Jam atitarė Biržų kilmės niujorkietis menininkas Aidas Bareikis.
Pokalbį vedusi Biržų krašto muziejaus „Sėla“ darbuotoja Edita Lansbergienė ir svečiai kėlė klausimą apie garsiojo biržiečio palikimo įprasminimą – tokį, kad jis iš letargo Biržus išjudintų.
Edita Lansbergienė: Jūsų pirmas susitikimas su Jonu Meku ir pirmasis įspūdis?
Aidas Bareikis: Pirmasis susitikimas buvo biržietiškas, nes J.Mekui kažkas pasakė, kad turiu ryšį su Biržais. Jis paklausė, kas čia iš Biržų, aš ir atsakiau. Tada jis klausia manęs, ar aš reformatas. Sakau, taip, reformatas.
Biržuose gyveno du mano vaikystės autoritetai: mano senelis Mykolas Tunkūnas ir kunigas Povilas Jašinskas, Jono dėdė. Du tokie imponuojantys charakteriai. Jono balsas buvo toks kaip Povilo Jašinsko.
Tada Jonas mirktelėjo man, grynai kaip senelis, ir pasakė: „Taigi mes broliai!“
Ką tai reiškia? Kaip tai suprasti? Galbūt Povilas Jašinskas krikštijo ir jį, ir mane? Galbūt ryšys reformatiškas. Jonui Niujorkas patiko lygiai taip pat kaip Biržai, nes Niujorkas istoriškai buvo sukurtas protestantų: tiesios gatvės, centrinis parkas, vidury – ežeras, bažnyčia. Tas pats kaip Biržuose.
Vytautas V. Landsbergis: Dainavau „Ratilio“ ansamblyje. Atsirado galimybė 1989 metais su ansambliu išvažiuoti į Ameriką. Ten nueinam koncertuoti, ir salėje matau Joną Meką su kamera. Kažkoks keistas jausmas: tarsi Džiagerį pamatytum. Sužinojęs, kad aš studijuoju Sakartvele ir kad ten mūsų yra daugiau, sako: „Atvažiuokit pas mane.“ Kitą vasarą nubildėjom su viso kurso studentais. Prie mūsų prisijungė Arūnas Matelis, Audrius Stonys.
Mekas buvo bičiulystės guru, santykių menininkas. Kažkokie studentai atvažiavo, ir pats Mekas juos po barus vedžioja, verčia rašyti poeziją ant lapelių, servetėlių. Visai neakademiškas santykis. Natūraliai atsirado įvardis „tu“. Aš dabar pagalvoju, ar daugeliui tokio amžiaus ir tokio svarbumo žmonių galėčiau sakyti „tu“. Su Jonu buvo labai paprasta, jis pats to pageidavo.
Puoselėjome kartu keletą didelių projektų, deja, nepavyko. Po jo išėjimo liko tokio liūdesio, kad tas mūsų bendras šokis nesušoktas: Orvidų sodyba netapo dvasiniu kūrybiniu centru, Jono Meko kino centras, kurį įsivaizdavome kaip tam tikrą pasaulinį festivalį, irgi nenutiko. Lietuva kartais nepagauna paso. Jeigu Meką įsivaizduotume kaip Sabonį, tai mes jo kamuolių nesugraibėm. O kai Jonas išėjo, pradedame ieškoti, kur tas kamuolys galėtų būt nukritęs ir ką su juo daryti, į kokį muziejų gabenti. O Mekas – labai nemuziejiškas, labai gyvybės žmogus. Tos žaismės ir gyvybės grąžinimas, kurią mes po sovietinių traumų, tremčių ir viso prisitaikymo buvom gerokai pametę.
Pavyzdžiui, Niujorke reikia gatvę pereiti. Jonas eina pirmas, mes – iš paskos. Jis pamato, kad mes kaip žąsiukai, ir pradeda sukti piruetus tarp žmonių. Žmogui 70 metų ir jis visiškai laisvas pajuokaut, pasidžiaugt. Visi kikena, niekas negalvoja, koks čia senas kvailys protą pametęs.
Edita Lansbergienė: Ne veltui jis sakė: „Jeigu norit sustabdyti laiką, ateikit pas mane.“ Kaip Jonas Mekas sugebėdavo, būdamas Niujorke, nebūti Amerikoje? Ar tai padeda žmogui, kai tu lyg ir esi čia ir dabar, o iš tikrųjų gali būti savo pasauly?
Vytautas V. Landsbergis: Mekui visur pasauly buvo gerai. Jis mokėjo pritapti. Gal konfliktiškiausi jo santykiai buvo su Lietuvos valdžiom dėl dalykų, kuriuos jis norėjo išsaugoti.
