Virpėjo širdis svečion šalin atvykus
Panevėžio lėlių vežimo teatre – paprasta darbo diena, vyksta naujai statomo spektaklio „Ko liūdi kumelė“ pirmoji repeticija.
Scenoje ukrainiečiai aktoriai Marija Patokova, Stanislavas Alochinas ir Vladislavas Mazgovijus. Jų valdomos lėlės pasakoja graudžią seno darbinio arklio istoriją.
Žiūrovų salėje ant minkštasuolių sėdi ir savo eilės įsitraukti į veiksmą laukia Marharyta Kisilova ir Ihoris Ihnatenko.
Personažų lūpomis tariami žodžiai: „Virpėjo nerami širdis / Svečion šalin atvykus...“ skamba daugiaprasmiškai, lyg apie juos pačius, karo čia atblokštus ukrainiečius.
Aktoriai paaiškina, jog naujas spektaklis bus skirtas praėjusį pavasarį mirusiai ilgametei jų teatro dailininkei Vidai Auksutytei atminti. Pastatymas naujas, bet visos spektaklyje naudojamos lėlės bei dekoracijos yra V.Auksutytės gamintos ir pieštos.
Liejosi užuojautos ašaros
Artėja vidudienis, aktoriams bus trumpa pertrauka, tik dabar jau į miesto aikštę jie neis.
Panevėžiečiai buvo įpratę, jog pernai kelis mėnesius centre plaikstėsi ukrainietiškos vėliavos ir geltoni bei mėlyni balionai, rankos aukštyn kėlė plakatus su karą sukėlusią agresorę smerkiančiais užrašais, skambėjo tautinė muzika ir dainos, buvo dalijami pagalbos Ukrainai fondų kontaktai.
Kasdienes akcijas rengė lėlių teatre dirbantys ukrainiečiai ir teatro darbuotojai.
Lėles nusinešę į aikštę aktoriai pasakojo panevėžiečiams, kas vyksta jų tėvynėje. Liejosi jausmai ir ašaros.
„Stabteldavo daug žmonių, vieni reiškė užuojautas, kiti klausė, kaip padėti, treti atnešdavo daiktų, prašė perduoti Panevėžyje atsidūrusiems nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, ketvirti ateidavo tiesiog kartu paverkti“, – M.Patokova prisiminė aplinkinių reakcijas.
Deja, ne iš visų panevėžiečių lūpų skambėjo palaikymas. Pasak S.Alochino, buvo ir tokių, kurie lėlininkų akciją vadino nesąmone, net teisino užpuolikę Rusiją.
Vaidindami ir užsimiršta
Grįžę iš akcijos aktoriai vėl lipo į sceną, repetavo arba vaidino, kūrė linksmus personažus, kalbėjo smagiais balsais ir nešė mažiesiems žiūrovams džiaugsmą.
Kaip taip įmanoma?
„Iš pradžių buvo labai sunku. Ačiū Dievui, prasidėjus karui pirmas savaites neturėjau spektaklių. Svarsčiau, kaip kolegos vaidina? Man buvo problema nors vieną valandą nežiūrėti į mobilųjį telefoną ir nesekti žinių, atrodė, jei nepažiūrėsiu, kažkas baisaus atsitiks“, – sakė M.Patokova.
„Man kasdien norėjosi verkti. Tai ir dariau – verkiau. Bet kai reikėjo lipt į sceną, kažkaip persijungdavau. O pavaidinu ir vėl verkiu“, – skausmo ašarų nė kiek nesigėdijo S.Alochinas.
Juk vaikai dėl to nekalti
„Gal žiauriai skambės, bet pripratom prie tų emocijų, juk negali ištisai verkti. Aš supratau, jog į spektaklį ateinantys vaikai nekalti, kad man blogai. Esu aktorė, mano darbas vaidinti, nesvarbu, kokie asmeniniai išgyvenimai. Niekaip nebuvo įmanoma pamiršti, kad tėvynėje karas, bet darbas padėjo persijungti“, – kalba M.Patokova.
„Skaudėjo širdį, bet darbas yra darbas, tai aš ir vaidinau, negalvojau, kas gyvenime atsitiko, reikia dirbti ir viskas. O paskui, nulipęs nuo scenos, jau galiu leisti sau išjausti skausmą“, – tuometę būseną nupasakojo V.Mazgovijus.
„Scenoje šypsaisi tik 40 minučių, tiek gali ir pakentėti žinodamas, ką iškenčia esantys Ukrainoje“, – sakė I.Ihnatenko.
