Prisistatė kaip fotografė
Ukrainietė rašytoja, poetė ir vertėja 39 metų Svitlana Romanenko beveik nuo pat karo pradžios, nuo pernykščio kovo, su 15-mečiu sūnumi Igoriu gyvena Panevėžyje.
Karas noro kurti jai neatėmė, išgyvenimai ir potyriai išsilieja eilėmis, tačiau knygos iš jų literatė kol kas dar nedėlioja.
„Nesu iš greitai rašančių, kad sudėliočiau knygą, gali prireikti ir penkerių metų“, – sako Ukrainos rašytojų sąjungos narė.
Tačiau moteris panevėžiečiams jau prisistatė kaip menininkė: sukūrė fotografijų ciklą apie karo išdraskytas šeimas.
Ranka amputuota, bet ją tebejauti
Su S.Romanenko susitinkame Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, čia rašytojai jaukiausia.
Ukrainietė čia pristatė Panevėžyje darytų fotografijų parodą „Fantominės karo šeimos“.
Jos idėja buvo parodyti, ką karas padarė su Ukrainos žmonėmis, kaip išskyrė šeimas. Daugybė moterų ir vaikų paliko šalį, prisiglaudė kur saugiau, o jų sūnūs, vyrai, tėvai liko namuose. Kas fronte, kas dirba būtinus darbus, talkina kariškiams.
„Sutuoktinis yra, bet ne kartu, o kažkur – kaip fantomas ar iliuzija. Moterys jaučiasi panašiai lyg nupjovus ranką: realiai jos nebėra, bet ją dar jauti“, – aiškina menininkė.
Pozuoti ji prisikalbino tautietes, karo pabėgėles, įsikūrusias Aukštaitijos sostinėje. Vyrą fantomą atstojo plastikinis manekenas.
Fotografuotis sutiko 7 ukrainietės su vaikais. Fotografavosi ir pati S.Romanenko. Kiekvienai šeimai kūrėja skyrė po 3 epizodus, iš viso padarė 21 nuotrauką.
Iš ilgesio gulėjo ant tėvo drabužių
Paroda – emociškai gana sunki.
Štai moteris apsikabinusi įsivaizduojamą sutuoktinį, fiziškai realų, bet netikrą. Prie plastikinio vyro glaudžiasi vaikai, įsivaizduojamas vyras tarsi dalyvauja dabartiniame jų gyvenime, bet tik iliuziškai. Štai plastikinis vyras automobiliu „veža“ vaikus, sėdi teatre, stovi vaikų žaidimų aikštelėje.
Kitur likusi tik nuojauta: paplūdimy tarp vaikų batukų įsimaišęs ir vyriškas apavas.
Parodos efektą sustiprino ir trumpi kiekvienos pozavusios moters pasakojimai apie save.
Viktorija iš Irpenės. Jos šeimos vyrai – kariškiai, 60-metis tėvas – atsargos karininkas, dalyvavęs antiteroristinėse operacijose, brolis dabar fronte. Moteris turėjo grožio saloną. Vyro tėvai – teatro režisieriai, turėjo privatų lėlių teatrą. Pirmomis karo dienomis į jų sodybą užmiestyje slėptis nuo bombų suvažiavo visi aktoriai.
Pirmą karo dieną, kai atskriejo žinia – Putinas užpuolė, jie nepanikavo. Ir tėvas ramino – juk negali taip būti!..
„Dabar mano būsena: dugnas. Aš atsispiriu nuo dugno ir kylu aukštyn“, – vaizdo įraše ji sako žiūrovui.
Kijevietė Oksana dirbo auklėtoja. Iš bombarduojamo miesto pasitraukė su šešiamete dukra, vyras, kompiuterių specialistas, liko namie. Devintą dešimtį įpusėję seneliai liko okupuotoje teritorijoje, ten pat ir mama, nes negalėjo jų palikti. Paskutinės žinios iš artimųjų, kad baisu į gatvę išeiti, visur zuja sužvėrėję rusų kareiviai.