Gal 1990 metais Joną vežiojau po Dzūkiją. Mes nuvažiavom į Merkinę, ten šalia mokyklos buvo futbolo stadionas, o už to stadiono – kapinės. Sąjūdžio laikais visi žinojo, kad to stadiono vietoje yra palaidota apie 2000 partizanų. Žmonės pradėjo tame stadione statyti kryžius. Ir kai aš ten nuvedžiau Joną, jis pasakė, kad tai yra absoliučiai pasaulinis objektas, kad tai reikia konservuoti ir nieko daugiau nereikia daryti. Futbolo stadionas ir kryžiai. Tai viską pasako apie sistemą, apie okupaciją. Paskui vietinių entuziastų buvo nutarta, jog kryžiai futbolo stadione yra baisi nepagarba. Stadionas buvo panaikintas, toje vietoje pastatytos kažkokios betoninės gotikinės koplytėlės. Jonas labai supyko: buvo Dievo kūrinys, labai kraupus, labai šiurpus, labai avangardiškas, o savo rankom viskas sunaikinama! Man atrodo, kad Lietuva, kaip ta Eglė žalčių karalienė, pati savo žilvinus užsikapoja. Toks yra lietuvių keistas būdas. Estai tikrai Jonui Mekui būtų pastatę didžiulį kino centrą su filmų festivaliais ir padarę iš Meko pasaulinį kultūros turizmo centrą. O lietuviai: ai, kažkoks keistuolis, su skrybėle, vyną mėgsta, dainuoja. Tik paskui, kai jau Amerika, Japonija, visos šalys pripažįsta, tai gal ir mes pažiūrėkim?..
Edita Lansbergienė: Kodėl Jonas Mekas suskambėjo visam pasauly, o mes taip ir nemokėjom jo priimt, bent jau kol jis gyvas buvo?
Aidas Bareikis: Manau, kad Meko centras bus, ir jis bus Biržuose. Čia yra jo valia. Mekas iš tikrųjų buvo labai europietiškas. Labai daug yra prancūziško impresionizmo.
Vieną dieną po paskaitų nuvykome į Meko antologiją. O antologijoje iš esmės kas vakarą kažkas vykdavo. Ten vykdavo tokie šokiai, tokia visiškai laisva improvizacija. Mes, aišku, sovietai, labai nedrąsūs būdavom. Na, neišeina mums taip...
Ir staiga ateina bitnikai, ta pokario karta, tokia griežtoka. Jie jau pagyvenę ir pagėrę, gyvenimo matę. Jiems tie šokiai būdavo toks momentinis psichologinis išsilaisvinimas. Galbūt iš to karo, iš to bastymosi po pasaulį. Ir jie ten taip natūraliai kad duoda garo! Jonas įšoka į patį jų vidurį ir pradeda dainuoti, o iš tikrųjų rėkti dainą.
Rėkia taip, kaip mano senelis pasakojo. Būdavo tokie vakarai Biržuose, kai susirenka vyrai, užsidaro, alaus išgeria ir rėkia tol, kol šviesos užgęsta. Jiems tai buvo toks svarbus katarsis, žiežirba. Valandom varydavo. Ten, pas Joną, taip pat būdavo: kas nori – įeina, kas nori – išeina. Ir tada pasikeitė tas supratimas: impresionizmo nėra, yra momento fiksavimas.
Jonas labai greit spręsdavo ir ateities dalykus, ir tos antologijos ateitį. Ir jis yra tiesiai šviesiai pasakęs, kad centras bus Biržuose, ir aš manau, kad jis bus.
Edita Lansbergienė: Kažin, ar mums patiems nereikia iki to užaugti ir išlaisvėti. Ir ne į save žiūrėti, bet Meką tame centre parodyti, jo filosofiją perteikti ir jo kūrybą analizuoti. Fotografas Arūnas Kulikauskas sakė, kad Jonas Mekas neprisileisdavo bet ko, greitai pajusdavo falšą ir bendrystės nebelikdavo. Kas buvo tie kriterijai, kuriais Jonas Mekas matavo žmogų?
Vytautas V. Landsbergis: Jonas turėjo tam tikrą testų sistemą. Jis nevertino pagal talentus, ordinus, nuopelnus. Žmonės su antpečiais jam buvo visai neįdomūs, įdomūs tie ieškantys vaikėzai.
Papasakosiu vieną tokį Meko esmę atskleidžiantį įvykį. Mekas gavo kažkokį japonų aukščiausią apdovanojimą, kažkokį kelio raiščio ordiną. Ir Niujorke, Japonijos ambasadoje, buvo įteikimas. Skambina jam ambasadorė ir sako: „Jonai, būtų gražu, kad jūs dar ir poezijos visiems paskaitytumėte.“ Jonas sako: „Aš labai jaudinuosi, kai skaitau poeziją. Gal galėčiau įrašyti?“ Gerai. Įskaitė Jonas tos poezijos į seną kasetinį „panasoniką“. Atėjęs į apdovanojimą ambasadoje ant tribūnos pastatė „panasoniką“, įjungė „play“. Pradėjo suktis kasetė su Jono Meko balsu. O jis stovi šalia, klauso ir pradeda graudintis. Japonai irgi pradeda ašaroti...
