Mankština nejudrią ranką

„Tai ne šiaip lėlės, o mano gyvenimo lėlės. Kai kas klausia, kam man jos, atseit aš juk nevalgysiu lėlių.... Bet man su jomis taip gera“, – kalbėjo 56 metų biržietė Rima Jakutienė.

Lėles ji pradėjo kurti po gyvenimo išbandymų: valdiškose įstaigose prabėgusios vaikystės, sūnaus ir brolio netekties, sutrikusios sveikatos.

Dirbdama Norvegijoje moteris patyrė sunkią traumą. Nuo to laiko dėl silpnos sveikatos ji negali dirbti, o kairioji ranka darosi vis sunkesnė ir nejautresnė. Darydama lėles ji ne tiktai nusiramina, bet ir mankština ranką.

„Gydytojas net nusistebėjo: negi aš žinojau, kad būtent tokios veiklos ir reikia mano rankai. Mat kūnus lėlėms darau iš laikraščių, molio, glaisto, lipalo, pakulų... Masę gniaužau, minkau, vynioju medžiagą, po to lipdau plaukus, siuvu drabužėlius. Taip ranką po truputį išjudinu“, – pasakojo R.Jakutienė.

Jos lėlės – tai ne kokios barbės lieknu liemeniu ir grakščiomis kojomis. Visos yra skirtingos, štai, jei sukurta sėdėti – pozos nepakeisi. Be to, lėlės tvirtos, nedūžta net nukritusios ant grindų ar žemės.

Maldauja saugoti vaikus

R.Jakutienė prisipažino labai prisirišanti prie savo lėlių. Jų sukūrė apie 200, bet dalis iškeliavo į naujus namus. Jos kolekcijoje nebėra ir angelų.

„Kartais dovanoju lėlę, bet grįžtu namo – ir, atrodo, tuščia“, – liūdnokai šyptelėjo pašnekovė.

Naujausioji kompozicija – „Žemė motina“ – moteris su kūdikiu ant rankų. Ją sukūrė Rusijai niokojant Ukrainą.

„Tiek daug baisybių vyksta Žemėje, per daug žudynių... Karas negali palikti abejingų, o aš esu labai jautri. Šis mano kūrinys – tai prašymas, malda: Žeme, saugok savo vaikus“, – kalbėjo R.Jakutienė.

O „Nakties laumė“ su kryžiumi ir širdimi R.Jakutienei primena skaudžiausią jos pačios gyvenimo išbandymą. Kūrėja šia lėle klausia likimo, kodėl iš jos atėmė sūnų.

Mąstydama apie kitą sūnų ji sukūrė „Žvejį“.

Lėlės turi savo istorijas

„Pavogtas gyvenimas“, „Pelkių mergina“, „Miškų fėja“, „Žvejo mergina“, „Svajonės – didelės ir mažos“ – kiekviena jų turi savo istoriją.

„Lietuvaitė“ – jos pirmoji sukurta lėlė, o „Biržai“ – mylimiausioji.

Pavyzdžiui, „Levandą“ R.Jakutienė suskubo kurti vos grįžusi iš viešnagės pas savo seserį, kartu aplankiusi levandų ūkelį Rokiškio rajone. Kvapios gėlės ir romantiška aplinka biržietei padarė didžiulį įspūdį. Dabar žvilgteli į savo darbą – ir prisiminimai vėl atgyja.

Biržietė šypsojosi, kad Pasvalio krašto muziejaus darbuotojai, rengdami jos ekspoziciją, išskyrė tarsi neišskiriamą gražią porą: moterį su duonos kepalu ir vyrą su alaus ąsočiu. Bet ji už tai nepyksta, nes muziejininkai ją sužavėjo draugiškumu.

Kita romantiška kompozicija yra „Pasimatymas“. Tai – įsimylėję vyras ir moteris. Jie itin gražūs lapų, gėlių ar obuolių fone.

O šiais – Triušio pagal kinų horoskopą – metais biržietė sukūrė ilgaausį.

Sukurtas lėles reikia aprengti, surasti medžiagas.

„Nebus medžiagos – nebus ir vaizdo. Jei „Poniutė“, tai ją papuošti reikia aksomu“, – aiškino.

Atėmė raudoną paltuką

R.Jakutienė atviravo, kad lėlės ją gelbsti nuo slogių minčių. Gyvenimas nelepino nuo mažų dienų.

Būdama vos 3 metų, ji su seserimi ir broliu pateko į Panevėžio vaikų globos namus.