Olena iš Kijevo bėgo su 3 vaikais. Vyriausias sūnus invalidas. Vyras dirbo atominėje elektrinėje. Dar 2014 metais jis į kariuomenę įstojo savanoriu, o po metų tapo tikru kariškiu.
„Vyras kare nuo pat pradžių, dėl karo mūsų šeima jau devinti metai fantominė. Jauniausias sūnus iki 3 metų nežinojo, kas yra tėtis, vyrėlesnė duktė nežino, kaip su tėvu elgtis, nes labai retai jį mato. O vyresnėlis sūnus, kai tėtis trumpam parvykdavo atostogų, susiglobdavo jo drabužius ir ant jų gulėdavo, taip išreikšdavo savo ilgesį“, – kalba Olena.
Irina, jogos mokytoja iš Bila Cerkvos, gyveno per 2 kilometrus nuo karinio oro uosto ir degalų bazės. Namie liko vyras ir du suaugę sūnūs. Ji bėgo su 11-mete dukra, kai su vyru nusprendė, kad vienas iš jų dėl vaikų privalo išlikti gyvas. Išsiskyrimas buvo labai sunkus, per 32 bendro gyvenimo metus ilgiau nei dviem savaitėms nebuvo vienas kito palikę.
Hradas ištaškė vandens laukiančiųjų eilę
Kristina iš Mariupolio gyveno prie pat jūros. Profesija – dainininkė.
„Pirmoji raketa karo dieną atskriejo iš jūros, ten stovėjo du rusų minininkai, gerai mačiau jos trajektoriją“, – prisimena mirtį pasėjusį momentą.
Mariupolį metodiškai šlavė nuo žemės paviršiaus. Ji su 3 vaikais ir močiute 42 dienas gyveno rūsyje. Patyrė, kas yra badas ir troškulys, kad atsigertų, rinko lietaus vandenį, penkiems žmonėms maisto dienos norma – stiklinė kruopų. Kiti gėrė nuodingą iš radiatorių išleistą vandenį, nes kitokio nebuvo iš kur gauti. Kartą surizikavo vandens eiti prie šaltinio, papuolė į apšaudymą. Daugiau neberizikavo. Kitą dieną į prie vandens išsirikiavusių žmonių eilę rusai paleido hradus, visi žuvo.
Mariupolį užėmę okupantai pranešė, kad yra evakuacijos autobusai, veš į Rostovą. Bado iškankinti, namų nebeturintys žmonės neturėjo pasirinkimo. Lipdami į transportą abejojo, ar liks gyvi, baiminosi, kad sušaudys pakely.
Prie sienos priekabiai tikrino dokumentus, telefonus. Pokalbių programėlėje rado Kristinos buvusio vyro nuotrauką, jis kariškis. Moterį tardė 6 valandas, kur jis tarnauja ir koks dalinys.
Paliepus registruotis moteris paslėpė visos šeimos dokumentus, pasakė, kad apšaudant jie sudegė. Kitą rytą pagarsino, kad visiems išvežtiesiems iš Ukrainos skubos tvarka suteiks Rusijos pilietybę, jei jie sutiks sėsti į traukinį ir vykti į Magadaną. Esą ten bus viskuo aprūpinti. Buvo, kas sutiko.
Kristinos šeimai pavyko pabėgti, Rusijoje buvo jiems talkinusių savanorių. Padėjo nusipirkti bilietus iki Maskvos, iš ten suorganizavo kelionę iki Estijos sienos.
„Močiutė 2014 metais padėjo pabėgėliams iš Donecko, dabar mums svetimi žmonės padeda“, – kalbėjo išsigelbėjusioji.
Šią 5 asmenų šeimą S.Roma-nenko fotografavo prie Baltijos jūros. Anot jos, geraširdžiai panevėžiečiai senajai ukrainietei padarė dovaną – nuvežė į pajūrį.
Pildo tėvų svajonę – studijuoja mediciną
Gimtajame Boryspilyje prieš pat karą S.Romanenko pristatė naujausią knygą „Švyturys ir švytuoklė“, spėjusią pelnyti ir svarius literatūrinius apdovanojimus. Už leidinius vaikams ir jaunimui rašytoja yra pelniusi įvairių prizų, prieš kelerius metus ji buvo išrinkta Ukrainos metų poete.
