Žinia apie eksponatus apstulbino
Rokiškio rajone, Onuškyje, gyvenanti 74 metų Elena Blažienė, ilgametė kultūros namų darbuotoja, o dabar ir bendruomenės pirmininkė, prieš daugelį metų savame kaime įkūrė muziejų.
Pati ėjo per žmones, rinko eksponatus, užrašinėjo jų pasakojimus ir taip prikaupė krašto istorijai vertingų lobių.
Regis, jau buvo aprašiusi bemaž visus į muziejų pakliuvusių daiktų ir jų šeimininkų gyvenimus, bet tai buvo netiesa. Vienas prieš 3 metus kaimo muziejaus duris pravėręs svečias iš užjūrio senienų rinkėją apstulbino žinia apie čia esančius eksponatus.
„Jis rodė pirštu į dvi siuvimo mašinas ir tvirtino, jog viena tikrai pagaminta jo senelio, o su kita tas pats senelis Onuškyje mokėsi siūti. Jis pasakoja, o man akys ant kaktos iš netikėtumo lipa“, – tuokart labai stebėjosi turimų eksponatų praeitimi.
Labiausiai domino siuvimo mašinos
Tą kartą į kaimo muziejų žilaplaukį svečią atlydėjo aktorius ir rašytojas Arkadijus Vinokuras, jis buvo jo gidas po Lietuvą ir vertėjas.
Amerikietis Rokiškio rajone lankė protėvių kapus, užsuko ir į senąsias Onuškio žydų kapines, kuriose palaidoti giminaičiai.
Iš didelio susijaudinimo muziejaus šeimininkė svečio net pavardės nepaklausė, iš svečių knygoje palikto įrašo perskaitė tik vardą Alanas, o pavardės neįskaitė.
„Vienu metu net pagalvojau, kad jis yra „Singer“ siuvimo mašinų kompanijos įkūrėjo anūkas“, – juokiasi E.Blažienė, nes būtent tos firmos technikos muziejuje buvo daugiausia.
Iš visų eksponatų svečią tąkart labiausiai ir domino siuvamosios, jis vis kartojo, kad tai susiję su jo senelio praeitimi.
Emigravęs siuvėjas įkūrė fabriką
Susisiekėme su A.Vinokuru. Jis papasakojo, kad tada į Onuškį buvo atvažiavęs su Alanu Freedmanu. Amerikietis lankė protėvių gimtinę – juk čia suleistos giminės šaknys.
A.Freedmano senelis iki Pirmojo pasaulinio karo gyveno Onuškyje, o paskui emigravo į Ameriką ir Bostone įkūrė siuvimo mašinų gamybos fabriką.
Kaimo muziejuje anūkas savo akimis įsitikino, kad senelio gaminta produkcija tarpukariu pasiekė ir Lietuvą.
Pasak E.Blažienės, atvykėlis miestelyje bandė išsiaiškinti, kur stovėjo jo senelio namai. Kraštotyrininkė jam pateikė visus turimus senus gyvenvietės brėžinius ir planus, tačiau juose, deja, nebuvo konkrečios svečią taip dominusios informacijos.
Pasmerktieji apdovanojo liekančius gyventi
E.Blažienės muziejus užima kelis buvusios kolūkio kontoros kambarius.
Pirmiausia sukame į galinį. Jo eksponatai kelia šiurpą savo istorijomis. Tai nužudytų žydų daiktai.
Į akis krinta gausybė senų rankinių siuvimo mašinų bei balta staltiese uždengtas apvalus stalas su gražiais senoviškais indais ir stalo įrankiais. Ant sienų gausu įrėmintų senovinių nuotraukų, aplinkui pridėliota nertų ir siuvinėtų rankdarbių.
„Onuškis nuo seno buvo žydų miestelis“, – pasakojimą pradeda kraštotyrininkė.
Pasak jos, tarpukariu čia gyveno daug darbščių ir verslių įvairių specialybių atstovų, vietiniai žydai laikė mėsinę, vaistinę, buvo daug parduotuvių. Onuškyje veikė ir sinagoga, buvo net keli gabūs siuvėjai, o paprastai, dėl savęs, ir dažna jų moteris mokėjo siūti.
