– Prieš 82 metus į Panevėžį atvykęs režisierius Juozas Miltinis su būriu jaunų ambicingų aktorių įkūrė dramos teatrą. Trankiai atšvęsti jubiliejaus užpernai nepavyko dėl koronaviruso pandemijos. Tai veikiausiai per praėjusį savaitgalį vykusią Teatro dieną nenuobodžiavote, kaip reikiant atsigriebėte?
– Atšventėme tikrai nenuobodžiai, buvo graži, linksma, įdomi šventė. Susirinko visi darbuotojai, susėdome prie 12 staliukų, pasidalijome improvizuotomis komandomis – teatriniam protmūšiui.
Buvo 40 klausimų ir užduočių, per kurias sužinojome ir apie vieni kitų vaikystę, prisiminėme labai įdomių dalykų iš repertuaro, kalbėjome apie pasaulinį teatrą. Reikėjo ne tiek žinojimo apie šiuos dalykus, kiek bendro supratimo.
O tuo metu kiemelyje meistrai virė įspūdingo skanumo plovą. Ragavome, šnekučiavomės, žiūrėjome „Auksinių scenos kryžių“ teikimo transliaciją.
Buvo baugoka, kad mūsų šventė nevirstų puota karo metu, bet šis nerimas nuslūgo, kai į svečius atėjo ukrainiečiai, dirbantys Lėlių vežimo teatre. Jie buvo pasipuošę tautiniais drabužiais ir mums surengė koncertą – su savo dainomis ir eilėmis.
Svečiavosi ir 30-metį šventęs „Meno“ teatras. Vaikščiojome būreliais vieni pas kitus, vieni nubyrėdavo, kažkur nuklysdavo, kiti sugrįždavo.
Turėjau kvietimą į Kauno nacionalinį dramos teatrą, „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo šventę. Bet aš likau Panevėžyje su savo teatru ir savo aktoriais.
– Meno vadovu legendiniame Panevėžio teatre dirbate dvejus metus, be to, režisuojate. Ar po šį teatrą krėtusių skandalų nebijojote prisiimti atsakomybės?
– Abejojau. Bet ne dėl buvusių skandalų. Nemėgstu gręžiotis ir svarstyti, kas kur vyko. Tiesiog turėjau labai daug darbų, pasiūlymų iš užsienio teatrų, nežinojau, ar pavyks suderinti gyvenimą sostinėje ir darbą Panevėžyje, nenorėjau tapti kabinetiniu administratoriumi.
Apsisprendžiau pamatęs, kad teatre dirba stipri, smarkiai pasikeitusi, susistygavusi komanda – vienas juk nieko nenuveiksi.
Man baisiausia, kai apie statomą spektaklį sakoma: „Ai, taigi visai gerai.“ Nenoriu gaišti laiko tam „visai gerai“, nesutinku nuleisti iki to kartelės. Juk nežinau, kiek dar spektaklių pastatysiu, todėl jei jau eikvoti laiką ir sveikatą, tai tik vardan prasmingų ir įdomių mėnesių, kol kuriamas spektaklis.
– Ant jūsų kabineto sienos kabo nuotrauka, kurioje scena iš jūsų režisuoto spektaklio „Irano konferencija“ su aktorių parašais ir prierašais. Vienas jų: „Mes tai padarėme!“ Galbūt nepatikėsite, bet po spektaklio ir mano galvoje sukosi mintis: kaip jis tai padarė? Kaip sugebėjote pjesę, sudarytą iš monologų, paversti įvykiu, kai žiūrovai gaudo kiekvieną žodį? Ką bekalbėti apie Tado Gryn tylutėlį šnabždesį – salė liaujasi kvėpuoti...
– O įsivaizduokite, kiek kartų šį stebuklą išgyvendavau per repeticijas!.. Tai galingo rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo galinga pjesė. Atrodytų, kad monologai gali žiūrovus užmigdyti, nes veiksmo labai nedaug. Bet nuobodu būtų tik tuo atveju, jei aktoriai netikėtų savo personažų žodžiais.
