Visi skirtingi, bet šis tas vienija
Panevėžio dailės galerijoje visą mėnesį karaliaus keturių autorių – vienos giminės kūrėjų – paroda „4R“.
Broliai Tomas ir Girmantas Rudokai su žmonomis Diana ir Jolanta pristato gan skirtingos stilistikos bei labai individualių išraiškos formų menus.
Tomas rodo ryškiaspalvių geometrinių kompozicijų ciklą, Diana – mistika dvelkiančias debesų, erdvės ir lengvų tarsi oras figūrų drobes, Girmanto kūriniai pilni žiūrovui menamų minklių ir kodų, Jolanta pateikia prisiminimų grafiką, kur kiekvienas piešinio dėmuo į paviršių ištrauktas iš asmeninių patirčių.
Autorių, regis, nesieja nei technika, nei idėjos, nei paveikslų siužetai, tačiau apžiūrėjus per du aukštus išsidėsčiusias parodines erdves, nesunkiai pagauni visus keturis menininkus, dailės pedagogus, vienijančią ypatybę: nepriekaištingą išbaigtumą ir kūrybinę tvarką.
Siūlu išsiūtas metraštis
Girmantas žiūrovus pavergia dar nematyta technika. Jo paveikslų siužetai išsiūti storu drobiniu siūlu. Išdygsniuotos ir akvarele šiek tiek paspalvintos figūros, pastatai, gamtovaizdžiai.
Subtilių spalvinių gamų drobės – lyg šių dienų metraštis. Jose šalies ir pasaulio įvykiai, sporto varžybos, pabėgėliai, pandemija.
„Norėjosi ne tik perteikti savo mintis, bet ir šį bei tą užkoduoti, įvesti tekstūrinę liniją. Neseniai tarptautinėje bienalėje rodžiau darbus su tautinėmis juostelėmis, dabar nusprendžiau panaudoti siūlą. Paprastą, šiurkštų, lininį, arčiau Lietuvos ir žemės, mūsų praeities“, – sakė autorius.
Paklaustas apie techniką, jis neslėpdamas papasakojo apie kūrybinę virtuvę: susikurtą piešinį tolygiai prabado skylutėmis, o tada su didele adata varsto siūlą.
Sako, anksčiau akrilu tapęs abstrakcijas, dabar ėmėsi akvarelės, su ja lengviausia ir greičiausia išgauti norimą spalvinę gamą.
„Manyje yra ir grafiko, bet šiaip dabar esu dokumentalistas, menininkas konstruktorius. Man labai svarbu laikmečio tendencijos. Fiksuoju įvykius ir perleidžiu juos per savo prizmę. Todėl čia yra visko: maištų, kovų, mūšių, streikų, neapykantos, krepšinio aistrų ir avarijų, mitingų ir tautinių švenčių“, – pasufleruoja, kokių emocijų ir vaizdinių reikia ieškoti jo drobėse, nes ne visi siužetai žiūrovui lengvai atsekami, kaip minėjo pats autorius, yra su tam tikrais kodais.
Gal gąsdinančioje minioje yra ir genijų
Paaiškinimo prašosi paveikslas, kuriame lengva identifikuoti Panevėžio savivaldybės pastatą, tačiau ką reiškia aikštėje prieš ją šmirinėjantys dinozaurai?
„Mano versija liūdna: pastatai lieka, o žmonės ateina ir išeina, nieko nėra amžino, išnyksim kaip tie dinozaurai, mūsų vietą užims kiti“, – aiškina autorius.
Kitas jo kūrinys, vaizduojantis emigrantus, neša kiek kitokią žinią nei tai, ką įprastai galvojame prakalbus šia tema.
„Vyrauja stereotipas: ateina žmonės, kurių nepažįstam, atslenka lyg šešėliai, apie juos nieko nežinom, dėl to nejauku, juk nežinom, ką jie atneša mūsų šaliai. Iš kitos pusės – gaila žmonių, negalime sakyti, geri jie ar blogi, nes nepažįstam. Gal toje gąsdinančioje minioje yra ir genijų, gal jie Lietuvai duos ką nors naudingo?“ – menininkas kviečia neskubėti smerkti, nepaminti demokratijos.
