Namus kuria iš vaikystės prisiminimų
Biržietės lėlininkės, baldų dekoratorės Vitos Kiseliūnienės namai nė iš tolo neprimena tradicinio būsto.
Vos pravėręs duris pasijunti tarsi patekęs į teatro užkulisius su daugybe įdomiausių daiktų. Čia apima kažkokia nenusakoma ramybė, nes nėra jokių išmaniųjų aparatų, išskyrus planšetę, kurioje menininkė saugo savo darbų nuotraukas.
Savo namus jų šeimininkė kuria iš vaikystės prisiminimų, nes tuomet buvo daug daugiau gėrio ir tikrumo.
Kaisdama gauromečio arbatą ir vaišindama pačios sugalvotu patiekalu – varške, kepta blynų tešloje su šviežiais agurkais ir krapais, šeimininkė pastebi, kad kai kurie žmonės jos namuose ilgai užsibūti negali, nes juos slegia per daug daiktų. Kur daiktai – ten dulkės.
Vita į tai nekreipia dėmesio: „Jei dėl dulkių jaudinčiausi, tai nieko kito neliktų, tik jas purtyti.“
Kiekvienas daiktas – išskirtinis: senos spintos, komodos, dekoruotos gėlėmis, įvairios iš sendaikčių pirktos statulėlės, figūrėlės, rankinės, pačios Vitos kurti papuošalai, sukabinti ant sienų, jos kurtos lėlės, ypatingų formų indai, prislopintų spalvų dirbtinių gėlių puokštės, pagalvėlės... Kaip muziejuje, tik spėk dairytis.
„Labai mėgstu Provanso stilių. Man jis toks iš vaikystės, jaunystės, su savo spalvomis, kvapais, mėtų arbata. Tuomet ir saulės, atrodo, daugiau buvo, ir lietus kitoks lijo. Bėgdavom vaivorykštės per balas ieškoti. Nubėgdavom iki gatvės, o per ją – niekaip. Už jos jau ne mūsų pasaulis buvo. Gatvė buvo riba“, – pasakoja menininkė.
Tetos spalvos – jos spalvos
V. Kiseliūnienė prisimena: gyveno labai „biednai“ iki to momento, kai gyvenimas ją, penkiametę, kartu su mama privertė išsikraustyti į tetos namus. Tetos namai, Vitos akimis, buvo kone rūmai.
„Tėvų namuose miegodavau spintoje. Bet man labai patiko. Praverdavau duris, pasidarydavo tokia prieblanda. Gulėdavau ir svajodavau. Paskui su mama išsikraustėm gyventi į dėdės ir tetos Emilijos Žurauskienės namus. Dėdė buvo knygyno direktorius. Man tie namai buvo stebuklingi, jų vaizdas įstrigęs iki šiol. Svetainėje buvo šokolado spalvos keraminė glazūruota šilta sienelė su įspaustomis gėlytėmis. Stovėdavau ir užvertusi galvą žiūrėdavau. Kambario sienos buvo skirtingų spalvų: viena žalsva, kita violetinė, rožinė – ir visos susitikdavo ties sietynu. Aš miegojau kambarėlyje su vandens spalvos sienomis, o siaurutė lova buvo su nėriniuotomis baltutėlėmis pagalvėmis. Tokio gražumo ir gerumo nebuvau patyrusi, nes namie turėjom tik „šieniką“ – šieno prikimštą čiužinį. Tetos namuose dar buvo apvalus staliukas su paslaptimi. Tetos sūnus man parodė staliuko apačioje paslėptą stalčiuką, o labiausiai įstrigo žaisliniai žirgai su kokardomis ir metaline karieta. Kai pasukdavai raktelį, tie žirgai cak-cak-cak kojas kilnodavo. Iki šiol nesu mačiusi tokių gražių žaislinių žirgų“, – prisimena menininkė.
Tetos namų spalvos po daugelio metų persikėlė į Vitos namus. Standartiniai daugiabučių baldai menininkei niekada nepatiko, todėl baldus ji perka sendaikčių parduotuvėse. Iškart mato, kur baldą pastatys, kaip jį dekoruos „pagal save“.