Iš režisieriaus reikia labai nedaug – skrupulingai išanalizuoti su aktoriais jų monologus, išnarstyti po sakinį. Aš tarsi klijais sujungiau dramaturgiją su aktoriais, o pats pasislėpiau, atsisakiau savo ego, tiesiog išnykau.
Šioje pjesėje svarbiausias yra tekstas, spektaklyje nereikalingi ir netgi negalimi kokie nors novatoriški sprendimai, nes jie blaškytų, atitrauktų dėmesį. Nereikia jokių efektų, garsios muzikos – tik tiek, kad žiūrovai jos tarsi negirdėtų.
– Nejaugi beveik viso spektaklio metu skambėjo muzika? Turbūt labai atidžiai klausiausi teksto, nes muzikos negirdėjau. Tik spektakliui baigiantis, žinoma, ji daro didžiulį įspūdį.
– Bet jei muziką išjungtume, žiūrovai iš karto tai pajustų.
Imantis šio darbo sukrito keli dalykai: aš ką tik buvau atėjęs dirbti į teatrą ir atsirito pirmoji pandemijos banga, itin griežtos karantino taisyklės. Repetuoti galėjome patalpoje tik trise, vadinasi, aš, aktorius ir kas nors: mano asistentė arba kompozitorius, arba dailininkas, arba operatorius. Kiti turėdavo išeiti.
Aktoriai vieni kitus išgirdo tik tuomet, kai kiekvienas jau mokėjo savo monologą ir buvo pasiūti kostiumai. Tik tuomet pamatė, į ką visa tai susidėlios, kaip vystysis konfliktas.
Toks nuoseklus ir lėtas darbas su kiekvienu aktoriumi pasiteisino. Jei būčiau pasirinkęs kitą pjesę, kad ir „Šv. Speigą“, kai aktoriai, pagalbiniai darbuotojai, muzikantai nuolat kartu, per karantiną nebūtume pastatę.
– Vyrypajevas šią pjesę rašė, kai apie karą prieš Ukrainą nesapnavome baisiausiuose sapnuose. Tiesiogiai apie tai užsimenama vos keliais sakiniais, betgi būdamas žiūrovu viską filtruoji per save ir nuolat galvoji jau ne apie Iraną, o apie žūtbūtiniame mūšyje dėl laisvės besikaunančią ukrainiečių tautą.
– Daugiausia ir kalbama apie žmogaus laisvę. Ši pjesė yra labai gudri – taip sudėliota, kad pritari kiekvienam personažui, nors jie kalba visiškai skirtingus dalykus, savaip supranta laisves.
– Būtent! Turbūt kaip tik tai įrodo, kad visi esame savaip panašūs ir savaip skirtingi, nesvarbu, remsiesi Dievu ar mokslu, ar asmenine patirtimi. Visi turime savų žaizdų, bet kiekvienas skirtingai jas gydomės.
– Iranietės personažas tyli iki pat spektaklio pabaigos, o tuomet sako: jūs painiojatės tarp savų tiesų, iš pradžių pritariate vienam, po to – kitam, nors jie vienas kitam prieštarauja. Tiesos yra skirtingos, tik meilė – viena.
Ir pagalvokime, kiek daug karvedžių dėl savo laisvės versijos žudė kitas tautas ir netgi savo žmones, aukojo savo gyvybes. Blaškydamiesi, kuo iš tikrųjų tiki, nešė pražūtį.
Bet mylint būtų labai sunku žudyti, engti, niokoti, griauti.
Tas pats Putinas – pavyzdys, kai įtikima savo pseudoteisybe, pseudolaisve ir žudoma negailint nieko, net savų. Jeigu jis turėtų nors lašą meilės, argi galėtų bent šimtadaliu siųsti kitus į pražūtį?
