Kur saulė ir karšti vakarėliai
„Aloha!“ – toks pasisveikinimas, linkint meilės ir taikos, skambėjo Rokiškio rajone, Bajoruose. Čia vyko jau tradicinis – šeštasis mėgėjų teatrų festivalis ,,Jonvabalis“.
Bajoriečiai šiemet teatralus nusprendė sukviesti į Havajus – svajonių kraštą, kur šviečia saulė ir vyksta karščiausi vakarėliai. Mat prieš 4 metus buvo pasirinkta tema apie jūreivius, o tvyrojo toks baisus karštis, kad ir aktorius, ir žiūrovus reikėjo gaivinti vandeniu.
„Kažkokie kataklizmai“, – juokėsi viena iš renginio organizatorių Nadiežda Ivanova dėl šiemet, pasirinkus Havajų temą, smarkiai atvėsusių orų.
Maža to, kad havajietiškais akcentais – gėlėtomis suknelėmis, gėlių girliandomis ar gėlės žiedu plaukuose – pasipuošusios moterys turėjo ieškotis šiltesnių drabužių, bet paskutinį rodytą spektaklį reikėjo iš lauko perkelti į kultūros centro salę.
Mat ėmė lyti, šlapioje žolėje drėko kojos, ir renginio organizatoriai nusprendė nerizikuoti dalyvių ir žiūrovų sveikata.
Įspūdį sustiprino pakilęs vėjas
N.Ivanova šypsojosi, kad net lietingas oras nesugadino festivalio. O kartais gamtos išdaigos, netgi priešingai, pabėrė netikėtų prieskonių.
Iš viso festivalyje rodyti 8 spektakliai, dalis jų – gyventojų sodybose, kieme.
„Kauno rajono Voškonių mėgėjų teatras „Siena“ atvežė spektaklį „Pirma jie mirė – po to – apsivedė“, buvo numatyta, kad jis bus rodomas vienoje iš sodybų. O režisierė Hana Šumilaitė staiga man sako: „Aš ragana. Matau, kad ateina lietus, bet nepasiduosime, vaidinsime“, – linksmai prisiminė pašnekovė.
Ir dangus išties prakiuro. Bet voškoniečiai vis tiek vaidino. Sceną su užkulisiais jiems atstojo kiemo pavėsinė.
„O mes, žiūrovai, kieme slėpėmės po skėčiais – vanduo bėga per nugaras, kojos šlampa, bet buvome taip pakerėti reginio, kad nepatogumų nejautėme“, – sužavėta pasakojo N.Ivanova.
Bajorų mėgėjų teatras „Šnekutis“ spektaklį „Senaties terminas“ rodė Miliūnuose. Staiga pakilo vėjas, tolyn nešė aktorių tariamus žodžius. Kažkas susizgribo pastatyti mikrofoną.
„Keisčiausia, kad šioji stichija ne trukdė, o tiktai sustiprino spektaklio, pasakojančio apie pokarį ir tremtį, įspūdį“, – tikino pašnekovė.
Vaidino su tikra kunigo sutana
Bajoriečiai įsitikinę, kad perkelti festivalio spektaklius į gyventojų sodybas – vienas geriausių, įdomiausių organizatorių sprendimų.
Kupiškio rajono Skapiškio mėgėjų teatras „Stebulė“ žiūrovams rodė kunigo, švietėjo Jono Katelės atminimui sukurtą spektaklį „Lietuvybės lopšys“. Bet tokio spektaklio apie istorinę asmenybę juk neparodysi bet kokioje aplinkoje – būtina sukurti atmosferą.
Todėl spektaklio režisierė Vita Vadoklytė ilgokai vaikščiojo po didelę sodybą ieškodama tokios vietos, kuri atitiktų laikmetį.
Ir V.Vadoklytė surado tokį kampelį, kur pajuto ypatingą aurą.
„O dar viena labai svarbi šio pasirodymo detalė ta, kad aktorius vaidina su tikra kunigo sutana!“ – pabrėžė N.Ivanova.
Pasisakė apie atliekų rūšiavimą
Festivalis neapsieina ir be linksmesnių nutikimų. N.Ivanova pasakojo apie Ukmergės rajono Taujėnų mėgėjų teatro „Bičiuliai“ rodytą premjerą – spektaklį „Nuoma ir trys kiaušiniai“.
Žiūrovams jis atrodė visiškai sklandus, be jokių nukrypimų nuo scenarijaus.
Bet, pasirodo, prieš spektaklį vienas iš aktorių pasiteiravo režisieriaus Vidmanto Krištaponio, ar gali jis įterpti ir savo teksto. Režisierius tik gūžtelėjęs pečiais, esą, ką su tavimi darysi, įterpk, jei labai nori.
Ir aktorius šia proga pasinaudojo – nukrypęs nuo scenarijaus, ėmė kalbėti jam rūpima tema – apie atliekų rūšiavimą. Pasakęs tai, kas jam buvo svarbu šia tema, toliau jau vaidino, kaip režisierius buvo reikalavęs.
Svarbiausia, kad žiūrovai visiškai nieko neįprasto nepastebėjo. Aktoriai scenoje irgi nesutriko, tęsė spektaklį, lyg nieko nenumatyto nebūtų įvykę.
Pavadinimą pakeitė kitu – intriguojančiu
N.Ivanova įsitikinusi, kad daugelį žiūrovų emociškai labai paveikė Bajorų mėgėjų teatro „Šnekutis“ spektaklis „Pabezdėk pa jazminais“.