Mūsų pokalbio laikas normuotas, mat ukrainietė turi bėgti į paskaitas. Nuo rugsėjo S.Romanenko Panevėžio kolegijos Medicinos fakultete mokosi kineziterapeutės specialybės.
„Niekam nebeturiu laiko, dabar galvoje vien anatomija“, – sako ji.
Moteris pasidžiaugia, kad tai bus jos trečias diplomas.
Pimoji jos specialybė – prekių žinovė muitininkė. Antroji – anglų kalbos vertėja.
Šypteli, kad galiausiai išpildė tėvų svajonę – studijuoja mediciną. Abu jos tėvai odontologai, medikai buvo ir seneliai, o ji šių pėdom nesekė, bijojo kraujo. „Pirmoji specialybė buvo dėl tėvų, norėjo, kad turėčiau rimtą profesiją, o ne kokie ten eilėraščiai ir literatūra“, – juokiasi.
Tikėjo, kad baltarusiai okupantų nepraleis
Boryspilis – Kijevo priemiestis, turėjęs apie 68 tūkstančius gyventojų. Ten yra didžiausias šalies oro uostas, jo muitinėje baigusi institutą moteris ir gavo darbą. Ten įsimylėjo muitininką.
„Visi šalies oro uostai dabar uždaryti, daugelis susprogdinta, vyras perkeltas į muitinę Kijeve, priima keliais atvežamus krovinius“, – paaiškina.
Sako, prieš pat karą su šeima sprendusi, ką reikėtų daryti, jei iš tiesų prasidėtų puolimas.
„Esam rytuose, manėme, mus pirmiausia puls, nes baltarusiai rusų nepraleis. Bet praleido, okupantai pasipylė nuo Baltarusijos pusės per Irpenę ir Bučą, sustojo 5 kilometrai iki Boryspilio“, – kalba rašytoja.
Šeima 10 dienų glaudėsi kaime į pietus nuo Kijevo. Kai užpuolikai užėmė Černobylį ir ruošėsi sprogdinti Zaporižę, suprato, jog niekur nebėra saugu.
Šeima ragino S.Romanenko su sūnum palikti šalį, ieškoti prieglobsčio.
Penkiolikmetis Igoris serga autizmu, patiriamas stresas smarkiai blogino jo sveikatą.
Priverstinių išsiskyrimų rezultatas – skyrybos
Pagalbos ranką rašytojai ištiesė mūsų šalyje veikianti autizmu sergančių vaikų organizacija „Lietaus vaikai“, ją su sūnumi apgyvendino A.Bandzos vaikų namų antrame korpuse.
„Aš nežinau, kaip mano šeima atlaikys išsiskyrimą. Metai – sunkus išbandymas, turėti vyrą tik telefonu yra sudėtinga“, – atvirauja pašnekovė.
Anot jos, dėl karo dabar labai daug skyrybų. Būna, kad moterys grįžta, o vieta namuose jau užimta, būna ir taip, kad šeima nebuvo tvirta, išsiskyrimas pagreitino skyrybas.
„Mes su vaikais čia, vyrai ten, skirtinga patirtis, skirtingi gyvenimai, kiti draugai, kitokios problemos, susiskambini telefonu, o nebėra apie ką kalbėti. Ne dėl to, kad kuris nors kurio nors nebemyli, o kad atpratom. Moterys gėdijasi sakyti teisybę, o aš kalbu kaip yra“, – sako pašnekovė.
Būtent ta mintis ir jos meninėse nuotraukose atsispindi.
Moteris grįžti į Ukrainą dar neplanuoja.
„Čia sūnaus sveikata labai pagerėjo, jis tiesiog atsiskleidė. Mokosi Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, lanko Muzikos mokyklą, nes turi absoliučią klausą, groja pianinu, net konkurse jau dalyvavo, laimėjo prizinę vietą“, – džiaugiasi dėl vaiko.
