– Vos tik Rusija užpuolė Ukrainą, netrukus pasirodė nuotraukos, kuriose – vieni be suaugusiųjų pasienį kertantys vaikai laiko suspaudę glėbyje gyvūnus. Tokie vaizdai ypač jaudinantys. Jūsų fotografijų parodoje „Draugų nepaliekam“, remiamoje Kultūros tarybos ir atidarytoje Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, – eksponuojama ir jūsų pačios nuotrauka su katyte rankose. Ją kartu atsivežėte iš gimtojo miesto Boryspilio Kyjivo srityje?
– Gyvūnai yra šio karo dalis. Turbūt matėte spaudoje nuotrauką, kurioje šuo savaitėmis tupėjo ant namo griuvėsių, po kuriais žuvo jo šeimininkai. Arba katinas – subombarduoto namo viename iš viršutinių aukštų.
Išvykstančiuose iš Ukrainos automobiliuose mačiau daug gyvūnų. Karas atskleidžia gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes. Vieni savo augintinius tiesiog paliko, o kiti rizikavo, bet tvarkė gyvūnų dokumentus, juos skiepijo. Noriu pasakoti būtent tokias – gražias istorijas.
Gyvendama Ukrainoje gyvūno neturėjau, bet kai su sūnumi atvykome į Panevėžį, apsigyvenome socialiniame centre. Šalia gyveno moteris su trimis vaikais ir su katyte Umbra. Bėgdama nuo karo, ji pabijojo į ilgą ir varginančią kelionę imti katę, paliko mamai. Bet po pusmečio sugrįžo ir ją pasiėmė.
Katytė ateidavo pas mane pailsėti (juokiasi) ir priprato. Kaimynė susirado butą, bet šeimininkai neleido apsigyventi su gyvūnu. O aš persikėliau į butą Dembavoje. Šeimininkai sutiko, kad laikyčiau katę. Dabar per balkoną Umbra išeina pasivaikščioti į kiemą.
– Kaip susipažinote su žmonėmis nuotraukose? Ar žinote jų gyvenimo istorijas?
– Vienus pažinojau, kitus susiradau per ukrainiečių grupę feisbuke. Be istorijos nuotraukos būtų bevertės.
Štai kad ir pragarą išgyvenusi Bagyra – su šeima, kurią sudaro mama, močiutė ir trys vaikai, ji Mariupulyje 43 siaubo dienas gyveno nuolat apšaudomame rūsyje, beveik be maisto ir vandens. Mačiau vaikų piešinius, jie svajojo, kada gaus pavalgyti.
Šeima buvo išvežta į Rusiją, į pabėgėlių stovyklą. Savanoriai padėjo pabėgti ir jie pasiekė Panevėžį. Nusilpusi Bagyra vos nemirė, o dabar šeimos meile dalijasi su kitu katinu, atsivežtu iš Odesos.
Kita jaudinanti istorija – apie Ukrainoje daug metų dirbusį panevėžietį Kęstutį ir jo britų trumpaplaukę Alisą. Vyrui pavyko išsigelbėti nuo rusų okupacijos, bet teko palikti draugams katę, nes ji neturėjo dokumentų. Kitais metais ją parsivežė, ir katytė šeimininkauja jaukiuose namuose.
Bet karas padarė savo – Alisa pasitiki tik šeimininku, nuo svetimųjų iš karto slepiasi už spintos. Teko pagudrauti, kad ją nufotografuočiau – trinktelėjau durimis apsimesdama, kad išeinu. Kai ji išlindo, turėjau spėti nufotografuoti per keletą sekundžių.
– Žiūrint į nuotraukas, nebeaišku, kas jose svarbiausias – gyvūnas ar jo šeimininkai?
– Jie yra šeimos nariai. Mopso Džesės šeimininkams labai pasisekė. Dvi savaites jie slėpėsi rūsyje, o vos tik išvyko, jau kitą naktį namą sugriovė raketa. Iš jų miesto neliko beveik nieko.
Kurto šeimininkei Jelizavetai iš Chersono kelionė į Lietuvą buvo ilga ir sudėtinga, su daugybe persėdimų ir atskira kupė evakuaciniame traukinyje. Su dideliu šunimi nelengvai rado ir butą. Julija iš Odesos augino katytę Tučą, rastą drenažo vamzdyje. Atvykus čia, ją teko operuoti dėl komplikacijų po sterilizacijos. Viktorijos iš Chmelnickio šinšilos istorija – ašaromis aplaistyta. Mat šeima siūlė ją palikti, bet galop neatlaikė mergaitės skausmo.
Anastazija iš Zaporožės srities atsivežė dobermaną Grafą ir pūkuotukę Džesę sunkvežimio krovinių skyriuje. Tik vienas vairuotojas sutiko priimti su šunimis. Raguvoje apsigyvenę Nina ir Viktoras iš Mykolajivo atvyko su dviem taksais, bet vienas nugaišo nuo erkės įkandimo.
Natalija ir Leonidas iš Dniepro srities net nesuabejojo, ar katę Mašą ims kartu į Panevėžį. Prieš 5 metus ji pati pasirinko šeimininkę – įsiropštė moteriai į glėbį autobusų stotelėje.
Šeima iš Čerkasų atsivežė du čihuahua šunyčius. Jie mane pakerėjo, nes yra visiškos priešingybės. Vienas nė minutei nenustygsta, o kitas – spinduliuojantis ramybę.
– Kaip jūs patekote į Panevėžį? Žmonės jus to klausia? Tokie klausimai neerzina?
– Visai ne, tai natūralus klausimas, bet daug neklausinėja, nes viskas ir taip aišku. Su sūnumi atvykome prieš 2,5 metų.