Tai fanatizmas, tikėjimas savo paties susikurtomis idėjomis. Dar – noras turėti valdžią, pelnytis kitų sąskaitą, pasėti baimę, priversti kitas valstybes su juo skaitytis.
– „Irano konferencijoje“ du personažai ginčijasi, kuo skiriasi žinojimas nuo informacijos. Karo prieš Ukrainą fone tai akivaizdu: jei gauni klaidinančią informaciją, nereiškia, kad žinai, kokia yra tiesa. Putinas juk rusus taip pat įtikinęs savo neva kilniu tikslu Ukrainoje išnaikinti „nacius“.
– Kai neturi argumentų, prasideda manipuliavimas ir netiesa. Rusus pasiekia totali dezinformacijos banga. Tai nėra žinojimas. Žinojimas yra tavo paties patyrimas, prisilietimas prie tikrų, amžinų dalykų.
Aš tai itin stipriai pajutau gedulo, netekties akimirką, kai buvau labai arti mirties. O kitą kartą – tik jau su kitomis emocijomis, kai gimė mano sūnėnas.
Tokios akimirkos pažadina žinojimą, kas yra amžina, svarbu.
O iš šalies gaunama informacija gali būti visiškai iškreipta. Putinas ir jo artimiausia aplinka žudydami ukrainiečius bando įtikinti rusų daugumą, kad Rusija vis dar galinga ir stipri. Nors jau seniai buvo laikas nuversti ir išvyti diktatorišką valdžią.
Manau, kad jie patys klaikiai nelaimingi. Dar nelaimingesni už ukrainiečius, nors pastarieji turi bėgti nuo karo, praranda namus, kai kurie – šeimos narius. Bet jie turi tikėjimą ir tiesa jų pusėje.
O Putinas su savo sėbrais jau dabar savo pragare, priversti sėdėti prie dvimetrinio stalo, kad niekas artyn neprieitų, turi visų saugotis, visų bijoti.
Nemirę, bet jie jau dega pragare.
– Viena iš pjesės herojų, anksčiau feisbuke pasidalijusi žinute, kad kraugerys vertas mirties bausmės, prisipažįsta: tai buvo tik emocijos. Ji prieš mirties bausmę. Tai vėlgi tokie aktualūs žodžiai šiomis dienomis. Ne vienas sakosi, kad ką jau ką, o Putiną sudraskytų plikomis rankomis. Bet jei būtų tokia galimybė, sakykime, nušauti, vargu ar daug kas ryžtųsi.
– Mirties bausmės temą uždarė Fiodoras Dostojevskis romane „Idiotas“. Kunigaikštis Myškinas įtikina, kad mirties bausmė – baisiau nei žmogžudystė. Nes žudomas žmogus miršta turėdamas viltį išsigelbėti, o einantis ant ešafoto – ne.
Nepateisinu jokių karo priemonių – nei raketų į teatro rūmus, nei cheminės bombos, nei kitos valstybės sienas pervažiuojančių tankų. Bet nebūčiau už tai, kad net tokiam siaubingam monstrui Putinui būtų vykdoma mirties bausmė.
– Neslepiate, kad esate rusas, kaip ir pjesės autorius Vyrypajevas. Kaip šiomis dienomis jaustis agresorių tautos dalimi? Nors tai, aišku, sąlygiška – jūs esate toli nuo tos valstybės, ne jos pilietis, nuo vaikystės suaugęs su Lietuva.
– Taip, Rusija yra labai įvairi. Sakykime, Ala Pugačiova ir Maksimas Galkinas viešai vienareikšmiškai pasisakė už Ukrainą.
Vyrypajevas gyveno Maskvoje, bet jau dešimtmetį – Lenkijoje, nes vedęs lenkę. Jis irgi viešai pasmerkė karą prieš Ukrainą ir pažadėjo visą honorarą, gautą už spektaklius pagal jo pjeses Rusijoje, skirti pagalbai ukrainiečiams. Visi 40 Rusijos teatrų nutraukė jo spektaklius.
