietuviai nenustygdavo ir kavinėse neužtraukę tautinių dainų. plačiau»

Šaukšto kote gali sutilpti visas žmogaus gyvenimo kelias. Bet jį atkurti ne visada paprasta. Medžio meistras vieną medžio gabalėlį visur nešiojosi gerą dešimtmetį, kol įžiūrėjo, ką iš jo gali padaryti. O kartą kaltelis per klaidą nuslydo medžiu visai ne ten, kur reikėjo, ir ką – pavyko padaryti tobulą šaukštą. Už jį gal dar didesnė tobulybė – tik žydras dangus. plačiau»

Muzikantės seserys – smuikininkė Justina ir pianistė Simona ZAJANČAUSKAITĖS – Rokiškyje vėl surengė klasikinės muzikos festivalį. Prieš du dešimtmečius jos nei galvojo, nei tikėjosi, kad šioji idėja taip natūraliai įaugs į gimtinės kultūrinį gyvenimą. Metai seserų ne tiktai nenuvargino, bet priešingai – uždega. O vienai grįžti net iš Paryžiaus ne taip ir sunku. Apie visa tai ir kalbamės su festivalio organizatorėmis. plačiau»

Panevėžio rajono savivaldybėje atnaujinama viena svarbiausių ir gražiausių erdvių – Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus santuokų salė. Po remonto ji pasitiks jaunavedžius šiuolaikiškesne ir estetiškesne aplinka, tačiau išsaugos svarbiausią savo istorinį akcentą – beveik pusę amžiaus skaičiuojančius vitražus. plačiau»

Kupiškin iš užsienio atvykę žydai rado išlikusį prosenelio Atlaso krautuvės namą, užėjo į jame dabar veikiančią parduotuvę, labai džiaugėsi nusipirkę ledų ir saldainių ten, kur kadaise už prekystalio jų giminė stovėjo. Tačiau nedaugeliui taip pasiseka – dauguma žydų namų jau sulyginti su žeme, vietoj jų iškilo kiti pastatai. plačiau»

Biržietis Pijus Gurskas – jau įžymybė. Jam dar tik dvidešimt, o jis socialinių tinklų platybėse jau labai populiarus. Tik čia jis ne Pijus, o Aukštaitis. Apsirengęs taip, kad atrodytų valiūkiškai – lyg koks kaimo bernas muzikantas. Bet nepėsčias bernas – Lietuvos kariuomenės savanoris. O kai užtraukia dainą, dar draugo, irgi muzikanto Leono Andžiaus padedamas, iškart visų širdis ištirpdo. plačiau»

Sukvietusi skaitytojus pasimokyti, kaip pratęsti drabužio gyvavimą, Mikoliškio bibliotekininkė po įdomaus užsiėmimo turėjo duoti pažadą, kad tokių susibūrimų bus ir daugiau. Ir ne tik mergaitėms. Į biblioteką atsitiktinai užsukęs vienas vyras pasirodė mokantis ne ką prasčiau dekoruoti atnaujintus gaminius. plačiau»

Garsiųjų pasvaliečių Vileišių parką jų gimtinėje suprojektavęs joniškėlietis miškininkas savo pirmą ąžuoliuką ten nuvežė iš miško – pasodino kastuvu vienas pats, tam jokios ypatingos technikos nereikėjo. Vileišių tėvams atminti pavasariais sužaliuoja ąžuolas ir liepa, ąžuolai pasodinti ir šeimos sūnums, o dviem dukroms – serbinės eglaitės. plačiau»

Bibliotekos, filmai, serialai, koncertai, piešimas, miestų šventės – ką renkasi panevėžiečiai, kai už lango tokie nenuspėjami orai – tai šviečia saulė, tai pliaupia lietus? Praeivių klausėme, ar lyjant nenuobodžiauja. Ogi visai ne – kai kas net koncerte dalyvavo, grojo gitara, o kai kas skaitė su mažyliais vaikiškas knygas. plačiau»

Kad prieitum prie kultūros vertybe laikomo kapo, turi bemaž sėlinti per svetimą teritoriją ir brautis per dygius krūmynus. Net žadą atima, kai pamatai, jog čia, beveik tiesiog po privataus namo langais, ilsisi ryškų pėdsaką Kupiškyje palikę ne vienos vaistinės įkūrėjai, vokiečių baronai Kenigšteteriai. plačiau»

plačiau»

Kupiškis kadaise turėjo net 7 malūnus, savą „šviesos ministerį“ bei buvo bene labiausiai elektrifikuotas šalies miestas. Ir malūnininkų būta apsčiai, o dabar tokios profesijos net nebėra. Užtat viename privačiame namo kieme galima surasti įdomų dalyką – originalų akmeninį paminklą visų laikų malūnininkams. plačiau»