Akis kreipia į atokiuosius
Aukštaitijos krašto tautodailininkų sąjungoje permainos: ilgametį jos vadą kalvį Saulių Kronį pakeitė rankdarbių srities asė 66 metų panevėžietė Audronė Virbalienė.
Moteris visokeriopai ryški ir savo kūryba, ir visuomenine veikla.
Jos megztos riešinės jau seniai išgarsėjusios visoje šalyje, darbų kraitėje pilna ir kitokių rankdarbių, o štai Trečiojo amžiaus universiteto universiados plaukimo čempionate ji ką tik užėmė trečią vietą.
Kūrybinėmis stovyklėlėmis dar garsėja ir A.Virbalienės sodyba, čia suvažiavusios moterys ir visokių meniškų amatų mokosi, ir poeziją skaito, ir savo išleistomis knygomis draugėje pasidžiaugia.
Bet kaip nauja vadovė ji siekia daugiau.
„Reikėtų nuvažiuoti ir aplankyti tuos, kurie parodose nedalyvauja. Gal jie turi stebuklų užslėpę, bet neturi galimybės atvežt?“ – ketinimus išduoda pašnekovė.
Čia pat ir pavyzdį duoda, sako, pažįsta atokiame vienkiemyje gyvenančią nuostabių sodų pynėją ir žolynų rinkėją. Ji su vyru, archeologijos profesoriumi, neturi automobilio, dėl buitinių reikmių kur reikia numina dviračiais, kur toliau važiuoja autobusu, o tokiais transportais savo kūrybos į parodas neatgabensi.
Sugalvojo pelkę sutramdyti
Susitikti su A.Virbaliene važiuojam į gamtą, į jos šeimos išpuoselėtą ir skuzdėlynu pavadintą vasarnamį vienoje iš sodų bendrijų.
Namo su jokiu kitu nesupainiosi – jis savų rankų darbo, iš lauko akmenų ir visokių išsiklaipiusių šakų sukonstruotas.
Šią vietą moteris nusipirko prieš 7 metus. Sodų gale esantis sklypas atrodė smarkiai apleistas, daugiau nei pusė žemės buvo žmogui neįžengiama – liulėjo pelkė, o jos gale tyvuliavo maurais apėjęs tvenkinys.
„Tas vanduo mane ir pavergė, juk institute lankiau akvalangizmą, visą gyvenimą žiemą vasarą kasdien upėje maudausi“, – kvatoja šeimininkė.
Antras pliusas buvo keistasis to sklypo šeimininko nusilipdytas namas. Jo vidus priminė vabzdžių buveinę, buvę pridaryta gausybė mažų, nenuspėjamos paskirties patalpėlių. Iš čia sodyba ir pavadinimą gavo.
Kad pelkė tapo sausuma, o „skruzdėlynas“ gyvenamuoju būstu – sūnaus Pauliaus nuopelnas.
„Jo specialybė elektros inžinierius, bet moka viską, yra labai nagingas ir darbštus, sugalvojo, kaip pelkės vandenį sulaikyti, pastatė įrankiams sandėlį, pirtį, kūrybai terasą, pertvarkė namo vidų ir gausybę kitų darbų nudirbo. Be jo rankų čia nieko nebūtų buvę“, – džiaugiasi atžala.
Kitas sūnus Arnas su šeima jau 7 metai gyvena Australijoje, bet jau kalba apie kraustymąsi atgal į Lietuvą, nes ilgesys pjauna.
Gelbėja visokius pasmerktuosius
Sklypas nemažas, gėlynai, vaismedžiai, vaiskrūmiai, žiedais apsipylę rožių kerai.
„Sūnus sako, kad pas mus augalų prieglauda, susivežu, ką draugės ar pažįstamos ketina išmest, pas mane viskas atsigauna ir veši kaip padūkę. Kad gelbėju, tai man visokius pasmerktuosius ir atiduoda“, – kalba vedžiodama po savo valdą.