Ir štai kokia situacija: rusai jo nekenčia, nes palaiko Ukrainą, o Ukrainoje jį laiko vienu iš agresorių, nors jis kalba lenkiškai, turi dukrą.
Aš panašiai jaučiausi vaikystėje. Mano tėvas buvo sovietų karininkas. Lietuviai vaikai ilgai nelaikė manęs savu. O giminaičiai Rusijoje vadindavo amerikonu.
Niekaip nesuprasdavau: kaipgi taip yra, kodėl aš visiems svetimas? Tarsi tiltas, kuris niekam nereikalingas.
Bet taip buvo vaikystėje, tai mane užgrūdino. Dabar dėl to nejaučiu jokio nepatogumo.
Esu prieš žudymą, o ir temoku naudotis teatriniais ginklais. Bet jei reikėtų ginti Lietuvą, kovočiau prieš Putino armiją.
Jei mirčiau, išeitų, kad nuo savo paties tautos? Nors iki galo nesijaučiu rusų tautos dalimi, nes niekad į valdžią nerinkau Putino, kaip tik skeptiškai ir kritiškai apie jį pasisakydavau.
– Panevėžiečiai iki šiol gerai prisimena, kaip nusikaltėlis Virginijus Savickis jus, tuomet 13 metų vaiką, paėmė ir laikė įkaitu. Prieš 9 metus kalbėjote, kad jo neteisinate, bet bandote suprasti. Ar pavyko? Galbūt ir pjesę „Irano konferencija“ pasirinkote, ieškodamas savų atsakymų?
– Kai kurie menininkai kūrybą laiko savo pačių terapija. Aš žiūriu plačiau. Tėvo valią atkeršyti žudikui vykdančio Hamleto drama – tai žmonijos istorija.
Kitą Vyrypajevo pjesę – „Jaudulys“ – pastačiau Kauno nacionaliniame teatre. Labai vertinu jo kūrybą, todėl jo pjeses renkuosi.
O Savickį suprasti mėginu. Būtų per drąsu sakyti, kad jau supratau. Bręsdamas vis kitaip žiūriu į šią istoriją.
Man tuomet Savickis atrodė suaugęs vyras, o dabar suprantu – tik jaunuolis. Galėjo keistis, daug ką pažinti, nueiti kitu keliu. Turėjo sūnų. Kaip, būdamas tėvu, jis įkaitu galėjo paimti kito tėvo sūnų?
Bet lengva pasakyti: mes nukovėme nusikaltėlį Savickį, viskas baigta.
O pamąstykime, kodėl tarp mūsų auga tokie virginijai savickiai, ką reikėtų keisti, kad jie nenueitų nusikaltėlių keliu.
– Dar norėčiau grįžti prie „Irano konferencijos“. Tai, kad nenaudojate simbolių, specialių efektų, o žiūrovų dėmesį prikaustote tekstu, galbūt reiškia, kad į teatrą grįžta Miltinio tradicijos?
– Nepatinka man grįžimai, Miltinis irgi negrįždavo, kurdavo šia diena. Negaliu sakyti, kad bandau perimti jo tradicijas, nes, būna, kažkas pasigiria esąs įžymybės mokinys, o įžymybė ima ir pareiškia: joks jis mano mokinys.
Nenorėčiau, kad tai nutiktų ir man su Miltiniu. (Juokiasi.)
Bet statysiu spektaklį apie maestro.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu A.Špilevojus dirba dvejus metus, „Lopšinė Žemei“ – jo mėgstamiausias spektaklis vaikams. A.Švelnos nuotr.
2. Salė nuščiuvusi klausėsi kunigo (akt. T.Gryn) emocingo monologo. Juozo Miltinio dramos teatro nuotr.
