– Lietus pila lyg iš kibiro, o prieš jūsų vaizdo kamerą minutę pozuoja rankas ant krūtinės sunėręs berniukas. Šis įspūdingas kadras – iš projekto „Gustoniai“, kai filmavote kaimo žmones – įvairaus amžiaus, skirtingų nuotaikų, vieni šypsosi, kiti susimąstę... Šis vaikas norėjo būtent taip filmuotis ar jam pasiūlėte?
– Viskas įvyko ekspromtu. Pamačiau kieme bėgiojantį permirkusį berniuką, o liūtis, vanduo kibirais liejasi iš dangaus – kaip tokio kadro neįamžinti? Jis – vienas iš prieš 22 metus filmuotų Gustonių kaimo gyventojų.
Pirmas kartas buvo savotiška avantiūra, bet man labai rūpėjo įamžinti šiuos žmones. Neturėjau aiškaus vaizdo, kas iš to išeis, ar apskritai žmonės sutiks pozuoti. Nenutuokiau, kad projektas užsitęs tiek metų.
Gustoniečius filmuoju kas 3 metai, laikas bėga ir jų lieka vis mažiau.
– Gyvenime minutė dažniausiai prabėga nepastebimai, bet atsistoję prieš fotoobjektyvą įsitempiame, o kartu tarsi išsitempia laikas. Ką bekalbėti apie filmavimą! Žmonių mimika turbūt nuolat keičiasi, kažkas čiaupia lūpas, kažkas nukreipia žvilgsnį…
– Kai kas ima juoktis... Žmonės elgiasi skirtingai, tai natūralu. Ir gerai, kad jie nestovi ar nesėdi sustingę. Buvo ir šokančių prieš kamerą, ir gulinčių lovoje – nėra griežtų taisyklių.
Kai kas kalba, bet garso nesigirdi. Kita vertus, ką reikšmingo gali papasakoti per minutę? Paradoksalu, bet filmas be garso turi stiprų poveikį. Nes jis yra kitoks.
Net tuomet, kai filmuojamas žmogus beveik nejuda, vis vien filmuotoje minutėje yra dinamika. Ji prasideda su mygtuko paspaudimu, su juo ir baigiasi.
– Šie videoportretai – su filosofine potekste ar tiesiog apie žmones, apie laiko tėkmę, neišvengiamus pokyčius?
– Žmogus ir laiko tėkmė – tai patys pagrindiniai filosofiniai klausimai. Aiškaus atsakymo dar niekas nėra radęs.
– Mudu susitikome jums važiuojant į tą patį Gustonių kaimą. Esate daug pasakojęs, kad iki 5 metų augote kaime ir jautėtės laimingas, o išvežtas į miestą – tarsi iš gamtos išplėštas Mauglis. Po šitiek metų vis dar grįžtate? Juk ir močiutės seniai nebėra…
– Močiutė mirė, kai buvau 15-os. Vaikystėje miesto gyvenimas atrodė netikras, sugalvotas, pilnas melo ir dirbtinų taisyklių. O kaime išeidavau į kiemą ir atsidurdavau begalinėje gamtoje. Nedidelė sodyba atrodė kaip kosmosas, gatvinio kaimo gatvės pabaiga – kažkur tolybėse.
Baba buvo mylimiausias žmogus. Mieste nuolat jausdavau ilgesį, svajodavau, kada gi ateis vasara ir vėl važiuosiu į Gustonius.
Po jos mirties nesilankiau kaime 7 metus. Po to vėl ėmiau ten dažnai grįžti, o mintyse vis stipriau kirbėdavo mintis, kad buvo tiek daug žmonių, kuriuos galėjau nufilmuoti, bet – per vėlu, jų nebėra.
Jaučiau, kad tokio kaimo, kokį prisimenu iš vaikystės, neliks. Rūpėjo pagauti tas akimirkas – sukurti ne tik žmonių paveikslus, bet viso kaimo portretą.
Taip gimė šis projektas.
– Ar pats esate projekto dalis, save filmavote?
– Ne, jaučiausi žmogumi už kadro. Dabar kartais pagalvoju, kad galėjau tai daryti, būtų labai įdomu.
– Pamatyti savo, keleriais metais jaunesnio, nuotraukas visuomet smagu. Be abejo, ir Gustonių žmonėms rūpėjo, kaipgi jie atrodo jūsų filme?