Pas draugę Ukmergėje ji pamatė prie vartų pastatytą nugeibusių pomidorų dėžutę, toji ruošėsi į konteinerį suversti. Susikrovė mašinon tuos pasmerktuosius ir parsibogino į sodybą. Dabar stiebai nykščio storio, tuoj žmogų praaugs.
Kita draugė raugerškį išmetė, sakė, nebegražus ir nušiuręs, o čia persodintas suvešėjo. Trečia draugė atsikratė tujos ir rododendro, esą tas nusenęs, nebežydi.
O čia griovio pakraštyje įkištas pavasarį šimtą žiedų išskleidė.
„Sako, augalai nieko nejaučia. Ir dar kaip jaučia!“ – įsitikinusi pašnekovė.
Ir pasakoja tai iliustruojančią istoriją. Šalia jos giminaitės gyvenančios močiutės kieme augo išsikerojusi kriaušė. Didžiulė, tanki, o per dešimt metų nė vienos kriaušytės neužmezgė, tik šviesą kambariams užstojo.
Pavasarį močiutė nuėjo prie medžio su kirviu ir pagrūmojo: jei neduos vaisių, tai rudenį nukirs.
„Ir ką jūs manot? Rudenį močiutė šaukia kaimynų vaikus: imkit krepšius ir eikit kriaušių skintis, šakos lūžta“, – klausia, kas gi gali paaiškinti tokį gamtos stebuklą.
Kai pirštai prakiūra nuo virbalų, griebiasi vąšelio
Kur bepasisuksi – visame sklype pridėliota molinių ąsočių su lauko gėlių puokštėmis. Iš kur laiko tokiam dekoravimui?
Šeimininkė sako, kad ką tik praūžė jos studenčių, Trečiojo amžiaus universiteto menų fakulteto lankytojų, sąskrydis. Fakultete A.Virbalienė savanoriauja ir dėsto mezgimą.
Viena iš užduočių mokinėms buvo sukomponuoti puokštes, jos ir liko.
Ant akmenų padėtame vandens pripiltame veidrodiniame dubenyje plaukioja gausybė gėlių žiedų.
„Draugė pasveikino su pergale plaukime. Kad gėlės ilgiau džiugintų, žiedus nuskyniau ir sumerkiau“, – aiškina apie išradingą kompoziciją.
Dabar apie kūrybą.
A.Virbalienė atsineša du senutėlius, bet restauruotus lagaminus. Mažesniajame gražiai surikiuotos riešinės, o atidarius antrąjį per kraštus virsta megzti žaislai.
„Ką tik Velžio bibliotekoje vaikams rodžiau, kaip iš siūlų pasigaminti žaisliukų. Savuosius buvau nusivežusi, leidau panešiot, pačiūčiuot“, – pasakoja.
Žaislus ėmė kurti dėl paprastos priežasties: riešines mezga labai plonais virbalais, jie aštrūs lyg adatos, prakiurdo pirštus. Tada nori nenori tenka daryti pertrauką, o kad nesėdėtų dykai, griebiasi vąšelio, neria kiškius, briedžius, meškučius, peles ir kitokius linksmus gyvius.
Viskas perimta iš šeimos
A.Virbalienė sako, kad gebėjimas kurti nenukrito iš dangaus, o nuo mažų dienų atėjo iš namų aplinkos.
„Kai gyvenau tokioje šeimoje, kitaip ir negalėjo būti“, – sako.
Jos abu tėvai buvo labai kūrybingi.
Tėtis, diplomuotas inžinierius, visoje šalyje įrenginėjo telefonų stotis, jį kvietė ten, kur kiti nesugebėdavo padaryti. Laisvalaikiu piešė, tapė ir fotografavo.
Mama buvo rankdarbių Dievas – nuostabiai siuvo ir mezgė, dar turėjo kulinarės ir konditerės talentą.
