Skandavo „Slava Ukraini!“
Dešimt dienų Panevėžyje kūrę XX dailininkų plenero dalyviai iš Latvijos, Rumunijos, Ukrainos ir Lietuvos savo drobes parodė žiūrovams.
Ekspozicijoje prisistatė 10 menininkų. Visų kūriniai labai skirtingi, bet idėjas jiems pasufleravo tai, ką pamatė ar pajuto mūsų mieste.
„Slava Ukraini!“ – suskandavo žiūrovai po to, kai prisistatė ukrainietė Oksana Svizhak.
„Ačiū už bairaktarą“, – po šių žodžių padėkojo menininkė.
Ji atsiprašė, kad kalba per ašaras, mat viršų ima emocijos matant lietuvių palaikymą ir pagalbą jos tėvynei. Kūrėja tarė, jog kultūra yra labai stipri, kai kūrėjai gali būti kartu, tai didelė jėga, o meno galia – didžiulė.
„Namie tapau seriją apie Ukrainos įvykius, ten esant nė nesijaučia, kad atėjo pavasaris ir vasara, atrodo, lyg laikas sustingo, tebėra žiema. O čia būnant norisi rodyti taiką, laisvę, vasarą, džiaugsmą“, – komentavo.
Ukrainietės drobėse mirga marga saulės šviesa, nesunkiai atpažįstama Laisvės aikštėje esanti kavinė su lauko staliukais ir prie jų sėdinčiais žmonėmis, su aikštės gėlynais, fontanu, šviesos ir šešėlių numargintais takais.
Vyrai labai susitelkę, apie karą net nekalba
Iki karo O.Svizhak gyveno ir dirbo Kijeve, turėjo savo dailės studiją, studentus mokė akademinio piešinio.
Ant miesto pradėjus kristi bomboms ji su vyru, informacinių technologijų specialistu, pasitraukė į Lucką. Ten, Volynės regione šalia Baltarusijos sienos, gyvena jos tėvai.
Į Lucką atsikraustė ir jos sesuo su mažais vaikais.
Šiaurės vakaruose esantis miestas pirmomis karo dienomis irgi buvo bombarduojamas, sunaikintas oro uostas, naftos bazė ir kiti strategiškai svarbūs objektai.
Pirmą karo mėnesį Luckas tiesiog sustingo, visos įstaigos užsidarė, nebevažinėjo net visuomeninis transportas.
„Kai tapo aišku, jog mūsų kariuomenė pajėgi atsilaikyti, prezidentas pasakė, kad visi pradėtų dirbti, reikia, kad nesutriktų ekonomika. Karas kainuoja brangiai, juk vienam kariškiui išlaikyti reikia šimto dirbančių. Dabar visi, kas gali, stengiasi dirbti, vėl viskas veikia“, – pasakojo plenero viešnia.
Anot jos, šiuo metu Lucke ramu tik sąlyginai, nes tvyro įtampa dėl artimos Baltarusijos kaimynystės.
„Ramybės pauzė apgaulinga, išlieka didelė rizika dėl rusams draugiškos kaimynės, jie gali užpulti, pasienyje nuolat telkiamos karinės pajėgos, vyksta mokymai, jų lėktuvai įskrenda į Ukrainos erdvę, specialiai erzina, provokuoja“, – pasakojo.
Pasak menininkės, jos šeimos vyrai į kalbas apie karą nesileidžia, nieko neprognozuoja, tik moterys nuolat kalba: kas bus, kas bus?
„Vyrai ramūs ir susikaupę, jie tyli, kad mūsų negąsdintų. Bet dabar pas mus visi stiprūs, ne tik vyrai, bet ir moterys. Visi mano aplinkoje tiki pergale, todėl ir liekam, nebėgam iš tėvynės“, – aiškina.
Gimtinę jie paliktų tik paskutiniu atveju, kai nebebūtų kur dėtis.
Po parodos dailininkė iš karto išvažiavo į Kintus, į kitą plenerą.
Spėjo išvykti iš žudynių vietos
Ukrainietė Svitlana Bryniuk į plenerą atvyko iš Varšuvos. Ten ji, padedama savo draugų lenkų, atsidūrė pirmomis karo dienomis.