Ragino eiti į gatves
Idėjos garsiai ir matomai skelbti apie Rusijos bombarduojamą Ukrainą iniciatorius buvo V.Mazgovijus. Mat žinia, kad jų tėvynė užpulta, Panevėžyje gyvenantiems ir dirbantiems ukrainiečiams aktoriams buvo didžiulis emocinis smūgis.
„Sekėm visas internetu prieinamas naujienas. Karo pradžioje visi mūsų ukrainietiškų televizijų kanalai susivienijo, visą parą rodė naujienas, ragino užsienyje gyvenančiuosius eiti į gatves, aikštes, stovėti ir aiškinti, kas vyksta, prašyti pagalbos“, – prisimena vyras.
Tada V.Mazgojivus iš karto paskambino teatro vadovui A.Markuckiui, su juo aptarė, ką galėtų daryti.
„Iš miesto savivaldybės leidimą akcijai gavome mėnesiui. Tikėjomės, kad karas tuoj baigsis, mėnuo – tai ilgiausiai“, – M.Patokova tada nė neįsivaizdavo, kad neganda tiek užsitęs.
Tikėjo – tik mėnesiui
Stovėdami aikštėje su ukrainietiška atributika ir skleisdami žinią apie pagalbos jų šaliai būtinybę ukrainiečiai žadėjo:“ Čia eisim tol, kol karas pasibaigs“.
Leidimus akcijai vėliau teko dar kelis kartus pratęsti.
„O tada atėjo laikas važiuoti į tradicines vasaros gastroles. Be to, jau visas pasaulis žinojo apie karą, kaip ir nebuvo prasmės tai kasdien kartoti“, – mergina atsidūsta aiškindama, kodėl akcijos baigėsi.
Dabar jų teatras tapo savotiška atvykusiųjų iš Ukrainos susibūrimo vieta.
Šeštus metus Panevėžyje gyvenantys ukrainiečiai tautiečiams padeda kaip gali ieškant būsto, darbo, tvarkant dokumentus.
Kartą per mėnesį lėlių teatras rodo nemokamai spektaklį ukrainiečių vaikams jų gimtąja kalba. Spektaklyje vadina du ukrainiečiai ir lietuvė, scenoje kalbanti ukrainietiškai.
Žeidžia pabėgėlių vardas
Iš karo siaubiamos šalies išvykę dalies teatralų artimieji apsistojo Panevėžyje.
M.Patokovos motina ėmėsi vadovauti gausiai mūsų miesto ukrainiečių bendruomenei.
„Mano mama ir brolis kurį laiką gyveno pas mane, dabar jie jau grįžę į Ukrainą, ten tėtis laukė“, – paaiškina V.Mazgovijus.
Jo mama mokytoja, Panevėžyje buvo įsidarbinusi gamykloje. Šeima gyvena netoli Rusijos sienos, Sumų regione, Duboviazovkos kaime. Beveik kaimynai su kolega I.Ihnatenko, šiojo namai Konotope.
Pas I.Ihnatenko dabar vieši mama, močiutė ir sesuo. Jos atvyko trumpam, tuoj grįš namo. Greitosios pagalbos vairuotoju dirbantis tėvas dėl karo apribojimų atvykti į svečius negalėjo.
„Aš iš Dnipro, visi artimieji ten ir likę, niekur neišvažiavo“, – sako M.Kisilova.
„Mes, ukrainiečiai, nesam pabėgėliai. Toks įvardijimas užgauliai skamba, įžeidžia. Esam tik laikinai palikę šalį“, – M.Patokova išsako karo atblokštų tautiečių nuoskaudą.
Tuo labiau kad Lietuva jiems nesuteikia pabėgėlių statuso, tik išduoda leidimą laikinai gyventi ir dirbti. Tokius pat leidimus turi ir Panevėžyje dirbantys lėlininkai.
Pasak pašnekovės, niekas iš kolegų negeidžia Lietuvos pilietybės, nors į ją pretenduoti galėtų čia pragyvenę 10 metų.
„Tada turėtume atsisakyti Ukrainos pilietybės, tik nė vienas iš mūsų to nenori“, – tikina pašnekovė.
Sunkus kelias pro Rusiją
„Mano mama ir sesuo čia, o tėtis Mariupolyje. Namas, kur gyvena, dar išlikęs, bet iš priešais buvusio devynaukščio bėra griuvėsių krūva“, – kalba S.Alochinas.
Jo mamos ir sesers kelionė iš Mariupolio į Lietuvą buvo ilga. Išvykti iš okupuotos zonos galėjo tik viena kryptim – į Rusiją. Okupantų kareiviai gyventojus varu varė į autobusus ir vežė į Rostovą prie Dono.
