Sukilimas – nepelnytai pamirštas
„Istorijos profesorius Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad Birželio 23 dienos sukilimo reikšmė yra didžiulė ir jis turėtų būti vienoje gretoje su 1918–1920 metų nepriklausomybės kovomis“, – sakė Panevėžio rajone, Paįstryje, gyvenantis kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis.
Taip jis kalbėjo apie prieš 81 metus vykusį lietuvių pasipriešinimą sovietų agresoriams.
Pasvalio rajone, Pumpėnuose, gimęs kraštotyrininkas surinko daugybę medžiagos apie gimtojo valsčiaus ir Pušaloto savanorius, išleido tris knygas. Apie tai „Panevėžio kraštas“ rašė.
Pašnekovas apgailestauja, kad Birželio sukilimas – nepelnytai pamirštas.
„Skaičiuojama, kad maždaug per savaitę žuvo apie 2 tūkstančius sukilėlių. Palyginkime – per 2 metus vykusias nepriklausomybės kovas – apie 1400. Savanorius mes prisimename ir pagerbiame, daug kalbame apie trėmimus, nacionalizuotą žemę, rusų žiaurumus, tad sukilimui irgi turime surasti vietos“, – tvirtino.
Veikia šantažu ir propaganda
A.Stalilionis priminė, kad dar 1939 metais Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija dalijosi įtaka pasaulyje, pasirašinėjo slaptus susitarimus.
Abiejų šalių užsienio reikalų ministrai Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas pateko į juoduosius pasaulio istorijos puslapius, pasirašydami Molotovo-Ribentropo aktą, pagal kurį agresoriai pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą.
Pašnekovas apgailestavo, kad Rusija ne tik dabar niokoja Ukrainą naudodamasi galingais propagandos ir šantažo ginklais, bet tais pačiais metodais veikė jau prieš 8 dešimtmečius.
„Užėmusi Vilniaus kraštą, Rusija pasisiūlė jį grąžinti Lietuvai, bet su sąlyga, kad leis įvesti 20 tūkstančių savo karių. Iš to ir kilęs pasakymas, kad „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“, – pasakojo pumpėnietis.
Iš pradžių iš 7 asmenų sudaryta šalies gynybos taryba vieno balso persvara nusprendė, kad nesutiks su tokiais reikalavimais. Bet po paros viskas pasikeitė, nes kai kas pabijojo atsakomybės. Tiktai prezidentas Antanas Smetona bei gynybos ministras Kazys Musteikis tebesilaikė savo nuomonės. Kiti išvis nebebalsavo arba nusprendė nesipriešinti okupantams.
„Kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas įsakė sunkiąją ginkluotę išgabenti neva mokymams. Kaip svarbu pasipriešinimui gera ginkluotė, rodo ir šių dienų ukrainiečių didvyriškas pavyzdys“, – su aktualijomis savo pasakojimą siejo pašnekovas.
Pasislėpė ir būrėsi į grupeles
Į šalį atėjus rusams, prasidėjo masiniai didieji trėmimai. 1941 metų birželis ne veltui pramintas juoduoju, nes myriop ar žūtbūtinei kovai dėl gyvybės pasmerkta 30 tūkst. lietuvių.
Į gyvulinius vagonus buvo grūdami ir į Sibirą gabenami mokytojai, tarnautojai, ūkininkai, pramonininkai, šauliai – pradėta nuo šviesuomenės.
Bet buvo ir sugebėjusiųjų to išvengti. Jie slapstėsi kaimuose, miškuose.
Tremtinių giminės, kaimynai, bičiuliai taip pat iš visos širdies nekentė agresorių. Ėmė kurtis pasipriešinimo organizacijos, grupelės.
„Buvo tik laiko klausimas, kada prasidės karas tarp Rusijos ir Vokietijos. Pastarosios armija jau stovėjo prie pat Lietuvos sienų“, – tęsė pašnekovas.
Birželio 23 dieną sukilėliai užėmė miestelius ir kaimus, perėmė valdžią, juose paskelbė savo komendantus.
Trys sukilėliai suėmė 30 karių?
Kaip sukilėliai sugebėjo įveikti rusų kareivius? Kiek jų buvo? A.Stalilionis šypsosi, kad, remiantis optimistiniais duomenimis, sukilėlių buvo nuo 50 tūkstančių iki 100 tūkstančių. Realistai teigia, kad kur kas mažiau – nuo 10 tūkstančių iki 20 tūkstančių.
„Bet net ir 20 tūkstančių yra labai daug, dukart daugiau nei 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų savanorių“, – skaičiavo.
Nagrinėdamas archyvuose esančias baudžiamąsias bylas jis sužinojo, kad vien Pumpėnuose prie sukilimo prisidėjo apie 180 vyrų.
Tose bylose jis perskaitė, kad sukilėliai suiminėjo sovietinės valdžios aktyvistus, vykdžiusius trėmimus, ir rusų karius.
„Ką ten „suiminėjo“! Rašoma, kad 3 sukilėliai suėmė 30 ginkluotų rusų kareivių. Bet tai fiziškai neįmanoma“, – šypsojosi.
Jis mano, kad rusų kareiviai nematė prasmės kariauti ir patys sudėjo ginklus. Jo įsitikinimą stiprina tai, kad bylose neaprašytos aplinkybės, kaip tie Raudonosios armijos kariai buvo „suimti“. Vadinasi, jokių aplinkybių visai nebuvo.
A.Stalilionis rado tik vieną aprašytą atvejį, kai rusų kareiviai pasipriešino ir vienas žuvo, kitas buvo sužeistas.
Bet netrukus atėjo kiti okupantai – vokiečiai – ir valdžią perėmė į savo rankas. Sukilėliai grįžo namo, tikėjosi dirbti žemę.
Faktai, kad nedalyvavo
„Atėję vokiečiai pradėjo suiminėti ir į getus uždaryti žydus. Labai nemalonu, žiauriai negera skaityti šias bylas. Bet turiu pabrėžti, kad trys Pumpėnų sukilėliai buvo kaltinti žydų suėmimu, jie prisipažino. Bet nė vienas iš jų nebuvo kaltinamas žydų žudymu“, – kalbėjo A.Stalilionis.
Pašnekovas tęsė, kad, pavyzdžiui, Pumpėnų komjaunimo sekretorė buvo jauna žydaitė. Bet ją suėmė ne sukilėliai, o jau atėję vokiečiai – tą galima patikrinti ir patvirtinti pagal datas.
Žydus suimdavo specialus vokiečių dalinys, vėliau – jų policija.
Pašnekovas įsitikinęs, kad apie Birželio sukilimą nutylima dėl pasaulyje skleidžiamos propagandos, esą lietuvių sukilėliai prisidėję prie holokausto.
„Kalbėsiu apie Pumpėnų sukilėlius: faktai rodo, kad nė vienas jų nedalyvavo žydų žudynėse“, – tvirtino.
Jis pats pažinojo buvusių Birželio sukilimo dalyvių.
„Jie nugyveno prasmingą ir padorų gyvenimą. To nepasakyčiau apie buvusiuosius kitoje pusėje“, – kalbėjo.
Pašnekovas pabrėžė, kad buvo savo šeimomis rizikavusių, bet žydus gelbėjusių pumpėniečių. Pavyzdžiui, kunigas Bronislovas Bunčas, Česlovo Kavaliausko motina, pelniusi pasaulio teisuolės vardą.
Prierašas po nuotrauka:
Jurgis Alekna – vienas iš pasipriešinimo kovų dalyvių.