Moteris paaiškina, kad sūnaus sveikatos bėda yra komunikacijos problema, vaikinas neturi draugų.
Matydama, kad mūsų šalyje vaikai autistai gauna daug pagalbos ir dėmesio, ji viliasi, jog sūnus galbūt čia galės įgyti profesiją ir gyventi normalų gyvenimą.
Jau mąsto apie dvikalbę knygelę vaikams
„Kai čia atvykau, supratau, kad iš manęs kaip iš vertėjos ir rašytojos nemokant lietuvių kalbos nieko nebus, tad lankiau kalbos kursus“, – aiškina ir pasidžiaugia, kad jau gali mūsiškai susišnekėti.
Noras kurti vertė ieškoti kitokių galimybių, taip susipažino su Mariumi Rudžiansku, Panevėžio fotografų draugijos pirmininku. Jo studijoje ir pamatė vėliau panaudotą plastikinį manekeną. Fotografai ukrainietę mielai priėmė į savo būrį.
„Kaip tik kultūros taryba dalijo kūrybines stipendijas Ukrainos kūrėjams“, – paaiškina, iš kur gavo parodai finansavimą.
Rašytoja mintimis jau grįžusi prie knygų. Galvoje sukasi idėja apie dvikalbę, lietuvių ir ukrainiečių, knygelę vaikams. Jau susirado ir puikią iliustratorę, Lėlių vežimo teatre dirbančią ukrainietę dailininkę Oksaną.
Knygas moteris pasirašinėja ir mergautine pavarde Diduk.
Nuo karo pradžios ji ištisai rašo eilėraščius apie karą, todėl jau įvyko ir poezijos vakaras Muzikiniame teatre, sūnus grojo pianinu.
Nori padėti fronte esančiam draugui
Rašytoja sako, kad dabar jos rūpestis – surinkti pinigų vienam fronte besikaunančiam kariui. Jis, Pavelas Magdenko, yra geras jos pažįstamas iš Boryspilio, iki karo dirbęs žurnalistu. Į frontą išėjo pirmą karo dieną.
Dabar kariui trumpos atostogos, tad jis rūpinasi, kaip atnaujinti ekipuotę.
„Jis siūlė aukcione parduoti fronte paties darytas nuotraukas, bet nėra finansinių galimybių jas čia atspausdinti. Panevėžio fotografų draugija pasiūlė aukcionui duoti savo autorių nuotraukų“, – džiaugiasi lietuvių palaikymu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Romanenko ir pati tapo sumanytos fotosesijos personažu, nes lygiai taip, kaip tautietės, išgyvena fantominio sutuoktinio būtį–nebūtį.
2. Kad parodytų, kaip ilgisi tėčio, fotografei pozavo kijevietės Oksanos šešiametė duktė.
3. Olena į Panevėžį atvyko su trimis vaikais. Jos vyras, anksčiau dirbęs Ukrainoje atominėje elektrinėje, fronte jau aštuoneri metai.
4. Darjana ir jos vaikai nepaliauja svajoti, kaip pagaliau susitiks su Ukrainoje likusiu tėčiu ir galbūt vėl vyks pramogauti.
5. Mariupolyje gyvenusi Kristina, mačiusi pirmąją jos mieste mirtį pasėjusią priešų raketą, su gausia šeima buvo prievarta išvežta į Rusiją ir labai sunkiai iš ten pabėgo.
6. Oksanos vyras ir dukters tėtis, kompiuterių specialistas, liko Kijeve, belieka tik įsivaizduoti šiltus apsikabinimus.
7. Viktorija yra iš Irpenės, jos šeimos vyrai – kariškiai, tad nerimas už kiekvieno jų gyvybę emociškai žudo, tačiau tenka rasti jėgų gyventi.
8. Darjana ir jos sūnūs sako nuolat šalia jaučiantys įsivaizduojamą tėtį.
9. Viktorija pozuoja ant sūpynių ne šiaip sau, tai simbolinė žinia, jog atsispyrus nuo dugno įmanoma pakilti.
S.Romanenko nuotraukos