Iš to, kas ilgai nešiota širdyje
Jolantos menai – gryna grafika. Durų fragmentai, spynos, rankenos, popieriniai paukščiai, medžio rievių raštai ant senų lentų, kiaurai sienas peraugusios šakos, ant išsirangiusio laido siūruojančios senovinės elektros lemputės ir gausybė kitokių detalių, kuriančių nuojautą apie paslaptingus namus.
Anot autorės, juodai balti piešiniai ne šiaip sugalvoti, jie gimė iš to, kas nuo mažų dienų nešiotasi širdyje.
Visą ciklą ji sukūrė karantino metu.
„Tai tarsi video- iš mano prisiminimų. Apie senelius ir tai, ko aš neturėjau, apie lietuviškumą ir sąsajas su gyvenimu, apie senelių namus, kurie buvo, bet kurių aš nemačiau“, – aiškina, kaip reikėtų „skaityti“ jos kūrybą.
Jolantos seneliai gyveno Marijampolės rajone, Obelynės kaime, iš ten buvo ištremti į Sibirą. Grįžę neturėjo teisės peržengti savų namų slenksčio. Tos sodybos išvis neliko, jos vietoje dabar stovi tik memorialinė lenta, ten dabar miesto parkas.
Praeitį ir dabartį susiejo durų simboliais
„Man močiutė pasakodavo apie tuos namus. Būdavo įdomiau už skaitomas pasakas. Vis prašydavau papasakoti apie tą laiką, kai mano mama buvo maža, kur buvo prūdas, kaip mama skendo, kaip ją ištraukė, kaip bijojo vilko ir žąsies, ėjo keliais aplink bažnyčią, nes atgailavo už išlaižytą vienuolių uogienę, ir kažkur prispjovė. Tie pasakojimai apie gyvenimą kaime prilygo stebuklui, nes aš buvau sovietinių laikų vaikas, kaimo neturėjau, kai kitus išveždavo vasaroti, aš tūnodavau mieste su raktu ant kaklo“, – pažeria žiupsnelį giminės istorijos.
Šalia kūrybą skatinančių praeities vizijų stojo ir dabartis – priverstiniai karantinai. Tolima ir artima temos susisiejo, durys tapo išėjimo arba negalėjimo išeiti simboliu.
Kai užgriuvusi pandemija smarkiai apribojo artimųjų bendravimą, Jolantą pasiekė pritrenkianti žinia: giminei pavyko atsekti, kur dingo ištremtų senelių namai. Pasirodo, kaip vertingas eksponatas jie pergabenti į Rumšiškes.
„Pusseserė man pranešė šią vasarą, dar nebuvau nuvažiavusi, rengiuosi tai kelionei“, – sakė menininkė.
Jau esame rašę, kad Jolanta yra garsių giminių palikuonė – smetoniškos armijos generolo, karo aviacijos vado Antano Gustaičio bei rašytojų ir kunigų Montvilų giminės ainė.
Užvaldytas geometrinių dėlionių
Tomas ryškiaspalvėmis geometrinėmis figūromis žiūrovams pasakoja apie... Panevėžio Laisvės aikštės rekonstrukciją.
Užklupus karantinams, kai viskas užsidarė, gyvai nebevyko pamokos, neveikė galerijos, Dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus būstinę, „Galeriją XX“, jis pavertė kūrybinėmis dirbtuvėmis. Susistūmė ten stalus ir kasdien, žiūrėdamas pro vitrininius langus į išraustą miesto centrą, kūrė.
„Visur apkasai, sukrauti kalnai grindinio plokščių, šaligatvio trinkelių, tvoros, krūvos vamzdžių – kaip ir nėra į ką žiūrėti, bet kai ieškai vaizdinių, ir iš tų dalykų kažkas dėliojasi“, – atskleidžia, iš kur sėmėsi įkvėpimo.