– Iš tiesų, po keliolikos metų į save žiūri visai kitomis akimis, atsiveria kitas žvilgsnis.
Ilgai galvojau, kaip žmonėms parodyti jų videoportretus. Tuo labiau kad jie patys užsimindavo, teiraudavosi, tai kurgi tas mano filmas, kada parodysiu.
Taip prieš 5 metus suorganizavau kultūros ir meno festivalį „Gustonių meno dienos“ ir pristačiau 6 filmus apie Gustonius.
Buvo ypatinga, emocinga atmosfera – ir juoko, ir prisiminimų, ir ašarų, ovacijų. Tai prasmingiausias mano kūrybos parodymas.
– Gustoniuose buvote gerai pažįstamas žmogus. O kaip pavyko prieš 17 metų nufotografuoti kaimų ir miestelių vaikus?
– Automobiliu skersai išilgai išvažinėjau šalies užkaborius. Bet šiam projektui – „Portretai“ – fotografavau tiktai vaikus. Dar nebuvo socialinių tinklų, išmaniųjų telefonų, duomenis saugančių įstatymų, o internetas kaime buvo retenybė. Dar buvo galima fotografuoti vaikus, ir tai visiems atrodė visai natūralu.
Spėjau pačiu laiku, nes tuomet į žmogų su fotoaparatu aplinkiniai žiūrėjo daug patikliau ir geranoriškiau negu dabar. Be to, netrukus įstojome į Europos Sąjungą, daug kas emigravo į užsienį, o kaimuose likę vaikai sulindo į mobiliuosius telefonus.
Nebebūtų taip paprasta fotografuoti. Ir beveik neliko to kaimo vaizdo, kurio tuomet ieškojau.
– Jūsų nuotraukose kai kurie vaikai basi, nesusišukavę, stovintys prie arklio ariamame lauke. Ar jų tėvai dėl to nesukeldavo vėjo?
– Galima ilgai ginčytis, ar vaikas nubalnotais keliais gražiai atrodo nuotraukoje ar ne. Jums gražu? Bet ne visiems.
Fotografijoje lieka sustingęs momentas, jos visumą sudaro detalės. Jos lemia, ar įvyks stebuklas. Gaudžiau kadrus, kuriuose atsiveria nepagražinta tikrovė.
Kai kurie tėvai, tiesa, stengdavosi vaikus perrengti, sušukuoti. Viena mama, nepaisydama mano prieštaravimų, aprengė dukrą puošniu gėlėtu sijonu. Likau nustebęs, kaip gerai šis drabužis tiko mano kadro nuotaikai. Ši nuotrauka – viena iš sėkmingiausių.
Prieš 3 metus sumaniau pratęsti projektą, surasti šiuos dabar jau užaugusius vaikus ir vėl nufotografuoti.
Keliaudamas ir fotografuodamas pirmą kartą, užsirašiau vardus, pavardes ir telefono numerius. Tuomet atrodė, kad laidinio telefono numeris dar svarbiau už adresą, kad jis bus amžinas ir galėsiu bet kada paskambinti.
Tiesa, iš tų daugybės numerių buvo ir iki šių dienų išlikusių. Bet po poros skambučių supratau, kad geriau neskambinti. Žmonės galvoja: jau tie sukčiai nebeturi ko prisigalvoti, tai paisto apie kažkokius meno projektus... Todėl tiesiog numeta telefono ragelį.
– Anuomet fotografuotieji vaikai, dabar jaunuoliai, ir jų tėvai nebeprisimena, kad fotografavote, ir nesupranta, ką jiems kalbate?
– Taip, žinia jiems – kaip perkūnas iš giedro dangaus, todėl supyksta.
Supratau, kad reikia vėl sėsti į automobilį ir važiuoti tais pačiais keliais keleliais... Kai kas gyvena tose pat vietose, o kai kurių – tėvai, giminės. Rodau jiems nuotraukas ir aiškinu, kad tikrai taip buvo.
Iš 428 jaunuolių suradau apie 250, vis dar toliau ieškau.
– Kūrybiniame darbe paprastai daug žavesio prideda netikėtumai. Pirmasis kartas ar antrasis buvo įspūdingesnis?
– Kai skirtumas 16 metų, abu kartai tarsi pirmi.
