– Povilai, esate matomas renginiuose bei kitose iniciatyvose, organizuojamose Ukrainai ir jos žmonėms palaikyti. Kaip vertinate situaciją, susiklosčiusią šioje šalyje?
– Paskutinių dienų įvykiai Ukrainoje suteikė vilčių, kad nebebus žudomi žmonės ir valdžia taps tokia, kuri turi ne valdyti žmones, bet jiems tarnauti. Žiniasklaidoje daugiausiai akcentuojama, kad protestai Maidane buvo susiję su lūkesčiais dėl Europos Sąjungos. Be abejo, tokia buvo pradžia – Ukraina atsisakė pasirašyti asocijuotą sutartį su ES valstybėmis. Vėliau šis protestas buvo nukreiptas prieš politikų savivalę ir peraugo į sukilimą prieš valdžią.
Tie, kurie įdėmiai sekė įvykius Maidane, pastebėjo, kad mažiausiai aikštėje buvo kalbama apie įstojimą į ES. Daugiausia – apie valdžią, kuri apgaudinėjo žmones ir apvaginėjo juos. Galų gale žmonės nusprendė į savo rankas imti tai, kas jiems priklauso – valstybės kūrimą.
Julija Tymošenko, paleista iš įkalinimo vietos, savo kalboje pirmiausia atsiprašė žmonių už politikus. Ji atsiprašė už visus, kurie nesiskaitė su žmonėmis, kurie vykdė savo „pokiliminius“ žaidimus, vardan to, kad bet kokia kaina išsaugotų valdžią, įtaką ir galimybę pasipelnyti.
Mes aiškiai turime pasakyti, kad Ukrainoje įvyko sukilimas prieš valdžios savivalę, nes esančių valdžioje misija buvo valdyti, o ne tarnauti. Kijeve Maidanas pareiškė, jog ne politikai, o tauta privalo kurti Ukrainą. Šios mintys yra aktualios ir mums. Po kruvinos dienos, kai Maidane buvo šaudoma į žmones, į Ukrainą atvyko ES diplomatai. Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai tarpininkavo derybose tarp valdžios ir opozicijos. Po šių įvykių buvo bandoma diplomatinėmis priemonėmis sureguliuoti kilusį konfliktą. Vienu metu tarsi buvo pasiektas kompromisas, kad iki 2014 m. gruodžio mėnesio bus surengti priešlaikiniai prezidento rinkimai. Kai opozicijos lyderis Vitalijus Klyčko grįžo į Maidaną su šiuo susitarimu, pateikdamas tai tarsi laimėjimą, žmonės nušvilpė jį. Po opozicijos lyderio pasisakymo scenoje prabilo vienas iš Maidano savigynos būrių vadų. Jis pareiškė, jei iki rytojaus ryto neatsistatydins V.Janukovyčius, bus pradėtas ginkluotas prezidentūros šturmas.
Tik toks žmonių ryžtingumas privertė iš Kijevo bėgti prezidentą V.Janukovičių ir paskatino šalį kardinaliems pokyčiams. Tokie įvykiai Ukrainoje tapo aukščiausia pilietinė išraiška, nors žmonės paaukojo savo gyvybes, bet ateina laikas, kai tauta privalo gintis. Jei tauta nesigins, ji bus sunaikinta.
Visada yra pavojus, kai minia tampa valdžia, bet ateina istorinis momentas, kai iš minios tampama piliečiais, kurie imasi atsakomybės už Tautos ir Valstybės išsaugojimą. Dabar Maidano žmonės kalba, jog negalima tenkintis vien tik priešlaikiniais prezidento rinkimais, būtini ir priešlaikiniai parlamento rinkimai, būtina uždrausti balotiruotis į parlamentą tiems politikams, kurie jau dešimtmečiais sėdi valdžioje. Nepriklausomai nuo to, kas bus išrinkti į valdžią, žmonės pasiryžę atlikti jų pilietinę stebėseną ir kontrolę.