„Ten gyveno ir dirbo mano klasiokas, jis padėjo ištrūkti“, – paaiškina.
Jo artimos moterys buvo nuskraidintos į Maskvą, iš ten nukako į Rygą, o jau tada – į Panevėžį.
Tokiu pat keliu mūsų šalį pasiekė, o tada tuojau pat į Ukrainą išvyko prievarta į Rusiją išvežtas ir vienas aktoriaus pažįstamas.
Kai aktorius susipainioja lietuviškuose žodžiuose, pašnekovui pasiūlau šnekėti rusiškai, tą kalbą suprantu.
„Aš nenoriu kalbėti rusiškai!“ – užprotestuoja S.Alochinas.
Pieštų portretus už paramą Ukrainai
Grįžtam prie temos apie ilgalaikę lėlininkų akciją miesto centre. Ji nutrūko, bet karas juk tęsiasi, gal ją atnaujins sušilus orams?
„Šaltis – mažiausia problema, ne nuo oro priklauso, karas gi nesustoja kai blogas oras“, – tarsteli V.Mazgovijus.
Aktorius sako, kad dabar kaip tik ta tema jų kolektyvas ir audžia įvairias mintis, kuria variantus, kaip viešoje erdvėje dar kartą prabilti apie karą ir būtinybę palaikyti priešų niokojamą Ukrainą.
„Svarstome, ką dar galėtume padaryti, ne tik stovėti su vėliavomis. Brandiname mintį, dar neapsisprendėme dėl formos“, – sako jis.
S.Alochinas ekspromtu pasiūlo vieną iš variantų:
„Aš neblogai piešiu. Panevėžiečiai galėtų užsisakyti portretus, o atlygį mokėti ne man, o pervesti į paramos Ukrainai fondą.“
Kaip atrodys pergalė
Aktoriai pasidžiaugia, kad nė vienas jų artimųjų kare nežuvo, bet tragedijos labai arti.
„Fronte yra daug aktorių iš mūsų universiteto“, – žino M.Patokova.
„Mano klasiokas – nelaisvėje. Pamačiau draugo atsiųstame vaizdo įraše. Šį išplatino Ispanijoje sėdintis blogeris ukrainietis, esantis agresorių pusėje“, – S.Alochinas išgyvena dėl bendramokslio likimo.
„Mūsų kaimynų giminaitis ilgą laiką buvo nelaisvėje, prieš dvi dienas jį išlaisvino apsikeičiant belaisviais“, – naujienomis iš namų pasidžiaugia I.Ihnatenko.
Visi pašnekovai turi tik vieną prognozę savo šaliai – Ukraina laimės.
„Šią vasarą atostogų važiuosim į mūsų Ukrainos Krymą“, – užtikrintas V.Mazgovijus.
„Kaip sakė mūsų prezidentas: „Taip norisi alaus ir prie jūros.“ Šitą mes ir padarysim“, – šypsosi M.Kisilova.
„Visai neaišku, kaip atrodys karo pabaiga. Gal grįšim į 1991 metų sienas. Negi Rusija sakys: gerai, jūs laimėjot. Nežinia, kaip atrodys pergalė…“ – S.Alochinas nekuria iliuzijų.
„Kai mūsų kariai išstums užpuolikus iš Ukrainos žemių, dar nebus pergalė, anie juk gali bet kada iš naujo pradėti šaudyti. Pergalė bus tada, kai Rusija pasirašys kapituliaciją“, – įsitikinęs I.Ihnatenko.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šiuo metu lėlininkai repetuoja naują spektaklį apie darbinio arklio gyvenimą.
2. Ukrainiečiai visa širdimi išgyvena dėl karo niokojamos tėvynės ir ten likusių artimųjų, tačiau į sceną lipa šypsodamiesi, nes yra profesionalūs aktoriai.
3. Vaidindamas V.Mazgovijus stengiasi negalvoti, kas vyksta realiame gyvenime.
4. M.Patokova iš pradžių su stresu dorojosi sunkiai, nuolat skaitė žinias iš karo zonos.
5. S.Alochinas scenoje šypsojosi, o nuo jos nulipęs netramdė ašarų ir jų visai nesigėdijo.
6. M.Kisilova nuolat nerimauja dėl artimųjų – jie nepaliko Dnipro, karo baisumus nutarė ištverti gimtinėje.
7. Kad papasakotų apie šalį siaubiantį grobikišką karą, aktoriai pasitelkė ir lėles.
8. Skleidžiantys žinią apie užpuolikų niokojamą Ukrainą lėlininkai sulaukė nuoširdaus panevėžiečių dėmesio.
A.Švelnos nuotraukos
