Susispiesdavo po ąžuolu
Gerą dešimtmetį visos šalies poetai ir jų gerbėjai rinkdavosi į „Poezijos pavasario“ šventės renginį Panevėžio rajone, Čiūrų kaime, Zaosės vienkiemyje – visai netoli Upytės.
Tai – diplomato, paskutinio Lietuvos tarpukario užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio tėviškė.
Atbundant žemei, visi lyrikos pasiilgusieji suriedėdavo keliuko vingiais į sodybą, susėsdavo po ąžuolu, gerdavo arbatą, užkandžiaudavo, diskutuodavo ir, žinoma, dalydavosi kūryba.
Gerbėjų didelių pulkų nesusirinkdavo, bet ne todėl, kad sodyba būtų pernelyg tolima ir nuošali. Nuo Panevėžio iki jos – bemaž ranka paduot, tuo labiau kad tuo tikslu miesto savivaldybė parūpindavo autobusą iš savo valdomo Autobusų parko.
Poetų renginiai visame pasaulyje minių nesutraukia, kad ir kaip būtų gaila, tad ir Panevėžys – ne išskirtinis. Vis dėlto Zaosės sodyboje lyrikos pasiilgusiųjų būdavo ne ką mažiau nei miesto renginiuose – kartą lietui užėjus ir visiems sugužėjus į trobą pasidarė netgi ankštoka.
Bet šiemet buvo nuspręsta, kad poetams nėra reikalo važiuoti į Zaosę, kad jiems tinkama vieta ir mieste, skverelyje prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos.
„Poezijos pavasaris“ Aukštaitijos sostinėje vyks rytoj.
Kad Zaosės vardas sklistų po šalis plačiausias
„Poezijos pavasario“ dalyvis, garsus šalies poetas pasvalietis Vladas Braziūnas įsitikinęs, kad Zaosė – nepakeičiama vieta poezijai lietis.
„Vieta buvo – yra! – nuostabi: plati ūksminga istorinė sodyba. Jos aura. Ir žodžiai, ir muzika (paskutinįkart buvom su saksofonininku Petru Vyšniausku) čia skamba ypatingai. Svarbiausia, čia klausomasi ir girdima ypatingai... Nuošalumas irgi yra privilegija: žmonės „iš šalių plačiausių“ čia renkasi kaip į atlaidus. Kaip į sakralią (šventybės) erdvę, kasdienoje pasiilgstamą.
Nežinau, koks šios unikalios sodybos likimas numatytas. Aišku viena: ji turi būti gyva ištisus metus. Jei manęs kas klaustų, patarčiau joje įrengti tarptautinius rašytojų ir vertėjų namus. Kad Zaosės vardas (Panevėžio taip pat!) kuo patraukliausiai sklistų po šalis plačiausias!..
Poezijos (apskritai literatūros) skaitymai įvairiomis kalbomis, muzikos kalba taip pat, – čia būtų natūralus ištisinis vyksmas, kad ir punktyrinis. O kvapniausiai pražystantis – pavasarį, ypač pavasarį“, – teigia rašytojas.
Tėvas žvelgė pro stiklą
Labai skausmingai žinią, kad Zaosės vienkiemyje nebevyks „Poezijos pavasaris“, sutiko J.Urbšio palikuonė – poeziją kurianti, fotografuojanti architektė Ona Marija Urbšytė.
„Man nenusakomai liūdna, nes dabar, nebe taip kaip prieš tai 10 iš eilės pavasarių, praradau puikią galimybę mano prosenelių sodyboje susitikti su šimtamečio ąžuolo paunksnėje susirinkusiais žinomais literatais, poezijos mėgėjais. Šiandien Urbšių sodyba visiems „Poezijos pavasario“ dalyviams yra uždaryta, ir tai ne okupantų, o mūsų pačių demokratiškai išrinktos valdžios valia padarytas veiksmas“, – tokia žinute ji pasidalijo savo feisbuko paskyroje.
Ji stebėjosi, kad netgi tokia veikla tapo nepakeliama mūsų valstybei finansinė našta.