Menininkė gyveno Kyjivo pašonėje, šalia Bučos esančiame Hostomelyje, vietovėje, apie kurią pasaulis sužinojo po okupacinės armijos žvėriškų žudynių. Tūkstančius kūnų atkasinėjo ir tyrė tarptautiniai ekspertai, siaubas dar nesibaigė, nes vis dar ateina žinios apie naujas kapavietes, į kurias sadistai metė sumaitotus civilių lavonus.
S.Bryniuk Lietuvoje yra viešėjusi prieš dešimtmetį, tada panevėžiečių pakviesta kūrė plenere Bistrampolyje.
„Laisvės aikštėje vyko koncertas, kai jis baigėsi, kažkas pamiršo išnešti vieną raudoną kėdę. Tas vaizdas man įstrigo. Ir tos vėjyje siūruojančios smilgos, vakarėjanti atmosfera...“ – pasakojo, ką nutapė.
Kitoje drobėje matyti arbatos puodeliai, pūstažandžiai arbatinukai ir latviškų zefyrų dėželės.
„Viešėjom pas Tomą dirbtuvėse, kepėme šašlykus. Latvė Ilzė atvežė zefyrų. Šeimininko anūkė paprašė zefyriuko. Man taip patiko tas keistas mažybinis žodis“, – šypsodamasi aiškina.
Sužavėjo ilgiausias žodis
Rumunas Mugur Popa nutapė triptiką, kuriame tilpo ir realybė, ir meninės fantazijos.
Visą sienos ilgį užimanti drobė pirmiausia akį patraukia ryškia mažute trispalve ir vėliava su Vyčiu. Jos atkeliavo iš Dailės mokykloje pamatytų vaikų piešinių. Rumuno žvilgsnį prikaustė aštuonmečio berniuko kūrinėlis su tautinėmis vėliavomis.
O vėliavos plaikstosi prie beveik pažįstamo, panašaus į J.Masiulio knygyną, namo.
„Mes jame buvome, ten yra kolegės studija“, – svečias aiškina, kad šioji detalė drobėje yra iš tikro gyvenimo.
Antroje triptiko dalyje tarsi susitinka senas ir naujas Panevėžys, čia maži seni namukai, daržovių turgelis ir užrašytas ilgiausias lietuviškas žodis: pasikiškiakopūsteliaudamas. Tą žodį ant sienos M.Popa pamatė užėjęs į centre esančią užeigą „Špunka“. Vyrą sužavėjo ir žodžio ilgis, ir jo reikšmė, tad kruopščiai persirašė ir atkartojo kūrinyje.
O štai trečioji triptiko dalis – jau gryna fantazija, su prie kranto prišvartuotomis valtimis, viena net turi pavadinimą – „Gražuolė“.
„O, aš čia buvau tarsi balta varna, nesupratau kalbos, bet jaučiausi puikiai, apsuptas grožio ir gražuolių. Valtis – simbolis, kad ir kokiame vakarėlyje būdavau, valtis mane parnešdavo namo“, – linksmai aiškino menininkas.
Pasak vertėja pabuvusios Dianos Rudokienės, „Gražuolė“ tapo plenero raktiniu žodžiu.
Anot jos, M.Popa – pasaulio pilietis, jis labai daug keliauja, visur eskizuoja miesto architektūrą, rengia piešinių dienoraštį. Tą patį darė ir viešėdamas Panevėžyje, piešė mūsų miesto pastatus.
Į ateitį siuntė pozityvą
Panevėžietė Irina Nosova bendravimą su žiūrovais pradėjo nuo siurprizo kolegai M.Popa – įteikė jam šūsnį lipdukų su užrašu „Gražuolė“, o rumunas juos iškart panaudojo pagal paskirtį: komplimentą lipino kiekvienai moteriai ant drabužių.
I.Nosova pasiaiškino, kodėl plenero metu jos tapyti darbai ryškūs, džiaugsmingi, šviesa pulsuojantys. Tai tarsi pozityvūs laiškai į ateitį.