„Kai juos susiruošė vežti šaudyti prie Lukštų kelio, žydai vietiniams žmonėms išdalijo savo turtą – kam siuvimo mašiną, kam indus, puodus, mėsmales, dirbtuvių įrankius, patalynę ar dar kokį buities rakandą“, – sako pašnekovė.
Sunku įsivaizduoti, kad pasmerktasis apdovanoja liekantįjį gyventi, bet taip buvo.
„Kai ėmiau čia kurti muziejėlį, žmonės man daugelį žydų jiems atiduotų daiktų sunešė“, – pasakoja ji.
Receptą ir palaidinę atidavė muziejui
Visos čia esančios siuvimo mašinos – rankinės. Iš subraižyto korpusų metalo matyti, kad ilgus metus tarnavusios. Net nežinia, kam ilgiau – pirmiesiems šeimininkams ar tiems, pas ką pateko tragedijos akivaizdoje.
Siuvamosios nesugedusios, beveik visos veikiančios.
„Onuškyje veikė Kogano vaistinė, turėjau net originalų receptą, bet nuvežiau į Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, ten pat atidaviau ir žydaitės siuvinėtą bliuzelę“, – kai kurių eksponatų kraštotyrininkė jau nebeturi.
Seniausių Onuškio gyventojų prisiminimus E.Blažienė ėmė užrašinėti prieš kelis dešimtmečius, tada dar buvo gyvų žydų tragedijos liudininkų. Jie tvirtino, kad iki tų baisiųjų negandų lietuviai ir žydai gražiai sutarė, juos vietiniai prisiminė su meile. Esą verslieji žydai savo miestelio gyventojams buvę dosnūs, per šventes net skolas nurašydavo.
Iš pradžių senienas krovė namie
E.Blažienė ilgus metus dirbo kultūros namų direktore.
„Žiūriu, kaimai nyksta, senieji gyventojai išmiršta, kas paskui bepapasakos apie praeitį? Todėl ėmiau užrašinėti kaimų istorijas, prašiau senienų“, – atsimena pašnekovė.
Iš pradžių moteris viską kaupė tik namie.
Iš žygių per kaimus parsiveždavo medinių sviestmušių, grūstuvių, ližių ir kitokių ūkio bei buities padargų. Kas žibalinę lempą atidavė, kas metalinį bidonėlį pienui, kitas peršautą vokišką šalmą turėjo, kažkas išsaugojo ir batams siūti naudotus medinius kurpalius iš žydų dirbtuvės.
Apylinkėse buvo daug verpėjų ir audėjų, tad senienų kolekcija pasipildė senoviškomis staklėmis ir verpimo rateliais. Senolės atsisveikino su medinėmis geldomis, kuriose tešlą minkė ir vaikus maudė.
Atėjus Nepriklausomybei, kai neliko kolūkių, E.Blažienė eksponatus nedrąsiai ėmė nešti į buvusią kolūkio kontorą.
Išdėliojus senienas atsirado žiūrovų.
Vietiniai, apsižvalgę, kas eksponuojama, ir patys ėmė nešti įdomesnius senovinius daiktus. Muziejus po truputį užkariavo net kelis kambarius.
Atsirado, kas dovanojo Komarų dvarui priklausiusių daiktų. Iš to dvaro dabar likę tik griuvėsiai.
„Žmonės atnešė dvarininkų indų, šakučių. Giminaičiai buvo ten dirbę ir gavę juos dovanų“, – pasakoja apie eksponatus.
Viena garbaus amžiaus moteris atidavė grafienės Komarienės rankinę. Dvare tarnavo jos mama. Kai grafienė bėgo nuo sovietų okupacijos, tarnaitei atidavė tą aksesuarą. Rankinėje buvo rožančius ir maldaknygė.