Jis bandė Lietuvai dovanoti tą žaidžiantį vaiką, kad mes neužmirštume, koks svarbus yra mūsų savęs projektavimas, realizavimas, nebūtinai rodant rezultatą ar bijant, ką kiti pagalvos, ir ar tau paplos. Ne. Čia tu sau žaidi, šoki. Šokiai, beje, visada būdavo. Niekad tiek nesu šokęs kaip Niujorke.
Mekas statė bažnyčią iš savo bičiulių, bendraminčių, iš žmonių. Jurgis Mačiūnas, Džonas Lenonas visai kitais principais bendravo negu karjera, pinigai, garbė, visai ne apie tai buvo jų buvimas, o kažkoks dienos kaip meno kūrinio sutvėrimas. Kad jei dienoj įvyko susitikimas su draugais, eilėraščių parašymas, tai ta diena jau yra šventa. Jau įvyko liturgija.
Norėčiau pakomentuoti Aido Bareikio mintį, kad Biržai yra tinkamiausia vieta Meko kažkokiam menų centrui atsirasti. Aš manau, kad tai yra labai graži ir teisinga iliuzija.
Tik prisimenu, kaip Vilniuje mes, Meko studentai, bandėm tą meno centrą kurti. Mekas klausė, ar apskritai Lietuvoje yra avangardinio kino poreikis? Vienas iš kriterijų avangardiniam kinui kurti buvo tai, kad tam nereikia valstybinių dotacijų ir pinigų. Jam buvo neaišku, ko tie Lietuvos režisieriai laukia milijonų.
Vilniuje mes ėjome pas miesto valdžią, prašėm pastato, mums skyrė tą pastatą, paskui ten kažkas kažką privatizavo. Mes ėjom tuo sovietinio kultūrinio susigaudymo keliu.
Manau, kad dabartinė karta tokia, kuriai labiau rūpi kurt, negu kurt už didelius pinigus. Ar jos yra Biržuose? Jums reikėtų labai jaunų maksimalistų, kurie už minimalius poreikius norėtų tai daryti labiau, negu patogiai gyventi.
Edita Lansbergienė: Gal mes galime pasitikrinti, kiek Biržai užaugę tam. Gal reikėtų surengti stovyklą Biržuose, sukviesti jaunus žmones ir pasižiūrėti, ar čia tai išsiskleis?
Vytautas V. Landsbergis: Mekas vienam laiške man rašė: „Avangardo kaip pomidorų dirbtinai neužauginsi. Jis užauga savaime.“ Atsirado jauna karta ir ji tai daro. Tik reikia tokio mokytojo kaip Mekas Niujorke.
Reikėtų daryti neformalaus kino akademiją moksleiviams, pažiūrėt, ar susirenka vaikų, o tada tikrai atsirastų režisierių, kurie važiuotų dirbti su tais vaikais.
Biržų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė: Norėjau pasakyti, kad biržiečių daugumai žinoma, o svečiui tai bus naujiena, bet Biržuose prie bibliotekos yra įkurtas Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras. Ir jis yra sukurtas Jono Meko atsiųsto archyvo pagrindu. Taip, Jonas žinojo, ką daro, ir jo sprendimas atsiųsti archyvą į biblioteką buvo tikrai tvirtas, o mums belieka jo nenuvilti.
Vytautas V. Landsbergis: Aš ir pritariu, ir matau tame problemą. Aš žinau apie tą centrą. Bet jeigu aš matyčiau moksleivių ar studentų filmų festivalius, tai suprasčiau. Meko dvasia yra ne muziejus kurti, o gyvastį, menines formas. Reikia pagalvoti, kaip kūrybos versmę pramušti. Gal atsirastų, kas tai galėtų daryti.
Jei Biržai iš pradžių surengtų moksleivių kino stovyklą vasarą, sukurtų 5–6 filmus, jau kitais metais galėtų rengti Jono Meko vardo jaunimo kino filmų festivalį. Iš pradžių pasikviestų Lietuvos, paskui Japonijos režisierius. Ir prasidėtų gyvas daiktas. Visi žinotų, kad čia Biržai, čia avangardas.
Bet tai jauni žmonės turi pranešti. Mes per seni, mes galime tik asistuoti tam judesiui.
Prierašas po nuotrauka:
Vytautas V. Landsbergis diskutavo, kaip pristatyti pasaulinio lygio menininką Joną Meką jo tėviškėje Biržuose. Renginį vedė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Edita Lansbergienė.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.
