Tų, kam teko bendrauti, lieka vis mažiau
„Vabalninkiečiai monsinjorą vadino vaikščiojančia po žemę meile, nes tarp žmonių jis statė gėrio tiltus. Mūsų krašte įminti jo pirmieji žingsniai, nuo čia nusitiesė kelias į Bažnyčią. Knygų apie monsinjorą išleista daug, bet pasakojimų iš gimtinės žmonių nėra, o tų, kam teko bendrauti, belieka vis mažiau“, – aiškina Biržų muziejaus „Sėla“ padalinio Vabalninke muziejininkė Vida Skujienė.
Būtent dėl to ji nutarė surinkti ir užrašyti gyventojų prisiminimus apie tą nepaprastą kunigą.
Seimas 2022-uosius paskelbė monsinjoro K.Vasiliausko metais. Žmogiškumo simboliu vadinamam vienam garsiausių Lietuvos dvasininkų šiemet būtų sukakę 100 metų.
Tos progos taip pat prisidėjo kaip papildomas svertas labiau pagerbti iškilųjį kraštietį.
Giminių pėdsakų nebeaptiko
Liudijimus apie monsinjorą muziejininkė renka ir užrašinėja trečias mėnuo, toji medžiaga dar nesusisteminta, laukia nemažas darbas apdorojant visą gautą informaciją.
Pasak muziejininkės, ne visi, pažinojusieji dvasininką, pateisina jos lūkesčius, kai kurių jau ir nebesuranda, o ten, kur visiškai nesitiki, išlenda įdomybės.
„Labai tikėjausi įdomios informacijos iš monsinjoro K.Vasi-liausko giminaičių iš motinos pusės, nes žinojau, kad tokių gyvų esama, maniau, gal gausiu kokių nors daiktų muziejui. Bet pasirodė, kad juos surasti sudėtinga, kraustėsi iš vienų namų į kitus, sunku beatsekti, kur šiuo metu gyvena“, – aiškina.
Ieškodama giminaičių ji visai netikėtai surado moterį, prieš daug metų gyvenusią ištremtų Vasiliauskų sodyboje.
„Stasė Burbulienė buvo ką tik ištekėjusi, kolūkis jaunavedžiams davė būstą Kateliškių kaime. Tuos namus statė monsinjoro tėvai, o juos ištrėmus ten vienas po kito gyveno kolūkių pirmininkai. Burbuliai, kiek pajėgdami, nugyventą sodybą aptvarkė“, – skaito ką užrašiusi iš moters pasakojimų.
Dabar Vabalninke gyvenanti S.Burbulienė pasidalijo prisiminimais iš susitikimų su monsinjoru, kai jis kelis kartus buvo atvažiavęs aplankyti tėviškės.
Padovanojo kunigo apykaklę
„Buvau susitikusi su monsinjoro brolio Juozo Vasiliausko žmona Elena, iš jos gavau eksponatų muziejui“, – rodo dovanotus lobius.
Šiauliuose gyvenanti jau per 90 metų E.Vasiliauskienė atidavė šūsnį įvairių nuotraukų, kuriose yra ir monsinjoro seneliai bei tėvai, ir jis pats mažas. Moteris padovanojo dvasininko dėvėtą juodą apykaklę – antkrūtinį, šūsnį broliui rašytų laiškų.
Giminaitė papasakojo ir apie pažintį su vyro broliu kunigu. Tada jis jau buvo grįžęs iš tremties, bet dar neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, glaudėsi Latvijoje ir ten dirbo kolūkyje buhalteriu. Į gimtinę atvykdavo tik paslapčia.
Kartą brolienė išgirdo beldimą į duris, sutuoktinio kaip tik nebuvo namie. Jas atvėrusi išvydo malonios išvaizdos vyriškį. Sakė iš karto pažinusi, jog tai vyro brolis, pakvietė užeiti.
„Jis pats pasakė, kad atvažiavo paslapčia, kad valdžia nesuuostų, norėjo susipažinti su nauja giminaite. Buvo labai mandagus, dėmesingas, tikrai aukštos kultūros žmogus“, – muziejininkei kalbėjo pašnekovė.