Veiksmas vyksta lifte, kai jame įstringa sutuoktiniai ir pagaliau suranda laiko išsiaiškinti tai, dėl ko jie kenčia. Vyras klausia, kodėl žmona niekada jo nevadinanti vardu, tik visokiais negražiais epitetais. Žmona nustemba: o tai negerai? Ji taip tiesiog įpratusi.
„Ir tiktai dabar lifte, kai kyla pavojus jų gyvybei, vyras ir moteris pažadina savo jausmus. Spektaklyje persipina humoras ir tragizmas, džiaugsmas ir liūdesys. Ne veltui sakoma, kad gyvenimas yra kaip teatras, o teatras yra kaip gyvenimas“, – samprotavo pašnekovė.
Paklausta, kodėl toks spektaklio pavadinimas – skambantis gan vulgariai, N.Ivanova paaiškino, kad Daivos Čepauskaitės pjesė vadinasi „Pupos“, bet režisierė Nijolė Čirūnienė iš jos ištraukė sakinį, kuriuo perpykęs žmogus toliau pasiunčia kitą. Šitas pavadinimas labai intriguoja žiūrovus.
Prilygino profesionaliems spektakliams
Paklausta, ar mėgėjai pajėgia vaidinti taip natūraliai, kad žiūrovai patikėtų tuo, kas vyksta scenoje, N.Ivanova užtikrino, kad tikrai pajėgia. Tai rodo ir faktas, kad po kelių spektaklių žiūrovai plojo atsistoję.
„Mėgėjų teatruose vaidina įvairaus amžiaus skirtingų profesijų žmonės. Bet jie sugeba sužadinti emocijas – žiūrovai ir šypsosi, ir juokiasi, o būna – nubraukia ašarą“, – tvirtino pašnekovė.
Festivalyje nerenkami geriausieji spektakliai, bet šįkart buvo sugalvotas seminaras-diskusija. Ją vedė Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė, režisierė Vita Vadoklytė ir Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė. Jos užtikrino, kad buvo tokių stiprių spektaklių, kurie prilygtų profesionaliems pastatymams.
Bajoruose – tikrasis kieminėjimas
N.Ivanova džiaugėsi, kad festivalio žiūrovus nustebino profesionalus ugnies šou – tokio reginio Bajoruose dar nėra buvę.
O istorinių šokių pasirodymas atitiko artėjančių Joninių – vidurvasario šventės – laukimą.
Pašnekovė tikino, kad kas 2 metus organizuojamas „Jonvabalis“ suartina žiūrovus ir dalyvius, jie spėja vieni kitų išsiilgti.
„Šumilaitė sakė, kad toks spektaklių rodymas skirtingose sodybose ir yra tikrasis kieminėjimas, kai iš vieno kiemo keliaujama į kitą“, – šypsojosi.
O kai tas pats kolektyvas atvyksta pas jau pažįstamus sodybos šeimininkus, būna, bičiuliškai apsikabina.
„Pasitinka taip nuoširdžiai, lyg sūnus namo sugrįžtų“, – juokavo organizatorė.
Šaltibarščių – baltų ir raudonų, iš viso net 7 rūšių – valgymas buvo pavadintas fiesta, bet daugiau prilygo šeimyniškam stalui.
Jonvabalis išpildė norą
Kodėl festivalis pavadintas „Jonvabaliu“? To paklausta, N.Ivanova sakė, kad iš dalies taip įamžintas labai mylėto, gerbto kaimo gyventojo Jono atminimas. Be to, jonvabalis neša jaukumą, šviesą.
Festivalis pradėtas rengti prieš 14 metų, per kovido pandemiją buvo pertrauka.
Bet antrajam kartui organizatoriai važiavo link Lukštų, į drėgnas vietas, ieškoti tikrų jonvabalių. Pagavo, parodė festivalio dalyviams bei žiūrovams ir paleido. Tikėjosi, kad jie liks Bajoruose, bet turbūt grįžo į senąsias vietas, nes šviečiančių tamsoje vabalėlių taip ir neatsirado.
Užtat medžio drožėjas Vidmantas Zakarka išdrožė magišką jonvabalio skulptūrą. Reikia sugalvoti norą, patrinti „Jonvabalio“ uodegą, sugniaužti į kumštį ir pridėti prie širdies arba į kišenę.
„Mano noras buvo, kad po kovido festivalis Bajoruose vėl įvyktų – ir jis išsipildė“, – tikino pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Aloha!“ – sveikinosi žiūrovai.
2. Kaip pirma mirti, po to „apsivesti“, aiškino Voškonių teatro aktoriai.
3. Papiliečių „Viruso pasiutpolkė“ – vis dar aktualija.
4. Džiugi festivalio akimirka.
5. Taujėnų teatras „Bičiuliai“ kvietė žiūrovus į spektaklį „Nuoma ir trys kiaušiniai“.
6. N.Čirūnienė intriguoja žiūrovus spektaklio pavadinimu „Pabezdėk pa jazminais“.
7. Skapiškėnų spektaklis – apie legendinį kunigą Joną Katelę.
8. Toks tad Anykščių Ąžuožerių teatro „Žentelis“.
9. Bajorų „Šnekučio“ aktorės pasakojo apie kunigą šviesuolį Antaną Vienažindį.
Bajorų kaimo bendruomenės nuotraukos