Kaune gyvenanti moteris prisiminė, kaip Zaosėje lankėsi su savo tėvu ir sūnumi.
„Kaip skaudu buvo matyti, kai senas, ilgus metus tremtyje išgyvenęs žmogus iš lauko, prie lango stiklo priglaudęs veidą, žvelgė į buvusius gimtuosius namus“, – dalijosi graudulį keliančiomis mintimis.
Mat net ir giminaičiams, buvusiems namų šeimininkams, durys buvo užrakintos.
Ji neslėpė apmaudo, nes, anot kūrėjos, „toks paveldas, praėjus vos 32 metams po atkurtos Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, nieko nebereiškia, jis tapo beverčiu.“
Tas pats, kas ir su „Garsu“
O.Urbšytė korespondentei papasakojo, kaip ją įskaudino žinia, kad „Poezijos pavasaris“ Zaosėje nebevyks.
„Neva nesusirinkdavo žmonių! Tai melas, mano nuotraukos rodo visai ką kita“, – apmaudavo moteris.
Renginyje dalyvaudavo ne tik šalyje žinomi rašytojai, bet ir svečiai iš užsienio. O juk dar atvykdavo ir poezijos mėgėjų. Daug kas atriedėdavo ir savais automobiliais.
Moteriai liūdna, kad niekas nemato reikalo jos informuoti, kada kokie renginiai vyks Zaosėje ar visai nevyks.
Maždaug prieš 4 metus buvo panaikintas ir bibliotekos padalinys – Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Jo užduotis buvo Zaosėje organizuoti kultūros renginius. Bet, pašnekovės įsitikinimu, net ir organizuojami renginiai būdavo per menkai pristatomi.
Ji prisiminė, kad per sodybos atidarymą tiek visko žadėta buvo – kad vyks dailininkų, rašytojų plenerai, mokymai vaikams. Pašnekovės manymu, išties galima pasistatyti palapines, užsikurti laužą – tik noro reikia. Juk viduje – memorialinis muziejus, jos krikšto tėvo Aloyzo Urbšio koplytstulpiai su prasmingais simboliais.
„Žinoma, dabar galima motyvuoti, kad sodyba padovanota valstybei ir mes, Juozo Urbšio palikuonys, nebeturime į ją jokių teisių. Betgi yra moraliniai dalykai“, – stebėjosi O.Urbšytė.
Pašnekovė tęsė, kad jai labai skaudu matyti, kas vyksta Panevėžyje.
„Žmonės pasisakė už „Garso“ kino teatro išsaugojimą, valdžia dėjosi diskutuojanti, bet vis tiek nugriovė. Visai kaip Putinas – neva eina į derybas, o bombarduoja. Dabar tas pat, kas su „Garsu“, daroma su mūsų sodyba“, – nuoskaudos neslėpė pašnekovė.
Pasiteiravus, ar nemano, kad taip Panevėžio meras Rytis Račkauskas nori įgelti savo politiniam priešininkui, jos broliui Povilui Urbšiui, pašnekovė sakė negalinti to komentuoti, nes į tuos reikalus nesikišanti. Bet jeigu tai tiesa, tuomet būtų, jos įsitikinimu, žemiausias lygis.
Vis dar likę karantine
„Zaosės vienkiemis poezijai – tobula vieta, net paukščiai pritardavo skaitomoms eilėms“, – nusišypsojo Panevėžio tarybos narys P.Urbšys, paklaustas apie jo protėvio sodyboje vykdavusias poezijos šventes.
Į šią sodybą Zaosėje jo prosenelis atsikėlė su šeimyna. Tarp vaikų buvo ir broliai: pašnekovo tėvas Antanas Urbšys ir būsimasis ministras Juozas Urbšys.
P.Urbšys stebėjosi dėl sprendimo neberengti „Poezijos pavasario“ poetų pamėgtoje vietoje, nes renginys garsindavo ne tik Zaosę, bet ir biblioteką.