Net lagerio kančiose įžvelgė gerų dalykų
Iš vėlesnių pokalbių giminei bendraujant brolienė prisiminė ir monsinjoro pasakojimus apie netoli poliarinio rato buvusius Intos ir Vorkutos lagerius. Ten jis dirbo toje pat šachtoje su Tėvu Stanislovu, jie slapta ir mišias laikė, ir lietuviškas šventes šventė.
Giminaitei paaiškino, už ką buvo ištremtas: sovietai apkaltino, kad kalėdodamas matė miškinius ir nepranešė saugumui, dar ten, kur nereikia, padeklamavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį. Skirdami 10 metų tremties kagėbistai jį paskelbė ypač pavojingu nusikaltėliu.
Savo budelių, atėmusių gražiausius jaunystės metus, jis neteisė, sakė, kad tremtyje irgi patyrė gera – perskaitė gražiausias knygas, sutiko gražiausius žmones ir sukalbėjo gražiausias maldas. Ant viršutinių narų Dievas buvęs taip arti...
Brolienė papasakojo ir apie liūdną Vasiliauskų gryčios likimą: sovietų nacionalizuota sodyba buvo greit nugyventa. Atgavus nepriklausomybę, jos vyras bandė grįžti į kaimą ir ūkininkauti, bet miestietis neturėjo patirties ir iš to užmojo nieko neišėjo.
Vyrui mirus ir gyvenamasis namas greit „numirė“, lūžo ir kežo, dabar jo vietoje liko tik pamatai.
Žemes aplinkui giminės išsidalino, kas pardavė, kas nuomoja. Sodybą paveldėję jos ir vyro vaikai turi ryžto tą vietą atgaivinti, bet nežinia, ar seksis.
Ekspozicija kol kas kukli
V.Skujienė veda į pagrindinę muziejaus salę, ten nedidelis kampelis skirtas ir iš šio krašto kilusiam įžymiajam dvasininkui. Kol kas ekspozicija labai kukli, bet tikimasi ją papildyti.
Vienas eksponatų – ant manekeno užvilktas metų metus dėvėtas juodas monsinjoro kostiumas. Greta padėtos dvi poros gerokai nunešiotų juodų batų. Ant sienos kabo metalinis bareljefas su K.Vasiliausko atvaizdu, po stiklu išrikiuoti keli daiktai: nuo kasdienio naudojimo nučiurusi maldaknygė, rašiklis, dvasininko ranka pasirašytas šventas paveikslėlis.
Muziejininkė rodo nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip K.Vasiliauskui įteikiama „Lino žiedo“ statulėlė, 1999 metais įsteigtas Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo apdovanojimas.
„Lino žiedo“ žymens statulėlė – reikšmingiausias ženklas, kad žmogus nusipelnė savo kraštui, yra įteikiama garbingų iškilmių metu, o nominantas pasirašo visų apdovanotųjų knygoje, kuri yra saugoma Vabalninko krašto muziejuje. Monsinjoras K.Vasilevičius buvo pirmasis žmogus, gavęs „Lino žiedo“ žymenį.
Vabalninkiečiai muziejininkei papasakojo, kad atsiimdamas apdovanojimą monsinjoras pasakė: „Vabalninkas – pats brangiausias, pas gražiausias miestas visam pasaulyje. Nors mačiau Amerikos, Kanados, Italijos, Vokietijos miestų, Maskvą ir Peterburgą, bet jau puikesnio už Vabalninką nežinau. Čia prabėgo pačios gražiausios mano vaikystės dienos.“
Gyvulėliams skaitė pamokslus
„Aš pati esu vabalninkietė, bet, deja, gyvai su monsinjoru nesu bendravusi“, – apgailestauja pašnekovė.
Užrašinėjant prisiminimus muziejininkei tikras lobis buvo vabalninkietė mokytoja Angelė Jurevičienė. Jos pažintis su monsinjoru K.Vasiliausku prasidėjo kartu su Atgimimu, kai 1988 metais Vabalninke įsikūrė Sąjūdžio skyrius.
„Mokytoja buvo įstojusi į kursus Mokslų akademijoje, su dvasininku ten ir susibendravo“, – sako V.Skujienė.
