Krašto santakos

Po balta staltiese būdavo pakišta šiaudų, o lėkštėje gulėdavo keli kalėdaičiai – plotkelės. Jei jos būdavo ne baltos, o vienuolių keptos rausvos ir žalsvos, berniukui nuo to dar džiugiau. Šeima laikėsi griežto pasninko, bet vaiko pagailėdavo – atriekdavo duonos riekę ir aptepdavo medumi... Tokie šviesūs vaikystės atsiminimai lydi žinomą kleboną Gediminą Jankūną. plačiau»

Apie Onuškio bažnyčią Lietuva dar daug ir garsiai kalbės. Mecenatui paaukojus milijoną eurų ir prasidėjus restauravimo darbams, vos ne su kiek-vienu prisilietimu istorinis pastatas sužibėdavo vis naujomis spalvomis ir vertybėmis. Dabar jau tiksliai žinoma – antros tokios unikalios bažnyčios šalyje nėra. plačiau»

„Kad sūnūs galėtų puoštis kaip panorėję“, – taip savo performanso tikslą paaiškino baltą spintą per Laisvės aikštę stūmęs vaivorykštiniu sijonu apsimovęs menininkas. Žmonės gi šįkart skubėjo pro šalį visiškai tam abejingi, nors anksčiau buvo kitaip. plačiau»

„Kai žmogaus visur pilna, tai jo niekur ir nėra“, – mesteli įspūdingą sentenciją žinomas aktorius Valentinas Masalskis, atvykęs į Panevėžį statyti spektaklio. Ši sentencija pritaikyta mūsų miestui – yra pati tikriausia pagyra vietos aktoriams, sugebantiems dirbti rimtai ir susikaupus. plačiau»

Šiandien Panevėžio kraštotyros muziejus pristato tris naujus ilgalaikės lauko parodos „Panevėžio gatvės: žmonės, įvykiai, vaizdai“ ekspozicinius stendus, įrengtus prie Ramygalos ir Katedros gatvių sankryžos, Sukilėlių aikštėje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir A.Jakšto gatvės skvere. plačiau»

Daug žmonių šiais, visuotinio skubėjimo, laikais neranda galimybės nors trumpam išsivaduoti iš rutinos. Daugelis tik kartoja, kad va, jau kai išeis į pensiją, tai ras laiko sau!.. Praeivių gatvėje klausėme, kaip jie supranta tą „laiką sau“? Vartymąsi lovoje, valgymą be saiko ar – tobulėjimą, lavinimąsi? Ar pensinis amžius, kai išties atsiranda daugiau laiko, užaugina žmogui kūrybinius sparnus – jis dažniau eina į kultūros renginius, daugiau skaito, keliauja? plačiau»

Pasvalio „Dūdorių“ orkestras praeityje paliko savo aukso amžių ir maudynes šlovės spinduliuose, bet tai nereiškia, kad vyrai pasidavė visagaliam laikui – dūdas pučia iki šiol. O papasakoti linksmų istorijų iš tuomet buvusios įtemptos kasdienybės gali begalę. Maloniausias atsiminimas – kaip žengdami per Vilnių dar ir dainą „Mums nereikia vėliavos raudonos“ traukė. plačiau»

Vienintelė tokia dailininkų paroda per visus metus – tai kartu ir mugė, kai bet kas gali įsigyti jam patikusį kūrinį. Meno mėgėjai šįkart nesnaudžia – pernelyg jau daug tų raudonų taškelių, reiškiančių, kad kūrinį kažkas jau spėjo išsirinkti. plačiau»

Pasvalio muziejininkai išleido albumą, kuriame tos pačios miesto vietos užfiksuotos senose fotografijose ir naujose nuotraukose. Vaikščiodami gatvėmis albumo autoriai stebėjosi, kad kai kurie pastatai prieš kelis dešimtmečius buvo netgi gražesni. O kai kurie dalykai beveik nepasikeitė, bet žmonės – jau kiti. plačiau»

Kartą pašieptos, kad jų miestelyje nieko nevyksta, Antašavos bendruomenės aktyvistės sujudo sukruto ir įsuko kultūrinį-istorinį gurmaniškų degustacijų vajų. O kai jau įsuko, tai atkampi vietovė jau ima garsėti kaip Kupiškio krašto kulinarinio paveldo reprezentatorė – Rygon traukiantys ir smarkiai išalkę visada čia sustoja. plačiau»

Šiais laikais kur bepasisuksi – visi fotografuoja. Mobilųjį išsitraukia ir spragsi. Ir iš vieno šono, ir iš kito, ir iš viršaus, ir iš apačios... Paskui kelia į visokius feisbukus ir laukia vadinamųjų patiktukų. Bet ne visos nuotraukos visiems patinka ir tuo labiau ne visos gali pretenduoti į menines fotografijas, nes čia jau reikia ir ypatingo menininko žvilgsnio. Praeivių gatvėje klausėme, ar jie mėgsta fotografuoti, ar bandė tobulintis šioje srityje? Ar yra lankęsi meninės fotografijos parodose ir apskritai ar laiko šitą sritį menu? Ar žino ką nors iš garsių fotomenininkų, ar mena kokių matytų ypatingų fotografijos šedevrų? plačiau»

Palatvijo krašte gyvuojanti kapela „Santaka“ laikosi savo – griežtai atsisako traukti „pagrabines“ melodijas. O kai skamba linksmos dainos, tai visiems ir smagu, nuotaika kyla kaip ant mielių. Net ir tai, kad repetuoja tarsi ir liūdnuose senelių namuose, jiems dienos ar vakaro negadina. plačiau»

Panevėžietė, drabužių dizainerė Marija Petraitytė kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ pristatė savo kostiumų parodą „Samanų šalies gyventojai“. plačiau»

Rokiškėnų kelionė į Maroką rodyti spektaklio apie legendinį L.Šepką – pilna nuotykių, prasidėjusių nuo patikros ir pasibaigusių liūtimis Ispanijoje. Saldi mėsa, arbata kaip sirupas, durys be rankenos ar užrakto prabangiai įrengtuose pastatuose – neįprasta, bet autentiška. O teatralams viena didžiausių brangenybių buvo Mūzos karūna, ją vežė ir užsidėję ant galvos. plačiau»

Uliūnus išgarsinęs ypatingas laivas neatlaikė orų ir laiko išbandymo – ėmė ir supuvo. Jį teko sudeginti, bet žmonės vis viena rinkdavosi prie karjero – „ten, kur laivas“. Tad kaimas savo jėgomis ir savo lėšomis pastatė antrąjį – labai panašų, tik ilgaamžį, pergyvensiantį visus. Išties, atrodo, vėjai, lietūs ir sniegas šiam įspūdingam kūriniui nebaisūs. plačiau»