Iškalbingas faktas – nušalintas prezidentas V.Janukovičius, norėdamas pabėgti iš Ukrainos, per savo apsauginius bandė papirkti pasieniečius. Aišku, ko norėti iš tokio prezidento, kuris praeityje du kartus teistas už kriminalinius nusikaltimus. Greičiausiai žmonės išrinko tokį asmenį, vadovaudamiesi tais pačiais principais, kaip ir pas mus – renkamos partijos su juodosiomis buhalterijomis, renkami į valdžią įtariami korupciniais nusikaltimais asmenys.
Rinkėjai turi susimąstyti iki ko gali privesti šalį politikai, atėję į valdžią su nusikaltėlio mentalitetu. Jie valstybines struktūras kriminalizuoja pagal savo taisykles, ir tuomet valstybinės jėgos struktūros gali pradėti veikti kaip Ukrainoje naikindami bet kokias tiesos troškimo apraiškas.
Stebėdami įvykius ten, žmonės lygina situaciją mūsų šalyje ir Ukrainoje. Tikrai galima rasti nemažai analogų. Vienas iš pavyzdžių – referendumo dėl žemės klausimas. Mes galime diskutuoti, gerai tai ar blogai, bet viena aišku – surinkta trys šimtai tūkstančių parašų, tai būtinas skaičius referendumui. Apeliuoju į politikus, kurie privalo susimąstyti, kad būtent jie atsakingi už stabilumą valstybėje, nes nepasitikėjimas jais yra pasiekęs kritinę ribą. Tai, kas įvyko Maidane, gali turėti įtaką žmonių pilietiniam apsisprendimui čia, Lietuvoje.
– Kalbant apie pilietiškumą, mūsų mieste vėl vyksta neramumai ir ignoruojami eiliniai žmonės. Panevėžio specialiojo ugdymo centras nusivylė miesto savivaldybės sprendimu – Specialiajam ugdymo centrui, įsikūrusiam Algirdo gatvėje, nesuteikė teisės rūpintis vyresniais nei dvidešimt vienerių metų, turinčiais negalią, žmonėmis.
– Panevėžio specialiojo ugdymo centras (anksčiau – Panevėžio abilitacinio ugdymo centras), įkurtas 1993 metais, suteikia bendrąjį išsilavinimą ir teikia dienos socialinę globą sutrikusio intelekto bei visišką negalią turintiems vaikams. Ne taip seniai mieste vyko arši diskusija dėl Nakvynės namų įsteigimo būtent šioje įstaigoje, Algirdo gatvėje, nežinia kur iškeldinant tuos negalią turinčius vaikus. Tuomet ir išaiškėjo, kad miesto savivaldybė teikia paslaugas ir rūpinasi šiais neįgaliais vaikais tik iki dvidešimt vienerių metų. Sulaukę šio amžiaus jie išvaromi iš įstaigos, nes pagal įstatymą jiems daugiau nebegalima teikti šių paslaugų. Taip šie jaunuoliai su visiška negalia yra įkalinami tarp keturių sienų. Įkalinami ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, kurie turi nuolat būti šalia ir jais rūpintis.
Dar 2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos. Lietuva, pasirašydama ir pripažindama šį dokumentą, prisiėmė atsakomybę saugoti ir ginti neįgaliųjų teises. Ratifikuotos Konvencijos tikslas – skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Kai neįgaliųjų vaikų tėvai paprašė apginti jų teises, savivaldybė sudarė darbo grupę, kuri turėjo išnagrinėti problemą ir pasiūlyti galimus sprendimo variantus dėl daugiafunkcinio centro steigimo. Tėvai 2013 m. liepos 4 dieną buvo informuoti apie darbo grupės, turinčios vertinti daugiafunkcinio centro steigimo galimybes Panevėžio specialiojo ugdymo centre, sudarymą. Darbo grupė savo išvadas turėjo pateikti iki spalio 30 dienos. Iki spalio 30 dienos tėvai negavo jokio atsakymo. Tuomet jie kreipėsi į atsakingus darbuotojus pakartotinai ir paprašė pranešti apie sprendimą. Ir ką jūs manote? Panevėžio Socialinio paramos skyriaus vedėjas Viktoras Michailovas pranešė, kad nepritarta siūlymui steigti daugiafunkcinį centrą. Nepritarta siūlymui centrą steigti būtent Panevėžio specialiojo ugdymo centre, ten, kur jaunuoliai iki dvidešimt vienerių metų praleidžia daugiausia laiko, jiems jau pažįstamoje vietoje, kur jie jaučiasi saugūs. Negalios paliesti vaikai yra labai jautrūs, jie turi fizinę negalią, bet tikrai nėra paliesti dvasinės negalios, todėl ir buvo norima, kad vaikai liktų toje pačioje vietoje, kur jie yra pripratę būti nuo mažens. Tuo labiau kad tam yra jau sukurtos tinkamos buitinės sąlygos ir praktiškai nebereikia papildomų lėšų.