Kokie pirmieji prisiminimai valdiškuose namuose? Pašnekovė šypsojosi pasakodama, kad pas juos ateidavo labai geros moterys, atnešdavo saldainių, o kartais – apelsinų.

Iš ten, prieš einant į pirmą klasę, ji buvo atvežta į Biržų internatą. Prisimena, kaip nenorėjo išvažiuoti, nes viena iš auklėtojų Panevėžyje ją retsykiais parsivesdavo namo.

Į Biržus atvyko su šios auklėtojos dovanotu paltuku – raudonu su mažais taškeliais, lėle ir saldainių pilna kuprine.

„Iš mūsų viską atėmė ir negrąžino. Šiaip vaikų namuose jaučiausi neblogai, visuomet buvau soti, švari, bet gal galėjo tuos daiktus man palikti“, – svarstė moteris.

Tuo metu Biržų internate jau gyveno jos sesuo. Savaitgalius sesuo leisdavo geraširdės globėjos – vyresnio amžiaus biržietės – namuose. Greičiausiai būtų ir įdukrinusi, bet sužinojo, kad atvyksta sesuo ir brolis, todėl nusprendė jų neišskirti.

Tiesiog ėmė globoti juos visus tris.

Stiklu persirėžė koją, kad tik neišvežtų

„Baisiausia, kad vaikų globos namuose broliai ir seserys būdavo išskiriami. Juk jie ir taip jau likimo nuskriausti – našlaičiai arba atimti iš geriančių tėvų“, – tęsė R.Jakutienė.

Ji prisiminė, koks siaubas apėmė, kai ją iš Biržų internato ketino paimti mokyti balerina. Bet tuomet mergaitei nerūpėjo nei šokiai, nei scena, ji išsigando, kad ir vėl neteks brolio ir sesers.

Pasiėmusi stiklo duženą, ji nubėgo į stadioną ir persirėžė koją. Tuomet ją paliko Biržuose.

Bet ir Biržų internatas nebuvo galutinė stotelė – toliau keliavo į Obelių internatą Rokiškio rajone.

Pašnekovė džiaugėsi, kad internate įprato būti savarankiška – išmoko siūti, megzti, gaminti valgį. Vaikus veždavo į tuomečius kolūkius kasti bulvių, rinkti akmenų. Uždirbtus pinigėlius saugodavo jų auklėtojos.

Dar eidavo praustis į Obelių pirtį, į mišką slidinėti – veiklos buvo pilna, bet tai neatstodavo tėvų, namų. Galvoje vis tiek sukirbėdavo mintis, kodėl tėvai jais nesirūpino, kodėl nelanko. Kodėl kiti vaikai gyvena šeimose, o jie taip vis mėtomi po valdiškas įstaigas?

Mirusios motinos nekaltina

R.Jakutienė pasakojo, kad jos motina buvo laikoma dingusia be žinios. Vėliau paaiškėjo, kad ji mirė visai jauna, nesulaukusi nė 30 metų.

Paklausta, ką jaučia motinai, atsakė, kad kaltinti mirusįjį būtų lengviausia. Bet nėra kam papasakoti tikrąją jų šeimos istoriją.

Pašnekovė susižinojo, kur motina palaidota, aplankė kapą. Tėvų namų, gimtinės neieškojo, nes jokio ilgesio nejaučia.

Surado ir gimines per televizijos laidą „Atleisk“. Nuvyko ir į svečius pas seserį – tos pačios motinos, bet kito tėvo.

„Koks jausmas? Kad priešais sėdintis žmogus tau svetimas. Jokios šilumos, nė vieno bendro prisiminimo. Kartais išties svetimas žmogus tau būna artimesnis už gimines“, – atviravo.

Štai kad ir biržietė globėja. Jos namuose visuomet buvo taip švaru ir taip skaniai kvepėjo kepamais pyragais!

Trečdalis giminaičių – kirpėjos

Savo globėją R.Jakutienė vadindavo mama, o pastaroji jos sūnus taip pat laikė savais anūkais. Ir pašnekovė globėjos sūnų vadino broliu.

Biržietė šyptelėjo, kad kai ji įstojo į Rokiškio meno mokyklą mokytis režisūros, pasitaikė dar vaikiškų klaidų ir nusižengimų, praleistų pamokų.

„Globėja net buvo atvykusi į mokyklą, bet nesupyko ant manęs. Juk vaiką reikia mylėti ir tuomet, kai jis prasikalsta. Klaidas daryti galima, niekas jų neišvengia, tik negalima tų pačių kartoti“, – aiškino biržietė.