„Mūsų šeima buvo fantastiška: rami, vieninga, be jokių pykčių, niekas balso nepakels. Nuo mažumės mačiau, kad daug ką galima savom rankom pasidaryti, o ne lėkti į krautuvę pirkti. Matai, ką tėvai daro, iš tokios aplinkos ir mokaisi“, – kalba ji.
A.Virbalienė Kauno politechnikos institute baigė medienos apdirbimo technologijų specialybę, baldų gamybos įmonėje dirbo gamybos vadove. Jau beveik ketveri metai ji pensininkė. Ir netrumpą laiką našlė.
„Į institutą išvažiavau su mamos megztu megztuku, pačiai megzti nebuvo laiko, lankiau lengvąją atletiką, akvalangizmą. Penktame kurse ištekėjau už grupioko, tada, gimus sūnums, prisiminiau rankdarbius, siuvau ir mezgiau jiems drabužėlius, nes parduotuvėse nieko nebuvo“, – pasakoja pašnekovė.
Išmezga net portretus
Virbalienės pavardė ir mezgimas – kaip taip gražiai sutapo?
„Man mano pavardė visada patiko“, – šypsosi moteris. Bet jos sutuoktinis vienu metu tos pavardės norėjo atsikratyti.
„Kai tuokėmės, jis norėjo paimti mano mergautinę pavardę, buvau Leknickaitė. Sakė nenori, kad vaikus mokykloje pravardžiuotų. Dėl pavardės keitimo metrikacijos skyriuje jau buvo ir pareiškimą parašęs“, – prisimena keistą gyvenimo įvykį.
Tą kartą būsimoji nuotaka vyrą nuo tokio žingsnio sulaikė, įtikino, kad nori būti Virbaliene ir jokia kitokia.
„Užauginom du sūnus, dabar jau anūkui 16 metų ir nė vienas nesiskundė, kad pravardžiuoja. Džiaugiuosi, kad marčios Virbalienėm tapo, o ne kokiom Virbalėm“, – moteris mūru stoja už savo pavardę.
Vis dėlto neseniai ji anūko užklausė, ar dėl pavardės neturi problemų su bendraamžiais.
„Močiute, ką tu, mano klasėje gal tik vienas vaikas težino, kas per daiktas yra virbalas“, – taip atsakė anūkas.
Pradėjo nuo Žemaitės
Kūrybingoji liaudies meistrė išgarsėjo riešinėmis su žmonių portretais.
„Oi, čia ne mano idėja. Mugėje prie manęs priėjo viena panevėžietė ir paprašė kitokių, nei įprasta, riešinių, pavyzdžiui, su Žemaitės atvaizdu. Numezgiau, iš pirmo karto pavyko. Nuo to ir įsisuko mada“, – juokiasi ji.
Dabar jau plaukia užsakymai su žmonių portretais. Užsakovai duoda nuotrauką ir prašo pagal ją išmegzti atvaizdą.
Neseniai užsakovas iš sostinės pageidavo dovanos žmonai – riešinių su ypatingais portretais – sūnaus ir dukros atvaizdais. Užsakymas jau baigtas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šios A.Virbalienės numegztos riešinės skirtos teatro gerbėjai.
2. Į Velžio biblioteką atvežtas žaislų prikimštas lagaminas pradžiugino skaitytojus, lėles ir žvėrelius daugelis norėjo pamyluoti ir panešioti.
3. 4. A.Virbalienės numegzti žaislai yra minkštučiai, spalvingi ir labai jaukūs.
5. Vietoj pelkės dabar tyvuliuoja jaukus tvenkinys, jame šeimininkė užveisė ir baltų vandens lelijų.
6. A.Virbalienė (viduryje) universiadoje, plaukimo rungtyje ką tik iškovojusi prizinę vietą, su palaikymo komanda.
7. Įsigijusi keistą namelį A.Virbalienė jį visaip išgražino ir pavadino skruzdėlynu.
A.Švelnos nuotraukos