Vabalninke įsikūrus Sąjūdžiui, K.Vasiliauskas čia atvažiavo ir vietinei mokyklai atvežė dovanų – visą tūkstantį savo knygų. A.Jurevičienei jis yra sakęs, jog vienintelis materialus dalykas, ką gyvenime brangina, yra knygos.
„Jis pasakojo mokytojai, kad jau ganydamas gyvulius norėjo tapti kunigu, gyvulėliams skaitė pamokslus, o mokydamasis Biržų gimnazijoje jau tvirtai žinojo, kad stos į seminariją. Jis sakė, kad tokį pasirinkimą nulėmė tėvai, ypač motina. Motina vaikams buvo kaip Dievas, ją laikė šviesuliu, žvaigžde. Mama yra sakiusi: „Jei būsi geras kunigas, tavim didžiuosiuosi, jei ne , bus liūdna“, – muziejininkė cituoja užrašus.
Turėjo ką pasakyti žilagalviams klasės draugams
Kunigavimo 50-mečio proga monsinjoras K.Vasiliauskas Vabalninke aukojo mišias, bažnyčia buvo sausakimša.
Po jų monsinjoras aplankė tėviškę, susitiko su greta esančio Ramongalių kaimo žmonėmis, o paskui nuvyko į Biržus, į „Saulės“ gimnazijoje vykusį savo klasės draugų susitikimą. Tuoj po pasilabinimo ištarė, jog jaunystės draugai lieka pačiais gražiausiais draugais gyvenime.
„Bėgant metams užmirštam džiaugtis ir juoktis. Ateina saulėlydis, jau žinom, kad kalnų nebenuversim, ašarų nebenušluostysim. Nelengva būna žmogui gražiai gyventi, bet gražiai mirti dar sunkiau. Su šypsena einam į rudenį, tik rūpi, kaip tą saulėlydį gražiau sutikti. Gražus būna saulėlydis, jei sugebame kitus mylėti, patys esame kitų mylimi“, – tokius, atrodytų, paprastus žodžius kalbėjo žilagalviams klasės draugams.
Dar daug ką teks pakalbinti
V.Skujienė sako, jog kai 1998 metais sostinėje įsikūrė aktyvių vabalninkiečių klubas „Blykstė“, monsinjoras juos labai palaikė, žavėjosi klubo veikla.
Monsinjoras A.Jurevičienei yra pasakojęs apie lemties ženklą, kurį išvydo 1946 metais po pirmųjų savo mišių išėjęs iš Vabalninko bažnyčios: ant šaligatvio ties bažnyčia buvo numesti trys nužudyti partizanai. Anot jo, tai buvo savotiškas ženklas, kas jo paties laukia: tremtis, Sibiras, negandos, tik šitą supratęs gerokai vėliau.
Muziejininkės dar laukia gausybė paieškų ir vizitų pas monsinjorą pažinojusius žmones. Kiekvienas sakinys bus užrašytas, kiekvienas pasakojimas panaudotas ir vėliau taps muziejaus ekspozicijos dalimi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Negausūs muziejaus eksponatai: palaikis dvasininko kostiumas ir gerokai apnešiota avalynė.
2. Šiandien iš Vasiliauskų giminės sodybos belikę tik pamatai ir sutręšusios lentos.
3. Iš Vasiliauskų sodybos atsiveria pievų ir dirbamų žemių vaizdas, tie laukai dabar jų giminei nebepriklauso.
4. K.Vasiliauską jį pažinojusieji vadino vaikštančiu po žemę gėriu.
5. Baltutėlėje Vabalninko bažnyčioje prasidėjo K.Vasiliausko kelias į tarnystę Dievui ir žmonėms.
6. Daugybėje šalių viešėjęs žymusis dvasininkas kuklias Vabalninko gatveles vadino pačiomis mieliausiomis.
7. E.Vasiliauskienė muziejui padovanojo monsinjoro broliui rašytus laiškus ir giminės fotografijas.
8. V.Skujienė šiemet ėmė rinkti garsųjį dvasininką pažinojusių žmonių prisiminimus.
A.Švelnos ir muziejuas archyvo nuotraukos