Šiuo atveju socialiniai tinklai labai pravertė mano detektyviniame darbe. Bet ir juose nuotraukos ne dokumentinės, o tokios, kuriose žmonės sau labiau patinka. Radęs kelis profilius ta pačia pavarde, lyginu su vaikystės nuotrauka, bandau spėti pagal akių spalvą ar apgamus, kurių galbūt nebėra...
– Kiek žinau, teko vykti net į kelias užsienio šalis?
– Man ir pačiam kartais skamba neįtikėtinai ir netgi netikroviškai, kai trenkiuosi į kitą šalį, kad nufotografuočiau žmogų, kurio nepažįstu, kurį esu matęs kartą gyvenime ir kuris manęs nepamena… Šios patirtys – kaip iš kino filmo.
– Ar yra buvę ypatingų pokyčių? Galbūt kaimo vaikas, gyvenęs sunkiai besiverčiančioje šeimoje, dabar rengiasi prabangiais drabužiais, važinėja prašmatnia mašina, o galbūt mokosi prestižinėje mokykloje ar turi savo verslą?
Jaunuolių virsmas jums įdomus? Dauguma gyvenimo istorijų – į gera?
– Manęs niekada neapleido nuostaba, kaip viskas keičiasi... Kai kurie tęsia studijas, siekia karjeros, kažkas įgijo ekstremalias profesijas arba, sakykime, augina kelis vaikus. Yra kas nesuka sau galvos ir toliau džiaugiasi jaunyste.
O dėl gyvenimo istorijų – negali sakyti, kad ji pakrypusi į vieną ar į kitą pusę. Niekad nežinai, kas atsitiks rytoj, negali dėti taško ir vertinti.
– Šiedu jūsų projektai yra įrodymas, kad kartais idėjos tarsi sklando ore, tereikia jas pagauti ir įgyvendinti…
– Kai padaryta, atrodo: taigi ir aš galėjau taip sugalvoti! Bet tai nėra populistinis menas. Esu žinomas kultūros ir meno srityje, bet ne tiek dėl šių dviejų projektų, o todėl, kad joje dirbu kelis dešimtmečius, dalyvauju parodose.
Kai padarai, kas tau pačiam įdomu, visuomet nuskambi plačiau, bet ne tiek, kad būtum atpažintas gatvėje.
– Ar tiesa, kad dokumentiniame filme „Gustoniai apie Gustonius“ yra ir jūsų filmuotos medžiagos, bet ji atsirado tik todėl, kad pamiršote išjungti kamerą?
– Kai vyko „Gustonių meno dienos“, pakviečiau profesionalų kino operatorių, garso režisierių, jie kūrė filmą.
O aš vienu metu apsižiūrėjau, kad neišjungiau kameros tarmiškai kalbėdamasis su žmonėmis. Supykau ant savęs dėl neprofesionalumo, bet neturėjau laiko ir šių kadrų neištryniau. Vėliau šie kadrai tapo lemtingi kuriant dokumentinį filmą, nes juose atsiskleidžia darbo virtuvė, juose daug natūralaus humoro.
Kiekvieną kartą stebiuosi, kaip kai kurie dalykai, laikyti nesėkmėmis, laikui bėgant įgyja visiškai netikėtą prasmę ir tampa nepakartojami, neįkainojami.
Prierašai po nuotraukomis:
1. ir 2. Savo darbuose D.Žiūra rodo nepagražintą tikrovę. Bet Miglę mama aprengė puošniu sijonu, ir nuotrauka tapo viena sėkmingiausių. Dešinėje ji – jau miesto šurmulio supama stilinga mergina.
3., 4. ir 5. Menininkas prisipažino, kad jo neapleidžia nuostaba, kaip viskas keičiasi. Svajūnas – ant mamos kelių nenustygstantis mažylis, vėliau – kantrus berniukas liūtyje, o galop – valstybės gynėjas.
6. ir 7. D.Žiūra nenurodinėjo, ką vaikai, dabar jaunuoliai, fotografuojami turėtų veikti. Silvija tiesiog stovėjo prie namų durų, visai kaip prieš 17 metų.
8. ir 9. D.Žiūrai nuotraukose labai svarbu detalės. Ariamame lauke prie arklio kadaise nufotografuota darbštuolė Silvija ir dabar į fotoobjektyvą žvelgia mąsliu žvilgsniu.
10. ir 11. Kaime užaugusios Ieva ir Monika greičiausiai pagavo savo laimės paukštę, nes po beveik dviejų dešimtmečių fotografavosi prie jūros.