Miesto valdžia kažkodėl nusprendžia, kad daugiafunkcinio centro Algirdo gatvėje nebus ir savo sprendimo tinkamai nepaaiškina. Šioje situacijoje išryškėjo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nario Petro Leikausko interesai. Jis yra Panevėžio specialiosios mokyklos vadovas ir rūpinasi savo įstaigos išlikimu. Nors šalia jo yra Jaunuolių dienos centras, kuris ne kartą kreipėsi į savivaldybę su prašymu leisti padidinti patalpų plotą. Tuo labiau kad tame pačiame pastate iki 2012 metų funkcionavo ir Panevėžio gestų centras, kuris atlaisvino patalpas. Vietoj to, kad savivaldybė skirtų šias patalpas Jaunuolių dienos centrui, kur jaunuoliai su visiška negalia galėtų gauti jiems reikalingas paslaugas, savivaldybė patalpas atiduoda Panevėžio specialiajai mokyklai, kadangi tai yra valdančiosios partijos atstovo vadovaujama įstaiga. Minėtose patalpose, pasinaudojant ES lėšomis, įsteigti metodiniai kabinetai, kurie nėra tiek reikalingi, kaip patalpos Jaunuolių dienos centrui.
Dabar tėvai, auginantys neįgalius vaikus, yra priversti kreiptis į Socialinės apsaugos ir darbo ministrę A.Pabedinskienę. Tėvai praranda viltį, kad bus išgirsti ir suprasti.
Prieš tai kalbėjome apie valdžios savivalę ir nesiskaitymą su žmonių poreikiais Ukrainoje. Štai pavyzdys, nors ir mažas, bet aiškiai atspindintis situaciją Panevėžyje. Valdžia nesiskaito su žmonėmis, savo partiečio reikalai savivaldybės administracijai yra aukščiau už visišką negalią turinčius vaikus ir jaunuolius.
Nežinau, ar ministrė sugebės paveikti sėdinčius mūsų savivaldybėje klerkus, kurių išskirtinė kompetencija yra spręsti šiuos klausimus. Ar yra garantija, kad nesibaigs žmonių kantrybė ir nesusirinks jie prie savivaldybės, kad iškrapštytų savivaliautojus iš šiltų kėdžių?
– Ko palinkėtumėte mūsų žmonėms, susiduriantiems su valdininkų abejingumu sprendžiant jų problemas ?
– Norisi palinkėti visiems kantrybės ir valios, nenuleisti rankų ir nepasiduot šitoje situacijoje. Nepasiduoti ir nepamiršti, jog artėja savivaldybių rinkimai. Jeigu mes liksime abejingi ir toliau rinksime žmones, kurie į valdžią ateina vien tik tam, kad tenkintų savo siaurus interesus, pamintų mūsų žmogišką orumą, tai situacija tikrai nepasikeis. Mums nereikia eiti ir statyti barikadų, mes tikrai galime situaciją pakeisti pasinaudoję rinkimų įstatymo galimybėmis.
– Kokie darbai Jūsų laukia artimiausiu metu?
– Kol nėra plenarinių posėdžių, noriu išnaudoti laisvą laiką susitikimams, kad galėčiau įsiklausyti į žmones, išgirsti jų pastabas įvairiais klausimais. Kadangi esu išrinktas ne partijos, o žmonių, man labai svarbu žinoti jų nuomonę, kad galėčiau tinkamai ją atstovauti, sprendžiant jiems aktualius klausimus Seime.