Su Pasvalio rajone, Tetirvinuose, užaugusia lituaniste Joana PRIBUŠAUSKAITE jau kalbėjomės apie Kinijoje praleistus metus, o dabar tęsiame pasakojimą apie jos šeimos gyvenimą Sibire, grįžimą namo bei nepaprastą motinos aistrą knygoms.
Korespondentė: Kalbėjome apie tai, kaip nelengva buvo Kinijoje, bet ištvėrėte, pamatėte daug puikių vietų, susiradote draugų. Galbūt todėl esate tokia tvirta, kad gimusi Sibire? Mažytę tėvai parsivežė į Tetirvinus, mamos gimtinę. Labai gražiai esate pasakojusi apie vaikystės prisiminimą – miežių varpas, siūbuojančias virš galvos.
J.P.: Dėl pandemijos Tetirvinuose buvau tik prieš Vėlines. Iš ten namo paprastai nostalgiškai grįžtu senuoju Vilniaus keliu užsukdama į brangias vietas – Velžį, Raguvą, kur kapuose seneliai ir kiti giminės.
Vieni pirmųjų prisiminimų – paukščių čirenimas, galbūt vieversėlio. Darželiai – mamos ir babos, dagilėlis medelyje. Iki šiol nesuprantu, kaip mus, tokius nesutramdomus vaikus, vis dėlto sutramdė, kad paukštukas vaikus išperėjo.
Tykūs vakarai, rasota žolė, šieno traukimas iš griovių, pradalgių daužymas... Su broliu ir seserimi visus griovus ištikrinome, balas ištaškėme, medžius išlaipiojome.
Šventas dalykas mūsų namuose buvo maistas, jei duona nukrisdavo – pakėlei, pabučiavai. Bet tėvai nedrausdavo į mišką žvėreliams nešti šieno ar burokų.
Senosios sodybos nebėra. Kai tėvai kėlėsi į gyvenvietę, išpjovė visus medžius, paliko tik ąžuoliuką, kad žymėtų sodybos vietą. Bet paskui viskas buvo suversta ir užkasta kartu su pamatais. Nelabai noriu apie tai kalbėti...
Korespondentė: Ar tiesa, kad tėvai iš Sibiro grįžo į savus namus? Juk paprastai tai drausdavo.
J.P.: Iš Sibiro vienas pirmųjų paleido tas šeimas, kurios turėjo penkis vaikus. Aš ir gimiau penkta. Mama pasakojo, kad man gimus tėtis ligoninėje pabarbeno mamai į langą ir paklausė, sūnus ar dukra. Išgirdęs, kad dukra, pasakė, kad bus Joana – išvaduotoja kaip Žana d’Ark.
Šeima ir buvo išvežta su penkiais vaikais, tik broliukas ir sesutė neišgyveno, liko Sibire. Ten dar gimė sesuo, paskui aš. Taigi į Lietuvą grįžo ir vėl su penkiais vaikais, čia dar gimė mūsų jaunylis brolis.
Vėliau daug kas parsivežė savųjų bent jau kaulelius, bet mes pakalbėjome, kad jie tokie jaunučiai ten atgulė, o žemė visur šventa.
Į namus sugrįžti padėjo toks Simoniukas, jis nebuvo tremtinys, kažką lankyti atvyko į Sibirą. Grįžęs jis surado mūsų namą, sode suskaičiavo obelis, teiravosi kolūkio pirmininko, ar mus priimtų, ragino rašyti prašymą.
O mama į Sibirą vežėsi maišą knygų. Ten jau buvo lietuvių, atsirado norinčių skaityti. Bet turbūt atsirado ir skundžiančių. Mama pasakojo, kaip ją perspėjo, kad bus krata, ir išsigandusi sudegino tas, kurios buvo likusios namuose. Laimei, kitas knygas buvo paskolinusi skaityti.
Korespondentė: Sibire reikėjo maisto ir drabužių, ypač su mažais vaikais, tad kad tremiamieji vežtųsi knygas – unikalus dalykas.
J.P.: Tikrai, bet mamai knygos buvo šventas dalykas. Prisimenu vieną nutikimą, kai mes, vaikai, jau buvome išėję iš namų. Reikėjo tėvams padėti, tai buvome sutarę savaitgaliais juos lankyti pakaitomis. Buvo mano savaitgalis, ir jau sekmadienį reikia išvažiuoti, o mama, mane išlydėdama, taip verkia, taip verkia...
Aš ir sakau: „Kas gi čia dabar? Taigi kitą savaitgalį vėl atvažiuos kas nors.“
O mama su ašaromis ir sako: „Žaną Valžaną vėl suėmė...“
Pasirodo, tuo laiku ji skaitė Viktoro Hugo „Vargdienius“ ir visai ne dėl manęs verkė. (Juokiasi.)
Mama buvo susidraugavusi su knygyno vedėja, nuveždavo jai kaimiškos grietinės. Taip mūsų namuose atsirado ne bet kokios, bet vertingos knygos, klasika.
Dabar tėviškėje gyvena brolis, o knygos – brolio namuose. Kai nuvažiuoju paviešėti, miegu mūsų „bibliotekoje“.
Aš savęs neskaitančios net ir neprisimenu, bet malonumas man – tik popierinės knygos.
Korespondentė: Mokote lietuvių kalbos užsieniečius Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje. Juk lietuvių kalba net kaip gimtoji labai sunki, kaipgi ją išmoksta užsieniečiai?
J.P.: Pradedame nuo paprastų dalykų. Mokome frazių, kokioje situacijoje ką reikia sakyti ir kaip jas, tas frazes, jungti – taip, kaip vaikas mokosi kalbėti. Keliomis kalbomis šnekanti studentė iš Bulgarijos stebėjosi, kad paprastai mokydamasi kalbos ieško su kuo ją lyginti, bet mūsų kalbos žodžiai į jokią kitą kalbą nepanašūs. Atsakiau jai: „Gaila, kad lotynų kalbos nemokate.“ Juk šių abiejų kalbų sandara labai panaši.
Mokomės žingsnelis po žingsnelio, ir man džiaugiasi širdis, kai studentai pradeda lietuviškai juokauti.
Duodu užduotį – perskaityti lietuvių kalba knygą apie mums svarbų žmogų, tuomet iškelti problemą ir apie tai referuoti. Patikėkite, užsieniečiui tai sudėtingas darbas, bet jeigu jį padaro, vadinasi, lietuvių kalbą moka.
Korespondentė: Pandemija sutrikdė daugybės žmonių planus ir parodė, kad reikia ryžtis įgyvendinti svajones dabar ir čia – taip, kaip Jūs ryžotės išvykti į Kiniją.
J.P.: Jei svajoji, tai nesunku ir padaryti. Ir nebūtina skristi lėktuvu į egzotiškus kraštus. Galima automobiliu kad ir savaitgaliui vykti į Lenkiją, ten tiek yra ko pamatyti. Mes mėgstame visi kartu kur nors ir po šalį pakeliauti. Kad ir praėjusį rudenį taip smagiai pasivažinėjome po Žemaitiją.
Prierašas po nuotrauka:
J.Pribušauskaitė įsitikinusi – jei svajoji, tai nesunku ir padaryti. Su savo artimaisiais praėjusį rudenį ji smagiai važinėjo po Žemaitiją. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2021 05 12
