– Jūsų vadovaujamas Rokiškio liaudies teatras rodo spektaklį apie garsųjį krašto dievdirbį, kūrėją, paslaptingą asmenybę Lionginą Šepką. Jis tarsi įkūnija sovietinės sistemos, naikinančios laisvą žodį ir kūrybą, priešą. Kodėl spektaklio pavadinime žodžiai sudėlioti mums neįprasta tvarka – „Šepką atradau aš“? Ar tam, kad akcentas kristų į „aš“? Kas yra tas „aš“?
– Taip ir yra. Po spektaklio žmonės prieina ir sako: „Šepką atradau ir aš.“ Žiūrovai idėją pagauna labai puikiai, nes spektaklyje kiekvienas personažas ginčija, kad būtent jis atrado Šepką.
Suradusieji Šepką – tai dailės instituto studentai, kurie ekspedicijos metu visiškai atsitiktinai užėjo į pirtelę ir pirmieji suprato darbų vertę. Jie globojo Šepką visą likusį gyvenimą, rūpinosi jo paro-domis, sugrįžimu iš Didvydžių psichiatrijos ligoninės, kur buvo išvežtas.
Taip pat – rajono muziejininkai, gelbėję jo drožinius ir taip pat rūpinęsi pačiu Šepka. Žiemą jį atsiveždavo į muziejų ir apnakvindindavo.
Ta pati brolienė Šapkienė, pastūmėjusi Šepką į kūrybą. Kai Šepka išdrožė prastą kryžių ant mirusio brolio kapo, moteriai jis nepatiko ir ji rėžė į akis: „Jeigu nemoki, tai ir nedaryk.“ Paradoksalu, bet būtent šitie žodžiai buvo lyg degiklis, išsprogdinęs Šepkos kūrybines galias. Todėl ir brolienė turi teisę tvirtinti, kad tai ji atrado Šepkos talentą.
Žurnalistė Danutė Digrienė, Šepkos mylimoji ir vėliau – žmona, jį pamatė visai kitaip – kaip vyrą, žmogų, kokio niekas kitas nepažinojo. Jiedu įsimylėjo, kai Šepkai buvo 63 metai.
Jei ne Danutė, apie skulptorių greičiausiai žinotume kaip pajuodusį, susmirdusį nesuprastą menininką. O ji rado Šepką mylintį, gerbiantį ir vyrišką.
– O kaip jūs pati, režisierė, jį suradote?
– Nesu vietinė, bet Šepkos gyvenimu ir kūryba susidomėjau dar studijuodama kultūros mokykloje. Teko lankytis Rokiškyje, nes iš čia buvo vyras, kelios grupiokės.
Mano diplominis renginys jau buvo apie Šepką, bet štai atėjo laikas pasigilinti dar labiau. Taip gimė scenarijus.
– Šį spektaklį rodėte ir atsiimdami svarbiausią mėgėjams teatralams skiriamą apdovanojimą – „Aukso paukštę“. Vadinasi, jis yra jums ypatingas?
– Ekspertai įvardija jį geriausiu mano spektakliu, bet jis įgavo ir dar vieną prasmę. Premjera įvyko karo Ukrainoje išvakarėse. Niekada nepamiršime, kaip atsigulėme nepaprastoje euforijoje, o iš miegų pakirdome didžiuliame siaube...
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į Šepką? Iš pradžių turbūt sudomino kaip skulptorius, dievdirbys? Bet ir asmenybė patraukli, nes įvairiaspalvė, įvairiapusė, o gyvenimas – su nuopuoliais ir pakilimais. Kas buvo svarbiau – kūryba ar žmogaus likimas?
– Dažnai sakau, kad Šepkos gyvenimas vertas kino ekrano. Vėlyvas ir netikėtas kūrybinis sprogimas pakėlė jį iš dugno. Delegacijos važiuodavo iš viso pasaulio žiūrėti jo darbų.
Bet prisiminkime, koks buvo jo gyvenimas.
Didžiausias priešas buvo brolienė.
Kai tik atvyko pas brolį į Pandėlį, apsigyveno jų namo palėpėje. Bet šeimai niekuo nepadėjo, gulėjo per dienas skaičiuodamas muses ir vorus. Dėl to brolis pykdavosi su žmona, bet šiaip ar taip Šepka buvo prižiūrėtas, nupraustas.
Po vyro mirties brolienė jį išvarė lauk, tad jis apsigyveno pirtelėje, vėliau išsirausė žeminę.
Bet mes neteisiame ir nedemonizuojame nė vieno istorijos herojaus. Mūsų aktorė, kūrusi Šapkienės personažą, turėjo patikėti jos tiesa. Juk bet kuri moteris išvarytų žmogų, kuris tvarte pridrožia drožlių ir kūrena ugnį.