„Po kovido kultūros įstaigos stengiasi plėsti savo veiklas, o mūsų bibliotekos vadovai, bent man susidaro toks įspūdis, negali išsivaduoti iš karantininės būsenos“, – svarstė P.Urbšys.
Pašnekovas siūlė įsivaizduoti, kaip šiemet atrodys „Poezijos pavasaris“ Panevėžyje – literatai pabendraus su aklųjų ir kurčiųjų bendruomene, po to eiles skaitys prie bibliotekos, prie tinkuotos sienos.
„Bus gaila, jei dabartinė biblio-tekos vadovė bandys dirbtinai numarinti tą vietą. Juk kultūra yra platesnis reiškinys nei keturios įstaigos sienos“, – apmaudavo politikas.
Sodyba įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą. Ji reikšminga vertinant ir istoriniu aspektu.
„Vienos šeimos istorija atskleidžia visos šalies tremtis, netektis, kalinimus... Šiuo metu, stebint Ukrainos pasipriešinimą prieš okupantus, tai itin aktualu“, – aiškino P.Urbšys.
Nori sodybą numarinti
Pašnekovas stebėjosi, kam reikėjo panaikinti Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrą.
„Panaikina centrą, o po to sako: „Žiūrėkite, niekas neateina.“ Bet juk nebebuvo kam organizuoti renginius. Be to, „Poezijos pavasariui“ nieko ypatingo ir nereikia – tik nušienauti žolę“, – tęsė. Dar – į lauką išnešti suolus.
Korespondentai prieš kelias dienas buvo nuvykę į sodybą – žolė žemutėlė, viskas gražu, renginys gali vykti kad ir šią minutę.
O jei nėra renginių ar apie juos plačiai neskelbiama, tai ir lankytojų, suprantama, nėra.
Kaip parduotuvėje – jei lentynos tuščios, tai ko ten eiti?
P.Urbšys svarstė, kad kaltas biurokratiškas požiūris į kultūrą ir noras sodybą numarinti. Jo žiniomis, biblioteka bandė ją įsiūlyti kitiems, perduoti rajonui arba Krekenavos regioniniam parkui. Bet niekas nenorėjęs prisiimti tokios prievolės.
Sutapimas rodo kerštą
P.Urbšiui skaudu dėl sodybos ir dėl to, kad pats ją nupirko savo lėšomis iš tuometės savininkės, o vėliau padovanojo valstybei. Tikėjosi, kad Viešoji biblioteka ja rūpinsis ir puoselės. Jai restauruoti buvo skirta valstybės lėšų. Dabar jos tarsi ir perniek.
Korespondentės paklaustas, ar, jo manymu, tai nėra R.Račkausko kerštas jam už išsakomą kritiką, pašnekovas svarstė, kad tiesiogiai taip negalima sakyti – biblioteka pavaldi ministerijai, ne savivaldybei.
„Vis dėlto galiu vadinti sutapimu, bet sodybos marinimas vyksta nuo to laiko, kai pasikeitė mano santykiai su Ryčiu Račkausku. Sako, kad nėra lėšų sodybai prižiūrėti. Bet anksčiau jų atsirasdavo, o dabar – nebe“, – lygino.
Ar vėlgi laikyti sutapimu, kad buvusi bibliotekos vedėja Rima Maselytė miesto taryboje atstovauja valdančiajai daugumai?
O ir naujoji direktorė, politiko žiniomis, taip pat sietina su ta pačia – R.Račkausko aplinka.
Gražiai paskaitys ir čia
Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrui vadovavęs Arnoldas Simėnas sakė, kad šio bibliotekos padalinio neliko po audito. Šis centras vykdęs įvairias veiklas, tarp jų – ir Zaosės sodyboje.
Paklaustas, kodėl gi ant sodybos durų tebekaba informacinis lapelis apie šį jau panaikintą centrą ir jo kontaktai, pašnekovas nusijuokė, kad niekas to centro ir neieško, o skambina nurodytuoju telefonu. O tuomet A.Simėnas ir atsiliepia.
Jei žmonės skambina jau nuvykę į sodybą, tuomet tariasi, ar jie lauktų, kol atvyks. Jei laukia, tai atvyksta ir veda ekskursiją.