„Prieš dvejus metus rengiau parodą, joje buvo darbai, į kuriuos dabar negaliu žiūrėti. Jie tarsi išpranašavo baisius dalykus. Menininkai tikrai turi keistą intuiciją, toji dailininkų nuojauta tikrai gąsdinanti. Todėl šitame plenere norėjosi daug spalvų, fontanų, šviesos. Kad būtų linksmiau“, – kalbėjo ji.
Latvės Ilzės Smildzinios siužetai tarsi plūduriuoja debesyse. Kažkur erdvėje nusidriekusi lentyna su smulkučiais keraminiais indais, kitur dangaus mėlynėje kybo gatvės laikrodis, langas be namo sienų, tame pačiame dangaus fone išvedžioti vamzdžiai.
„Štai čia kabinetas Dailės mokykloje, kuriame tapiau, ten fragmentas iš keramikos muziejaus, čia laikrodis prie J.Masiulio knygyno, o ana ten jūsų miesto alaus fabrikas“, – kvatodama aiškina, kad kiekvienas kūrinys labai ir labai susijęs su Panevėžiu.
Kol kasdien matė skausmą, negalėjo piešti
Klaipėdietė Vitalija Petraitytė patikino, kad iš pirmo žvilgsnio tamsūs ir niūrūs jos kūriniai nėra juodi, šioji juoda turi gausybę atspalvių. Darbai, pavadinti „Reminiscencija“, turi tiesioginę reikšmę, yra mūsų miesto vakaro atspindžiai. Ir atspindžiai dabartinės situacijos pasaulyje.
„Esu abstrakcionistė, paveiksluose nerasite daiktų ar žmonių atitikmenų, čia tik emocijos, kaip ir viskas mano gyvenime grįsta emocijomis. Ukrainos problemos dabar tokios jautrios...“ – kalbėjo menininkė.
Iš jausenų gimusios drobės yra pirmieji darbai po ilgos tylos. V.Petraitytė kelis mėnesius dirbo savanore karo pabėgėlių centre.
„Kasdien mačiau visko: basų, alkanų, neapsirengusių, išsigandusių ir verkiančių. Nežinojau, kaip man plenere seksis kurti, nes 4 mėnesius nelaikiau rankose teptuko. Pirmą kartą taip ilgai savo gyvenime. Svarsčiau, kaip įmanoma kurti, kai kaimynystėje žmonės kovoja ir žūsta ir už mus, lietuvius. Kaip galima kurti meną?“ – nusakė savo dvasinę būseną.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Plenere dalyvavę menininkai po vieną savo kūrinį paliko miesto menų fondui, (iš kairės) S.Bryniuk, O.Svizhak, V.Petraitytė, I.Smildzinia, A.Obcarskas, I.Nosova.
2. I.Nosovos kūrinys su fontanu tarsi siuntė pozityvias mintis į ateitį.
3. Latvės I.Smildzinios drobėje atsirado langas, prie kurio plenero metu dailininkė dažnai sėdėjo.
4. Šitaip I.Smildzinia atvaizdavo mūsų mieste pamatytą alaus daryklą.
5. Dailės galerijos keramikos paviljone pamatytų eksponatų atspindžiai latvės drobėje.
6. Ukrainietė O.Svizhak nutapė Laisvės aikštėje pamatytą vaizdą.
7. I.Smildzinios vaizdiniai apie plenero meto potyrius tarsi plaukiojo ore.
8. I.Nosova rinkosi ryškias spalvas ir teigiamus personažus.
9. ir 10. A.Obcarsko drobėse dominavo laivai.
11. I.Smildzinia į panevėžiečių plenerą atvyko ne pirmą kartą.
12. Šis plenero metu ukrainietės S.Bryniuk sukurtas darbas atsidūrė aukcione Japonijoje.
13. I.Nosovos drobė iš miesto gyvenimo.
14. M.Popa visoms moterims užklijavo lipdukus su žodžiu „Gražuolė“.
15. S.Bryniuk į savo kūrinius sudėjo gražiausias Lietuvoje patirtas emocijas.
16. V.Petraitytė, kol savanoriavo karo pabėgėlių centre, negalėjo tapyti.
17. O.Svizhak papasakojo, kad dabar Ukrainoje stiprūs visi – ir į frontą pasiruošę eiti vyrai, ir jų moterys.
A.Švelnos nuotraukos
