Galima net pamyluoti
Lėlės, triratukai, meškučiai, megzti šliaužtinukai, vaikiškas kino projektorius, medinės mašinytės ir gausybė kitokių senų žaislų iki sausio galo buvo įkurdinti Biržų muziejuje „Sėla“.
Tas kampelis – tai visa dabartinių 50-mečių, 60-mečių vaikystė.
Žaislus parodai sunešė muziejaus darbuotojai ir keli biržiečiai. Ekspoziciją buvo galima lankyti nemokamai, visus eksponatus leista liesti, neužginta pamyluoti patikusį meškį, pasėdėti senoviškose medinėse rogutėse, pasisūpuoti ant žaislinio arkliuko.
Kam buvo smalsu, kaip prieš pusšimtį metų buvo rengiami vaikai, iš bufeto stalčių galėjo išsitraukti šliaužtinukus, kepuraites, anuometinių močiučių megztus tapukus, megztinukus ir kelnytes.
Ant medinės pakabos kabėjo ir sunkūs mutono kailio kailinėliai, dėvėti gal dvimečio ar trimečio pyplio.
Vyras ir žaislas yra bendraamžiai
Kai kilo mintis surengti senų žaislų parodą, pasak muziejininkės Editos Mikelionienės, paaiškėjo, kad daugelis kolegų, jau ir savo vaikus užauginę, vaikystės žaislus tebesaugo.
„Štai tai meškai 46 metai, mūsų buhalterė Danguolė Kairienė ją gavo pilnametystės proga“, – pasakoja muziejininkė.
Iš muziejaus darbuotojo Darijaus Jakubausko atneštų vaikystės žaislų padarytas grynai berniukiškas kampelis: čia metaliniai kareivėliai, šautuvėliai, mašinos, lėktuvai.
Kolegė Vijolė Nikšienė nupūtė dulkes nuo lėlių baldų ir ano meto vaikiškų knygelių, Remigijus Briedis buvo išsaugojęs ledo ritulio lazdas, Vita Sutkevičienė surado senutėlį kino projektorių su kino juostose įrašytais animaciniais filmukais.
Meška su nertais drabužėliais atkeliavo iš muziejaus dailininkės Juditos Vasiliūnienės namų. O štai paminklosaugininko Daliaus Mikelionio paskolintas meškutis – proginis, jam prieš 55 metus padovanotas radynų proga, taigi vyras ir žaislas yra bendraamžiai.
Radynomis biržiečiai vadina kūdikio gimtuves, anuomet buvo įprasta naujagimiui atnešti įspūdingą žaislą, kurį, tikėtasi, vaikas saugos visą gyvenimą.
Pasak muziejininkės, D.Mikelionis į Biržus atsikraustė iš Lazdijų, jis iš gimtųjų namų pasiėmė vienintelį daiktą, tą radynų meškutį. Žaislas ne kokiam sandėly dulka, o sėdi garbingoje vietoje, namų darbo kabinete ant lentynos.
Siuvo žaisline siuvamąja
„Aš pati irgi palėpėje pasirausiau“, – pašnekovė aprodo ir savo vaikystės lobius.
Miniatiūrinė geležinė siuvimo mašina ne visai žaislas, su ja buvo galima kuo puikiausiai kurpti lėlėms apdarus.
„Močiutė buvo siuvėja, ji siūdavo, o aš tupėdavau šalia, su adata irgi šį tą dygsniuodavau. Tada man padovanojo tą žaislinę siuvimo mašiną – ir jau siūdavom abi kartu“, – prisimena ji.
Parodai ji davė ir lėlę, su kuria beveik nežaidė.
„Ji sėdėdavo ant močiutės lovos, taigi buvo kaip ir močiutės. Lėlė pokarinė, jai gerokai per 60 metų ir vaikystėj ji man neatrodė graži“, – juokiasi moteris.
O štai lėlė Malvina – visai kitas reikalas, tėvai vestuvių proga ją gavo kaip dovaną. Anuo laiku atrodė prabangi, išskirtinė, keramikiniu veidu.
„Buvau geras vaikas, žaislų nelaužiau“, – muziejininkė sako, kad tėvų gražiąja dovana buvo leidžiama žaisti.
Dėl raudono vežimėlio apėmė euforija
Muziejininkės kolegės, augusios su broliais, išsaugotomis lėlėmis negalėjo pasigirti.
„Berniukams rūpėjo, kaip jos padarytos, nutraukdavo rankas, kojas, galvas, iškrapštydavo akis“, – pasakoja, kad per brolių smalsumą iš lėlių liko tik laužas.
Užtat broliai kaip savo akį saugojo geležines mašinytes, lietus kareivėlius, visokius žaidimų mūšiams naudotus ginklus.
Pasak E.Mikelionienės, dar parodoje buvo išdėlioti ir eksponatai iš muziejaus fondų: senus žaislus muziejui dovanojo vaikų darželis.
Kai apžiūrėti parodos ateidavo darželinukai ar pradinukai, muziejininkai ant seno patefono dėdavo vinilinę plokštelę su įrašytomis pasakomis, šioji ekspozicijos dalis mažiesiems lankytojams labiausiai ir patiko.
„O suaugusieji džiūgavo lyg vaikai atpažinę žaislus, kokius kadaise patys turėjo“, – sako muziejaus gidė Aušra Jakubelskienė.
Ji prisimena vilniečių šeimą su dviem berniukais. Didysis ir mažieji vyrai gan santūriai apžiūrinėjo eksponatus, o mama, pamačiusi raudoną lėlių vežimėlį, krykštavo lyg mergaitė, pasakojo pati lygiai tokį pat turėjusi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Jakubauskas parodai parūpino vaikiškų ginklų, su kuriais pats žaidė.
2. Vaikiškų daiktų kampelis muziejaus lankytojams kėlė susidomėjimą ir ilgesį, kai kas net ašarą nubraukė išvydę savo vaikystės žaislus.
3. Ši lėlė – dabartinių močiučių vaikystės žaislas.
4. Prieš kelias dešimtis metų gamintas supamas arkliukas atkeliavo iš muziejininkų namų palėpės.
5. Vaikiški baldai ir kopijavimui skirti paveikslėliai kadaise buvo deficitiniai žaislai.
6. Miniatiūrinės siuvimo mašinos ir kino projektorius dar ir dabar nesugedę, kuo puikiausiai veikia.
7. Viduryje sėdi meškutis, kurį biržietis D.Mikelionis gavo radynų proga prieš 55 metus.
A.Švelnos nuotraukos