– Gyvenime užtenka tiek, kiek turi. Svarbu, ar tuo, ką turi, moki džiaugtis. Žmonės pasidaro remontą, paskui įsigeidžia naujų baldų, bet nepagalvoja, kad, pavyzdžiui, spintos paskirtis nesikeičia: ar ji nauja, ar sena. Kodėl jos neperdažyti? Kodėl nedekoruoti? Bus daug įdomiau, – sako Vita, savo namų baldus perdažiusi mėgstamomis elektrine, vandens, pastelinėmis spalvomis, nutapiusi ant durelių gėlių motyvus, paukščius, katinus ar šiaip, kas tuo metu artima.
Lėlių charakteriai – visokie
Jau trisdešimt metų biržietė kuria išskirtines lėles. Jos – kaip vaikystės namų kaimynai, kiemo draugai, praeiviai.
„Nenoriu labai gražių, iščiupinėtų lėlių. Mes patys taip pat nesame nugludinti. Nebent tos moterys, kurios bijo senatvės. Lėlės, kaip žmonės, viena gražesnė, kita – protingesnė, trečia – naivesnė. Lėlei svarbu charakteris, iš kokio ji socialinio sluoksnio. Man patinka, kai jos turi savo gyvenimą. Gal jos neskuba namo, susitinka gatvėje ir sustoja pasikalbėti.
Vaikystėje gyvenau name kartu su dar trylika šeimų. Buvo tokia davatka Elžbutė su dideliu žiedu. O vienas kaimynas visada vaikščiodavo su kostiumu. Nesvarbu, ar eidavo į miestą, ar į lauko būdelę. Stebėdavau tuos vyresnius smetoniškų laikų kaimynus. Mes jau buvome kitokie, gėlių vaikai. Tai mano lėlės ir yra iš to laikotarpio“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, anksčiau žmonės buvo labai kūrybingi, nes parduotuvėse nebuvo ko pirkti. Tėvai savo vaikams patys siūdavo karnavalo kostiumus. Visi labai stengdavosi, nes gražiausias kostiumas gaudavo prizą.
„Prisimenu, kaip mama vienam karnavalui man pasiuvo beretę su bumbulu iš vatos, o iš kartono padarė pačiūžas, jas persimečiau per petį. Nebuvau labai laiminga ir patenkinta savo kauke. Vienas berniukas vaidino meškiną, o to meškino kailis buvo padarytas iš švendrių. Atrodė įspūdingai. Kiek reikėjo išmonės ir darbo pasiūti tokį kostiumą!
Bet vieną kartą mama pasiuvo man undinės kostiumą. Kiekvieną žvynelį darė savo rankomis. Tuomet jau sužibėjau“, – šypsosi Vita.
Norisi uždėti karūną
Pirmąsias lėles meistrė kūrė iš drobės.
„Padariau drobinį Kazį su maišu ant peties Kaziuko mugei. Po kurio laiko pagalvojau, kad lėlės iš drobės atrodo kažkaip lietuviškai liūdnai, kaip nurudavusi pieva. Kam kurti vien iš drobės, jei yra kartūno, kitokių medžiagėlių? Padarau lėlę, o paskui žiūriu, kad jai norisi uždėti karūną kaip karalaitei arba į ranką įdėti kokį portfelį, šuniuką su virvele. Pamačiau sendaikčiuose tokį žaislą: patrauki žemyn už virvutės, ir pasigirsta muzika. Tą žaislą iškonstravau ir padariau skambančią lėlytę“, – pasakoja lėlininkė.
Ji gerai pamena, kas įsigijo vieną pirmųjų jos lėlių. Tai buvo garsenybė iš Rusijos – dainininkas Andrejus Makarevičius iš grupės „Mašina vremeni“. Vitos lėlę jis pamatė viename Vilniaus butike ir iškart nusipirko.
Kraštietis verslininkas Arūnas Oželis Vitos lėlėmis papuošė savo restorano Vilniuje interjerą. O didžiausia Vitos lėlių gerbėja ir kolekcininkė yra Amerikos lietuvė Lidija Rasutis. Verslininkės, buvusios televizijos laidų vedėjos kolekcijoje – daugiau kaip 30 biržietės kurtų lėlių.