Su kitais giminėmis iš motinos pusės ji susitinka Šiauliuose. Pastarieji negalėjo jų mažų paimti iš vaikų globos namų, nes patys buvo labai jauni. O viena teta netgi yra jaunesnė už ją pačią.

Pašnekovė juokėsi iš sutapimo – trečdalis jos giminaičių moterų yra kirpėjos, kaip ir ji.

Apie tėvo gimines jai sužinoti nieko nepavyko.

Pervėrė stiprus skausmas

Didžiulis lūžis R.Jakutienės gyvenime įvyko, kai ji nusprendė vykti į Norvegiją užsidirbti pinigų.

Vyresnysis sūnus jau buvo pilnametis ir ryžosi važiuoti kartu. O jaunesnysis panoro likti Biržuose su tėvu, baigti gimnaziją, sportuoti. Nuvykdavo jis paviešėti vasarą. Norvegija keri savo įspūdingu grožiu, bet jaunuoliui ten niekad nepatiko.

R.Jakutienė Norvegijoje dirbo parduotuvėje valytoja ir kraudavo dėžes.

„Buvau labai liekna, gležna, o svoriai sunkūs. Jaučiau stuburo skausmus, bet darbo vis nepalikau. Kol kartą pervėrė toks stiprus skausmas – lyg žaibas būtų trenkęs“, – prisiminė biržietė.

Vis dėlto pas gydytojus ji nuėjo savo kojomis. Dirbo praktikantas, liepė grįžti namo ir atsigulti, dėti ant skaudamų vietų ledus.

„Kaip gulėti, kai skausmas plėšo, laužo? Jis turėjo iš karto siųsti darytis skubių tyrimų“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.

Stuburo išvarža, plyšę raiščiai – diagnozė baisi. Bet moteris pagalbos sulaukė tik grįžusi namo į Lietuvą.

Jautėsi svetimu paukščiu

„Norvegijoje užsidirbti gali, bet ten visuomet liksi svetimu paukščiu. Ir nesvarbu, kad moki jų valstybei mokesčius, kad mokaisi norvegų kalbos, domiesi kultūra“, – apgailestavo moteris.

Nukentėjo ir ten gyvenęs jos vyresnysis sūnus: į jo namus įsilaužęs norvegas narkomanas, baisiai sužalojęs.

Vyko užpuoliko teismas, paaiškėjo ir kiti jo nusikaltimai. Biržietė mano, kad mūsų valstybėje jis būtų pripažintas recidyvistu.

Bet dar baisesnis smūgis moterį ištiko, kai Biržuose žuvo automobiliu važiavęs jos jaunesnysis sūnus.

„Netekus vaiko atsigauti neįmanoma. Atrodo, labai stengiuosi, vaikštau į bažnyčią, bet likimas mane skriaudžia ir skriaudžia. Tiek daug iš manęs atimta. Nesiryžčiau globoti vaiko, kaip mano globėja, nes nuolat bijočiau, kad jam nutiks kažkas blogo“, – sielvartavo moteris.

Paklausta, ar kuo nors džiaugiasi gyvenime, atsakė, kad taip – ją palaikančiais žmonėmis, ypač per lėlių parodas.

Mano žinia jums

Kalba ir balti chalatai

Rima JAKUTIENĖ

Sukurti kompoziciją apie gydytojus mane įkvėpė Biržų rajone, Likėnų reabilitacijos ligoninėje, matytos medikų nuotraukos. Jose – ir gydytojai, ir seselės. Atkreipiau dėmesį į jų aprangą, man tie balti chalatai atrodo labai gražūs.

Lygindama su Norvegijos sveikatos sistema, galiu tik džiaugtis mūsų medikais. Pastarieji gydo ne tiktai vaistais, reabilitacijos procedūromis, bet ir geru žodžiu, protingu patarimu.

Pamatę mano sukurtas lėles, jie labai stebėjosi ir klausinėjo, kaip ir iš ko jas padariau.

Vienas gydytojas man yra pataręs susitaikyti su negalavimais, ligomis, nes tik tuomet vėl galėsiu džiaugtis rytdiena. Juk gyvenimas skirtas ne tik sveikiesiems, jame turi būti vietos visiems.

Nežinau, ką žmonės įžvelgs šioje lėlių kompozicijoje, bet aš norėjau pasakyti būtent tai.

Prierašas po nuotrauka:

1. Poeziją ir muziką mėgstanti R.Jakutienė apsilankė prie Bernardo Brazdžionio paminklo Pasvalyje. A.Švelnos nuotraukos