Pagal prisiminimus, brolienė turėjo bjaurasties, bet ji nebuvo kažkoks antikristas.
Pandėlio vaikai vadindavo ją ragana, bjauria boba, o ji juos vaikydavo iš kiemo. Bet ir tai suprantama, nes svetimi žmonės nuolat sukdavosi aplink, vaikai išskindavo sode uogas.
Suaugusieji Šepkos privengė ar net bijojo, o vaikams visuomet įdomu keisti dalykai. Jie jam atnešdavo ką nors nugvelbę iš namų.
Spektaklyje brolienė įkūnija viso kaimo požiūrį, kaip žmonės jį niekino ir nekentė.
– Suaugusieji veikiausiai nesuprato, ko jis lindi toje žeminėje, kodėl neina darbų dirbti?
– Kitų akimis, buvo keistas, neprognozuojamas. Parduotuvėje žmonės jam eilę užleisdavo, kad tik greičiau eitų savo keliais.
Likimo kortos Šepkai taip susidėliojo, kad jaunystėje šokiuose per kaimų muštynes gavo į galvą pagaliu. Po traumos ilgai sirgo, liko žmonių vengiančiu keistuoliu.
Vėliau gyvendamas Lebedžiuose jis pandėliečių nekentė iš visos širdies...
– Turbūt sutiksite, kad ir dabar pašaipų sulaukia tie, kurie, kitų akimis, yra keisti. Ir tik dėl to, kad kitaip mąsto, savaip elgiasi. Danutė rašė, kad Lionginas jai niekad neatrodė keistas, kad buvo su juo laiminga ir mylima...
– Šepka buvo visoks, taip pat – ir atžarus, pašaipus, ironiškas. Ir tokį jį rodome spektaklyje.
Džiaugiuosi, kad žmonių požiūris į vadinamuosius „keistumus“ keičiasi. Matau tai savo aplinkoje, o ypač aiškiai – savo vaikuose. Jaunoji karta kur kas tolerantiškesnė.
Kelis kartus kalbėjausi su Danute telefonu. Buvo pandemija, todėl susitikti negalėjome. Ji apie Šepką papasakojo savo istoriją, prisiminė laiškus, jųdviejų pokalbius.
Kai kalbėjo, prisipažinsiu, moteriškai jai pavydėjau – taip romantiškai skambėjo jų meilės pasakojimas.
Danutė yra sakiusi, kad tokie vyrai gimsta kartą per 100 metų. Tiek šilumos, artumo, vidinio ryšio girdėjau jos žodžiuose ir intonacijose! Tai tiesiog neįtikėtina.
Šepka jai pasakodavo, kad alyvos vis klausia, kodėl taip seniai Danutė buvo atvažiavusi...
– Lengva mylėti, kai žmogų matai tik retkarčiais. O kaip jiedviem sekėsi kartu gyventi Vilniuje?
– Gerai sekėsi. Danutė pasakojo, kad Šepka labai bijojo jos bute prišiukšlinti. Bet ji pasakė, kad kuo daugiau jis drožinės, tuo bus geriau. Leido jam šiukšlinti, kad tik būtų laimingas. Užeidavo priepuoliukai, bet išmoko su jais susitvarkyti, ir Šepka Danutę už viską gerbė ir mylėjo.
Bet buvo ir netikinčių Danutės geranoriškumu, įtarinėjančių, kad ji siekia Šepkos pinigų. Mat jis gaudavo užsakymų, bet nemokėjo tvarkytis su pinigais.
Spektaklyje to nenutylime, bet į Danutę žiūrime Šepkos žvilgsniu – mylinčiu ir tikinčiu.
Paskutiniai gyvenimo metai, praleisti kartu, buvo jam likimo dovana.
– Rašant scenarijų ir statant spektaklį jums labiau rūpėjo Šepkos asmenybė ar gyvenimo istorija? Juk įvykių tokia gausybė – iki pačių skaudžiausių, kai buvo naikinami jo drožiniai?
– Spektaklis nėra dokumentinis pasakojimas, jame viskas perteikiama per dialogus.
Skausmingiausias Šepkai momentas buvo, kai jo darbus mėtė į priekabą kaip malkas, jie skilo, lūžo... Po to suvertė į kūdrą, buldozeris dar užvertė žemėmis.
Muziejininkai, kiek pajėgė, tiek drožinių ištraukė lauk. Pats Šepka verkdamas bandė kasti, prašė savo kūrinius prisikelti naujam gyvenimui.
Bet valdžia jį patį išgabeno į senelių ir neįgaliųjų namus, kad kiek – ir būtų ten uždusęs.