Bet jo nestebina skaičiavimai, kad ši sodyba yra nerentabili, nepelninga.
„Kultūra niekada nebuvo rentabili“, – paaiškino.
Jo manymu, „Poezijos pavasarį“ biblioteka perkėlė į miesto skverą ir dėl lėšų stygiaus.
„Literatai gal ir nuvyks į Zaosę savo mašinomis, bet klausytojus kas nuveš?“ – klausė retoriškai.
Pašnekovas įsitikinęs, kad poetai gražiai savo kūrybą paskaitys ir prie bibliotekos.
Nesijaudina dėl vietos
Rašytojų klubo, rengiančio išskirtinį šalies renginį – „Poezijos pavasarius“, direktorė Janina Rutkauskienė nemano, kad pakeista vieta bus kirtis.
„Nebūtinai jis turi vykti vis toje pat vietoje, renginys dinamiškas. Dėl to, kad renginys perkeltas į skverą, nebus nuskriausti nei jo dalyviai, nei klausytojai. Poezija visur gražiai skamba“, – sakė korespondentei.
Bet pašnekovė prisipažino, kad dėl renginių gausos visoje šalyje ji Zaosėje nėra dalyvavusi.
Nuvyks tik pagal skambutį
Bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė, paklausta apie priežastis, kodėl atsisakyta senos tradicijos ir poetų renginys perkeltas į miestą, tikino, kad – dėl dalyvių stygiaus.
Ypač dėl pandemijos pritraukti lankytojų tapę daug sunkiau. Pernai vasarą Zaosės vienkiemyje vykęs renginys sulaukęs itin nedaug dalyvių, tekę atšaukti užsakytą autobusą.
Ji patvirtino, kad Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras, kaip bibliotekos padalinys, panaikintas, bet bibliotekoje liko pareigybė, kuriai priskirtos J.Urbšio atminimo puoselėjimo funkcijos. Skelbime ant durų esanti nurodyta netiksli informacija.
„Paprastai sodyba lankoma iš anksto susitarus. Jei pasitaikytų prašymas atvykti iš karto – biblioteka jį išpildytų“, – patikino.
J.Bugailiškienė tvirtino, kad renginys iš Zaosės iškeltas ne mero R.Račkausko nurodymu, o pačios bibliotekos sprendimu.
Panevėžio meras R.Račkauskas į redakcijos klausimą, ar jo nurodymu „Poezijos pavasaris“ iškeltas iš Zaosės, neatsakė. Bet atėjo laiškas iš mero patarėjos Gintarės Maskoliūnienės.
„Kaip Jums turėtų būti suprantama, šis renginys niekaip nėra susijęs nei su Panevėžio miesto savivaldybe, nei juo labiau su meru. Panevėžio miesto savivaldybei nėra žinoma, kas šio renginio organizatorius, negana to, renginys organizuojamas kitoje savivaldybėje. Maždaug taip pat logiška būtų klausti, ar Panevėžio miesto mero nurodymu vyksta / nevyksta kelių remonto darbai Klaipėdos rajono savivaldybėje“, – taip labai nepoetiškai rašė mero patarėja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Urbšio sodyba Zaosėje užrakinta. Norintieji pamatyti ekspoziciją turi tartis iš anksto.
2. Jau 10 metų kas pavasarį šiame kieme skambėdavo poetų kūriniai, juokas ir diskusijos. Šiemet – viskas kitaip.
3. Zaosės vienkiemyje užaugo būsimasis diplomatas, paskutinis Lietuvos tarpukario užsienio reikalų ministras J.Urbšys.
4. O.Urbšytė su nostalgija prisimena, kaip su tėvu lankėsi jo gimtinėje.
Nuotr. iš asmeninio albumo
5. Poetas V.Braziūnas ūksmingą Zaosės sodybą laiko nuostabia vieta poezijai.
6. P.Urbšys (antras iš kairės) per lietingą „Poezijos pavasarį“ kūrybos yra klausęsis ir namo viduje.
A.Švelnos nuotraukos