Buvo panaši į Pepę
V.Kiseliūnienės lėlės išsibarsčiusios po visą pasaulį. Kūriniai buvo eksponuoti parodose Japonijoje, Lat-vijoje, Maskvoje, įvairiose Lietuvos galerijose ir, žinoma, Biržuose.
Menininkė puikiai prisimena tarptautinį projektą „Meilė“. Jame dalyvavo lėlininkai iš Italijos, Vokietijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos. Kartu su Lietuvos aktoriais, dainininkais, politikais jie kūrė lėles ir pardavinėjo aukcione, o pinigus paaukojo vėžiu sergantiems vaikams.
Vita lėlę kūrė kartu su aktore Nijole Narmontaite. Pasak pašnekovės, aktorės temperamentas jai buvo panašus į Pepės, todėl jos abi sukūrė šį personažą.
Biržietės rankoms pasidavė ir molis, ir dažai. Jos kurtos glazūruotos keramikos vazelės, dubenėliai, skulptūrėlės, dekoro detalės, papuošalai tokie pat jaukūs ir šilti kaip ir lėlės.
Iš paveikslų žvelgia angeliukai, moteriškės prie kavos stalelio, vaikai...
Geriausią variantą išrinko Dievas
Kūrybos paslapčių V.Kiseliūnienė moko ir vaikus, ir suaugusiuosius.
Prieš karantiną į dirbtuvėles Biržų Jungtinės metodistų bažnyčios patalpose rinkdavosi menui neabejingos biržietės. Ir kokių čia tik stebuklų jos nesukūrė! Ir rankų darbo žaislus Kalėdų eglutei, ir paukščius, ir senas stalines lempas perdarė „pagal save“, kaip kuriai labiau prie širdies.
Neseniai išsipildė ir kita Vitos svajonė – dirbti su vaikais. Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje ji dirba mokytojos padėjėja.
– Maldavau Dievo darbo, kurį sugebėčiau dirbti ir kuris džiugintų žmones. Negalėjau Dievui siūlyti variantų, ko labiausiai norėčiau. Žinojau, kad Jis pats man geriausią variantą išrinks. Taip ir nutiko. Dirbu su vaikais. Truputį išsiblaškiusiais, užsisvajojusiais kaip ir aš vaikystėje, kai žiūrėdavau į debesis ir juose kažką įžiūrėdavau. Stengiuosi vaikus sudominti. Man nesvarbu, ar jie piešia gražiai, ar taisyklingai. Man svarbu, kad jų piešiniai turėtų charakterį, emociją. Stengiuosi vaikui pasakyti gerą žodį, padrąsinti. Manau, kad vieni kitiems turime sakyti gerus dalykus, nes žodis turi didelę jėgą, – įsitikinusi lėlininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Kiseliūnienė su vilniete dukra Viktorija susitinka nedažnai, bet kai tik atsiranda progų, išnaudoja kuo įdomiau – kad ir į Mantagailiškio dvarą savam rajone nukeliauja.
2. Lempa – lyg gėlės žiedas.
3. Keraminis indas – kaip ananasas.
4. Senovinius baldus šeimininkės rankos paverčia itin patraukliais.
5. Žuvis komodai suteikė žaismingumo, kiti daiktai – jaukumo.
6. Medinis baldas gali prakalbėti ir piešiniais – tereikia dailininko rankos.
7. Paukštelių bendram fonui irgi labai reikia.
8. Daugybė mielų smulkmenų nebijo dulkių.
9. Dar vienas keraminis indas nuotaikai pagerinti.
10. 11. Visos lėlės, meistrės įsitikinimu, ir liūdi, ir džiaugiasi – kaip žmonės.
12. V. Kiseliūnienė lėles daro nuotaikingas, su drabužiais, aksesuarais.
13. Na ir kaip galima nesižavėti šiuo mielu kiškiu su akiniais?
Editos Mikelionienės ir asmeninio albumo nuotraukos