Pasak menininko, dar gausybę geometrinių figūrų gali pamatyti vakare išėjęs į miestą. Tai jis nori nenori daro kas vakarą, mat priverstas pavedžioti šunį.
„Naktinis miestas visai kitoks, visiška geometrija, aplink vien šviesų stačiakampiai, kvadratai, apskritimai“, – pasakoja, ką mato išėjęs su keturkoju.
Kruopščiai apgalvotos ir kompoziciškai tvirtai sukaltos geometrinių figūrų dėlionės menininko kūryboje dominuoja jau treji metai ir nė per nago juodymą neprimena ankstesnės stilistikos.
Prieš kelerius metus menininkas tapė įspūdingas drobes su gausybe tautinių motyvų, jos buvo pilnos liaudies pasakų personažų, paukščių ir visokių keistų figūrėlių.
„Išsisėmiau, atėjo laikas keistis. Meninę idėją gali kuo puikiausiai perteikti ir kvadratu, ne tik realistiniu piešiniu“, – šypsosi jis.
Tomas atskleidžia, jog geometrinės abstrakcijos jį masino dar nuo studijų laikų, tad dabar jaučia didelį malonumą darydamas tai, ką nori.
Tuštuma – irgi pandemijos išraiška
Dianos drobės pilnos mistikos. Auksaspalviai debesys ir juose, per juos, virš jų plevenančios nežemiškos moterys tarsi niekaip nesisieja su dabartimi.
Tačiau autorė tvirtina, jog tai yra savotiška pandeminio laikotarpio išraiška.
„Tiesiogiai apie kovidą nekalbu, tik apie tai, kad mes tarsi gavom daugiau laiko pagalvoti, nebelėkti, nebeplanuoti, pabūti su savimi“, – sako ji.
Ir priduria, kad šis jos kūrybinis periodas yra ramybės. Darbuose mažai detalių, tarsi vyrauja savotiška tuštuma, bet ji netuščia.
„Buvo raudonų plaukų, suknelių, paukščių laikas, tapiau daug detalių. O prieš kelerius metus ėmiau galvoti, jog norisi tvarkos, tylos ir visko kuo mažiau. Gal tai susiję su manimi pačia? Gyvenimas nusistovėjo, atėjo ramybė į buitį ir būtį. Atsirado išgrynintos estetikos poreikis. Aš ir savo mokiniams dažnai sakau, kad kartais mažiau yra daugiau, nereikia visko pasakyti, geriau palikti vietos interpretacijoms“, – pasakojo autorė.
Anot jos, moterys drobėse – tai ji pati. Ne veidrodinis fizinis atspindys, o emocija, būsena, jausena.
Autorė turi paaiškinimą ir tam, kodėl žiūrint į jos kūrinius apima pakylėjimo jausmas.
„Esu tokios natūros, kad visame kame stengiuosi įžvelgti pozityvą. Šiuo atveju pandemija – ne tuštuma, ne juodas gyvenimas, o tiesiog kitoks laikas, galimybė neskubant pasižvalgyti į dangų ir sniegą“, – sako, kad tas emocijas žiūrovas ir pajunta.
Parodą „4R“ žiūrovai jau gali lankyti, tačiau oficialaus atidarymo dar nebuvo, jis nukeltas į vasario mėnesį.
„Mūsų šeimoje dabar gedulas, tad susitikimas su žiūrovais bus vėliau“, – žadėjo menininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Rudokienė „Šimtas procentų karantino“.
2. J.Rudokienė „Vilionės“.
3. T.Rudokas „Karalystė“.
4. D.Rudokienė „Jos“.
5. D.Rudokienė „Vertikali būsena“.
6. G.Rudokas „Ateinantys“.
7. D.Rudokienė „Nuasmenintas“.
8. G.Rudokas „Bėgimas ratu“.
A.Švelnos nuotraukos
