Krašto santakos. Šaltiniai

Estijos dirigentas Erkis PEHKAS į Lietuvą atvyko net nesvarstęs. Stereotipus apie estų lėtumą laužantis dirigentas dabar jau ir Panevėžio muzikiniame teatre jaučiasi kaip namuose. Jo noras – kad žiūrovai ateitų ne su nuostata „dabar mane linksminkite“, o tikėdamiesi muzikos stebuklo. Vis dėlto už nuostabų bet kokio instrumento garsą jam gražiau skamba žmogaus balsas. plačiau»

Režisieriaus Juozo Miltinio išugdytoji karta visiems laikams liks legendinė. Šįkart visi prisiminė inteligentiškąją Reginą Zdanavičiūtę, nes jai dabar būtų suėję šimtas metų. Gali būti, kad ją prakilnių manierų nuo mažų dienų buvo išmokę jos įtėviai dvarininkai. Ji net ir dvarelį paveldėjo, tik niekas nežino, kuo visa tai baigėsi. plačiau»

Pumpėnų seniūnijos gyventojų nupinto ąžuolų vainiko ne tik užtektų miestelio ežerėliui pusantro karto apjuosti, bet ir visiems rajono Jonams pasveikinti. Ir dar nemažas galas liktų. Buvo tik iškilęs klausimas, kaip patogiau tą beveik kilometrinį vainiką išmatuoti – metru būtų vienas vargas. Tai surado žemei matuoti skirtą senovinį prietaisą. plačiau»

Vienintelė Pasvalio krašte likusi audėja Palmira Venslovienė žino viena – prie staklių akys pavargs, bet užtat galva prašviesės, sunkios mintys išsisklaidys kaip dūmai. O ir darbas šimtametėmis, iš anytos paveldėtomis staklėmis, – didžiausias malonumas. Taip ir gimsta unikalūs tautiniai raštai, vėliau – tautiniai kostiumai. Vien tik sijonui reikia net trijų metrų audinio. plačiau»

Panevėžyje kaip poetas debiutavęs neprilygstamasis Henrikas Radauskas – paradoksas, bet daug kam pamirštas ar netgi negirdėtas. O ir miestas neturi jokio jį įamžinančio akcento. Tad renginys apie „neprijaukinamą kaip katės“ poetą ir jo kūrybą privertė jo dalyves susimąstyti, kad šviesa gali slypėti ir trumpame eilėraštyje. plačiau»

Įstros aviacijos muziejuje atsisėdę ant katapultavimosi kėdės berniukai iš džiaugsmo puola fotografuotis. Šio muziejaus savininkas irgi mena save moksleivį, su draugais susikonstruota trikampe bemotore skraidykle pirmąkart pakilusį virš žemės. Vėliau buvo pažintis su legendiniais lakūnais, o dabar – kolekcininko aistra. plačiau»

Kupiškio kareivinių vaizdas šio krašto žmonėms labiau asocijuojasi su aklina cementinių blokų tvora, nes sovietmečiu tik tiek jie ir galėjo matyti. Vis dėlto miesto kareivinės mena ne tik okupacijos, bet ir džiugius laisvos tarpukario Lietuvos laikus. Būtent šią istorijos dalį buvo stengiamasi atgaivinti bibliotekininkų surengtoje šventėje. plačiau»

Po dvejų metų Pasvalys bus kultūros sostinė, o ką tik jame nuskambėjęs chorų festivalis buvo tarsi preliudas tam. Kultūrininkams kiekvienas renginys yra išbandymas, tad ir choristai, garsūs visoje šalyje jų vadovai šį šaltą pavasarį su nerimu žvelgė į dangų – ar gamta neatsiųs lietaus ir šalčio, ar leis jiems traukti dainą visa krūtine? Tik dėl akustikos nesuabejojo – parke tarp Levėns upės ir Šilo ežerėlio bus galima traukti giesmę pasimainant su paukščiais. plačiau»

Ar kas pagalvotų, kad iš vieno istorijos šaltinio į kitą perrašomas faktas gali būti klaidingas? Abejonė, ar Felicija Bortkevičienė gimusi tuose Linkaučiuose, kaip visur nurodoma, tapo kultūrininkėms akstinu tai aiškintis. O kartu – skleisti žinią apie daug valstybei nusipelniusią šviesuolę, kurios net pavardės daug kas nebuvo girdėjęs. plačiau»

Bene geriausias būdas praskaidrinti nuotaiką – apsilankyti teatre, muziejuje, galerijoje ar bibliotekoje. Panevėžiečių klausėme, kokie renginiai jiems labiausiai patinka, iš kur sužino apie spektaklių premjeras, naujas parodas ir koncertus, sporto varžybas ar susitikimus su knygų autoriais? Galbūt renginiai per mažai afišuojami? O gal bilietų kainos kandžiojasi ir ieško nemokamų pramogų? plačiau»

Ne vienas senojo kaimo paprotys jau seniai išnykęs, bet mojavos – gegužinės pamaldos – kai kur vis dar gyvos. Šukionių kaime ši katalikiška tradicija tęsiasi jau daugiau negu šimtas penkiolika metų – kiekvieną gegužę giedotojai renkasi pas kurį nors kaimo gyventoją ir garbina Švenčiausiąją Mergelę Mariją. O ten – net du altoriai. plačiau»

plačiau»

Dailininkas kupiškėnui Vytautui Pastarnokui atrodė didis žmogus, nedrįso net svajoti, kad pats galėtų piešti. Bet greičiausiai svajojo, nes kai kariuomenėje patyrė baisią traumą ir pamažu per kančias iš paralyžiaus vadavosi, sveikoji kairė ranka pati ėmė tiestis link teptuko. O tada viskas – tik į džiaugsmą. plačiau»

Žinomas fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius imasi gudrybių, kad pagautų momentą – pavyzdžiui, paprašo moterį savo vyrui pakuždėti kai ką į ausį, o pats, jau pasiruošęs fotoaparatą, laukia. Bet labiausiai jis nustebo supratęs, kad Panevėžyje yra tokia bendruomenė, kuri bet kokią progą stebuklingai paverčia bendra švente. plačiau»

Kodėl nuo Rokiškio kilęs dailininkas taip nepailstamai tapė jūrą? Kodėl šalinosi parodomojo sovietinio šurmulio ir labiau mėgo uždaras menininkų kompanijas su teatralais Juozu Miltiniu, Vaclovu Blėdžiu, Rūta Staliliūnaite, Algimantu Masiuliu? Ar to nelėmė be galo skausminga šeimos išdraskymo, tėvo ir sesers tremties istorija su kone kanibališkais epizodais? plačiau»