Skubėjo atsikratyti sovietiniais simboliais
„Kai keitėsi laikai, vėl pradėjau rinkti įdomybes, žmonės iš palėpių traukė išsaugotas Trispalves, Vyčius, slapta laikytus tremtinių laiškus, partizanų nuotraukas“, – pasakoja kuo Nepriklausomybės pradžioje pasipildė ekspozicija.
Žmonės kraštotyrininkei nešė ir sovietinius simbolius.
„Visi skubėjo jų atsikratyti, o aš pagalvojau, jog po kelių dešimtmečių jie bus įdomūs kaip istorija“, – sako įžvalgi moteris.
Dabar muziejuje riogso milžiniška Lenino galva, Stalino biustas, gausybė tarybinių medalių, pagyrimo raštų.
„Lenino galvą pavogiau iš tarybinio ūkio, nedaviau sunaikinti vėliavų ir staltiesių iš raudonojo kampelio. Kai viskas aprimo, sunešiau į muziejų. Dabar žmonėms įdomu pažiūrėti, nes tokių daiktų savoj aplinkoj nepamatysi, istorijos mokytojai čia atveža ištisas klases“, – pasakoja ji.
Savo laidotuvėms prikūrė papuošalų
E.Blažienė rodo įrėmintą audinio gabalą, į kurį prisegiota medžiaginių gėlyčių.
Jų pridarė onuškietė Konstancija Ražinskienė. Moteris tuos papuošalėlius kūrė prieš savo mirtį ir artimiesiems prisakė gėleles išdalinti visiems, kas ateis į jos laidotuves.
„Sūnus taip ir padarė, išdalino, o kas liko, susegė ir atnešė muziejui“, – pašnekovė sako, jog tai irgi savotiška kaimo istorija.
Moteris sako esanti laiminga, kad didžioji dalis jos ilgus metus rinktų eksponatų iškeliavo į Rokiškio krašto muziejų.
„Pradėjo pelyti ir rūdyti“, – paaiškina, kodėl.
Pasak jos, muziejininkai sakė galėję viską paimti, nes viskas vertinga, bet ir norėjo, kad unikalus, vienos moters įkurtas ir prižiūrimas kaimo muziejus išliktų. Juolab kad E.Blažienė jame tvarkosi kaip tikra muziejininkė: eksponatai susisteminti, daugelis jų aprašyti, o ir lankytojų čia netrūksta.
Į muziejų atvažiuoja vestuvininkai, fotografuojasi prie senovinių rakandų, prie siuvimo mašinų.
Moteris pasakoja, kad kartais atsiranda gudročių, norinčių iš jos išvilioti vertingesnį eksponatą.
„Baisiai pykstu, kai sako: ar negali man šito pakeist į kitą? Turėjau 1944 metų gamybos „Filips“ radiją, tai daug kas į jį akis žibino. Buvo ir 1886 metų leidybos knyga paauksuotais viršelio kraštais, irgi mainytojus masino. Dabar tie daiktai Rokiškio muziejuje“, – tarsi atsidūsta atsikračiusi rūpesčio malonioji pašnekovė.
Prierašai prie nuotraukų:
1. Pasmerkti myriop žydai šias siuvimo mašinas padovanojo lietuviams, su kuriais gerai sugyveno.
2. Onuškiečiai ketino sunaikinti Lenino galvą, bet muziejininkė ją paslėpė, paskui jau ištraukė kaip sovietmetį liudijantį eksponatą.
3. K.Ražinskienė savo laidotuvėms pridarė medžiaginių gėlių, dabar jos muziejuje.
4. Kiekvienas ekspozicijoje esantis daiktas aprašytas, turi savo numerį kaip tikrame muziejuje.
5. Į muziejų atkeliavo ir gausybė sovietmečiu žmonių naudotų buities daiktų.
6. Į kaimo muziejų papuolė ir žalvarinis lygintuvas iš Komarų dvaro.
7. Muziejaus kūrimas prasidėjo nuo senovinių ūkio rakandų, dabar retai kas tokių beturi.
„Panevėžio kraštas“, 2021 07 14