Vis dėlto spektaklis yra poetiškas, dievdirbio nuotaikas atspindi Mūza. Tai šoka, tai barsto drožles ar jomis žaidžia. Sėdi užrištomis akimis, kai nėra įkvėpimo dirbti.
Žiūrovai šias detales gliaudo ir verkia. Juk baisu, kad žmogų taip naikina. Tokia neteisybė negali nepaliesti emociškai.
Bet ašaros – ne iš gailesčio, o iš gerumo, iš šviesos, kad vis dėlto liko tiek puikių darbų ir kad jais galėsime grožėtis per amžius.
– Gaila, kad neliko tos garsios žeminės, kurioje pabudo Šepkos, o iš tiesų tai – Šapkos – talentas.
– Iš tikrųjų pavardė buvo Šapka. Jis mokėjo rusiškai, todėl pareiškė nebūsiantis Kepurė. Pasikeitė, o kas jam uždraus? Ar dokumentuose ši raidė pakeista, nežinau, bet visur pasirašinėjo naujoviškai. Ir darbus taip žymėjo.
O ten, kur stovėjo jo žeminė ir kur bandė iš molio sulipdyti muziejų, viskas buvo išversta, išlyginta.
Šepka prakeikė, kad toje vietoje nestovės jokie kiti statiniai. Taip ir įvyko, suskilo pastatyto tvarto sienos. Nežinau, kaip yra dabar.
– Spektaklis netrunka nė pusantros valandos. Ar buvo epizodų, kurių teko atsisakyti?
– Mėgėjų spektakliai ilgiau netrunka.
Buvo gausybė medžiagos, viskas atrodė svarbu ir įdomu, bet man reikėjo atskleisti esmę. Todėl daug braukiau, kol išgryninau scenarijų. Tuomet liko tai perkelti į sceną.
Scenarijų rašiau galvodama, kas vaidins, koks kieno tipažas.
Paprastai mąstydama apie būsimą spektaklį mintyse girdžiu aktorių balsus, jų intonacijas. Ir šįkart nuo pirmų žingsnių žinojau, kaip viskas atrodys scenoje. Šepką vaidina Arūnas Skardžius, Danutę – Marytė Vaitkevičiūtė, abu turintys didelės patirties ir šiltai priimantys vienas kitą.
Dar prieš rašydama scenarijų Skardžiaus klausiau, ar sutiks vaidinti, nes ko nors kito atliekančio šį vaidmenį neįsivaizdavau.
Pasitempęs ir gražus, inteligentiškas – jam labai tinka vaidinti grafus. Bet šįkart sutiko būti baisus, purvinas ir pasišiaušęs.
Skardžius gilinosi į Šepkos gyvenimą, žiūrėjo dokumentinius filmus, stebėjo, kaip jis dainuoja, skaito laiškus, spjaudosi...
Ekspertai gyrė aktorius už tai, kad nenuslydo paviršiumi.
– Sakėte, kad žiūrovai verkia. O pati esate pravirkusi?
– Aš visą laiką verkiu žiūrėdama savo spektaklius. Jie – sunkūs, sudėtingi: apie nužudytą žydaitę Matildą Olkinaitę, ypatingo likimo žvalgę Marcelę Kubiliūtę, su kartvelais pastatėme bendrą spektaklį apie tremtį – visi jie pagal tikras istorijas. Pagrindas – emocijos, o per spektaklį išgyvenu kartu su kiekvienu iš aktorių.
Jei aktorius scenoje verkia, kaip man neverkti? Kitaip nemoku, o ir nereikia.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nuotrauka iš praeities – D.Digrienė atvyko pas L.Šepką interviu, o surado meilę.
2. Rokiškio liaudies teatro spektaklis „Šepką atradau aš“ ir žiūrovams padeda dar kartą permąstyti bei įvertinti dievdirbio talentą.
3. N.Danienė džiaugėsi, kad ekspertai spektaklį apie L.Šepką įvardija kaip jos geriausią. A.Švelnos nuotr.
4. Svarbus vaidmuo spektaklyje tenka Mūzai. Ji tai žaidžia drožlėmis, tai sėdi užrištomis akimis, tai tylomis žvelgia į žiūrovų veidus.
5. Rokiškėnai pasakoja, kaip L.Šepka pasipiršo mylimajai Danutei uždėdamas ant galvos karūną.
6. Brolienės kritika išsprogdino skulptoriaus kūrybines galias.
7. Aktorių ir režisierės apsikabinimai, šypsenos – jau po spektaklio nubraukus ašarą.
8. A.Skardžius atskleidė L.Šepką visokį – taip pat ir vienišą, nesuprastą, valdžios ir žmonių laužomą.
9 Suaugusieji L.Šepkos prisibijojo, užtat vaikams jis keldavo smalsumą.
Rokiškio liaudies teatro nuotraukos
