Senas lagaminas pilnas fotografijų ir negatyvų
„Lietuvos centrinį valstybės archyvą iš Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės (Rokiškio r.) pasiekė itin vertingas siuntinys – fotografijų pilnas lagaminas. Seno lagamino viduje išsaugoti reti Panemunėlio krašto pokario ir ankstyvo sovietmečio fotonegatyvai, kurių autorius – fotografas Klemensas Pigaga.“
Tokia gera žinia pasidalijo archyvo darbuotojai dar prieš daugiau nei metus.
O štai jau šiemet daugybę K.Pigagos darytų nuotraukų galėjo peržiūrėti ir praėjusius laikus su nostalgija prisiminti visi panemunėliečiai – jiems tereikėjo įeiti į Panemunėlio glž. st. paskyrą feisbuke.
Už padovanotus negatyvus archyvo vadovai dėkojo fotografo sūnui mokslininkui Albinui Pigagai. Tačiau nė kiek ne mažiau reikėtų dėkoti ir dviem entuziastams panemunėliečiams – Valdemarui Bakšiui ir Juozui Tuitai.
Viliojo palėpės lobiai
Abu vyrai nujautė, kad po K.Pigagos mirties jo name prie pat geležinkelio, palėpėje ant aukšto, riogso visas kalnas fotografo palikimo, į kurį kėsinasi laikas ir rajūnės pelės.
Įkalbinus fotografo sūnų, Edmundas Bakšys užsiropštė į palėpę ir per kelis kartus visą archyvą nukėlė. Vyrai pernešė viską į saugią vietą ir išrūšiavo.
Vienoje krūvelėje atgulė lakštinės plokštelės, kitoje – plataus formato juostos, trečioje – tradicinio formato negatyvai ir galop atskirai – padarytos fotografijos (tai, kas nebuvo išdalinta klientams).
Neįmanomas apdoroti plokšteles ir taip paprastai nenuskenuojamus negatyvus teko vežti į valstybės archyvą, o pas V.Bakšį liko tradicinio formato negatyvai ir popierinės fotografijos – kartais su užrašais ant vokų, pavardėmis be datų.
Fotografijas jis namuose skenavo pats – susidarė net 1510 vienetų. Betgi net pusės amžiaus senumo juostoms prakalbinti reikėjo profesionalios aparatūros, o tam – ir lėšų.
Tada į pagalbą atėjo kadaise K.Pigagos fotografuoti dosnūs panemunėliečiai. Iš net 166 juostų buvo nuskenuoti 5004 kadrai!
Atpažinus užliedavo šiluma
„Man įdomiausi yra istorinės vertės kadrai – laukų tręšimas lėktuvais, malkomis varomas automobilis, cukrinių runkelių krovimo traktorius, žmonių darbas Sacharos durpyne, linų fabriko žmonės“, – sakė V.Bakšys.
Kitiems gal buvo įdomiau kitkas – vestuvės, krikštynos, laidotuvės, mokyklų šventės, šeimų, žmonių portretai, pastatai.
Kiek džiaugsmo buvo tiems, kurie nuotraukose atpažindavo save, savo artimuosius, draugus, gimines, mokytojus – taip šiluma ir nuvilnydavo per krūtinę. Tada kai kurie tiesiog susirasdavo savo šeimos albumus ir vėl perversdavo – K.Pigagos darytas nuotraukas tarsi atrasdavo iš naujo.
V.Bakšys apgailestavo, kad publikuota ne viskas. Kažkodėl yra baiminančių laidotuvių kadrų, nors jie – tiesiog mūsų gyvenimo dalis.
Daugiau apie išsaugotą K.Pigagos archyvą ir patį fotografą rašysime kitose „Krašto santakose“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Itin ryški ir miela mergytė.
2. Štai kaip brolis myli kūdikį!
3. Šiame kadre svarbus net kelių kartų santykis.
4. Nepaprastai pavykęs portretas.
5. Vaikus tais laikais fotografavo visur, bet kadras su „Volga“ – išskirtinis.
6. Darbai durpyne pokariu virte virė. Rankų darbą menkai keitė dar gana primityvi technika, todėl reikėjo daugybės darbininkų.
7. Ši laidotuvių nuotrauka simbolizuoja gyvenimą: kas bučiuoja velionę, kas su cigarete kažką mąsto, o kas jau skuba reikalų tvarkyti.