Karas 21 amžiuje, mano akimis, kažkoks absurdas, ypač civilizuotame pasaulyje. Visi turėjome pasiruošę lagaminėlius pabėgimui, netgi buvau įspėta, kurią naktį mus užpuls, bet vis tiek tuo netikėjau iki lemiamos akimirkos.
Išvykome į savo namuką kaime, ten gyvenome 10 dienų. Žmogus visuomet tikisi geriausio, vylėmės, kad po 2 ar 3 mėnesių viskas pasibaigs. Bet supratome, kad situacija tiktai blogėja. Sūnui autistui labai sutriko sveikata, užsidarė savyje. Sesuo turi dukrą, ir nusprendėme, kad mes, moterys su vaikais, turime išvykti.
Sesers vyro giminės gyvena Švedijoje, ten ir vykome. Bet pakeliui sužinojome, kad aš su sūnumi ten nelaukiami. O Lietuvoje pažinojau vieną moterį, ji buvo parašiusi, kad pagelbės.
Taip patekau į Panevėžį, miestą, apie kurį nieko nebuvau girdėjusi. Geri žmonės leido nemokamai gyventi bute Dembavoje, tik mokesčius sumokame.
– Užsiminėte, kad netrukus vyksite į Ukrainą. Aplankyti giminių?
– Tėvai atsisako išvažiuoti, namai jiems – viskas. Antras mėnuo jie be miego, naktimis ištisai pavojaus aliarmas, raketos, šachedai... Jaučiu, kad mamai ypač sunku tai ištverti, nuvažiuosiu, gal kiek aprims.
Gal baisu sakyti, bet prie visko priprantama. Yra žmonių, kurie per atakas sugeba miegoti. Iš pradžių visi bėgo slėptis į rūsius, bet kiek ten išsėdėsi – pavojus trunka po 6–7 valandas.
Dar važiuosime ir dokumentų tvarkyti, nes sūnui sueina 18 metų. Ukrainoje likęs ir vyras.
– Visuomet pirma mintis prabudus ir paskutinė prieš užmiegant – Ukraina? Ar bičiuliaujatės su Panevėžyje gyvenančiais tautiečiais?
– Naujienomis apie karą diena prasideda ir baigiasi. Dabar jau kiekviena šeima patyrusi netekčių. Žuvo mano bendraklasis, yra žuvusių rašytojų. Liūdna, bet situacija labai sunki ir pavojinga.
Tautiečių sutinku kolegijoje, nes mūsų grupė studijuojame kineziterapiją. Bet draugystes užmezgu ne pagal tautybę.
Kartais tenka raudonuoti dėl savų, kai ima pasakoti, kad dėl karo kalta pati Ukraina arba Amerika. Savo ausimis girdėjau, kaip viena aiškino, kad žmones ukrainiečiai šaudė, o ne rusai. Nesuprantu, kur logika? Jeigu ne rusai, argi jai būtų reikėję palikti namus? Tautybė negarantuoja nei proto, nei suvokimo, nei kritiško mąstymo.
Ukrainoje yra vietovių, kuriose iki karo gyveno rusai. Patriotizmas jiems nereiškia nieko.
– Esate Ukrainos rašytojų sąjungos narė, penkių poezijos knygų ir žurnalo vaikams autorė, vertėja. Ką manote apie rusų kalbą ir kultūrą – Tolstojų, Čaikovskį, Tarkovskį ar Vysockį?
– Rusiškai kalbuosi su žmonėmis, kurie nemoka ukrainietiškai ar angliškai, tai tik kompromisas. Siūlė mano eilėraščius išversti į rusų kalbą. Ačiū, bet nereikia, nenoriu. Mokausi lietuviškai, stengiuosi visur, kur tik įmanoma, lietuviškai kalbėti.
Yra ir ukrainiečių, kurie kalba rusiškai. Bet pirštais jų nebadau, nesu moralės policininkė. Nenurodinėju, kaip elgtis, visi pasirenkame.
O dėl rusų kultūros yra kilusi diskusija, esą kuo ji dėta? Viena vertus, tarsi nekalta, bet rusai kultūrą naudoja kaip vieną iš ginklų. Esą pamėkite mūsų kultūrą, ir pamatysite, kad ir mes nesame blogi.
Vienetai, kurie nesugebėjo ar nenorėjo užsimerkti prieš karą, išvažiavo iš Rusijos. Kad ir Pugačiova su Galkinu – tokia jų protesto forma. Bet net ir su jais bičiuliautis nenorėčiau.
Rusai bando teisintis, esą kodėl mūsų visų nekenčiate, jei pasipriešinsime, tai mus užmuš. Norisi paklausti: jūs čia rimtai? Mes išėjome į gatves per Maidaną, mus irgi žudė.
Nieko nedaryti, kad užkirstum kelią nusikaltimui, taip pat yra nusikaltimas.
– O juk iki karo taip gražiai skambėjo rusų postringavimai, kad esate kone broliai...
– Kokie mes broliai?! Tikrai ne! Rusams buvo sunkiau jus įrašyti į savo vadinamuosius brolius, o mūsų istoriją ėmė ir perrašė.
Nuo pat pradžių tai buvo agresyvi okupantų valstybė, kuri ateidavo į svetimas žemes, jas užkariaudavo, tautas išnaikindavo. Nesikeičia niekas.
Šis karas tuo baisesnis, kad rusų pusėje kariauja kaliniai, sadistai. Su vietiniais gyventojais elgiasi kaip panorėję. Nelikę dėl jų jokių iliuzijų.
O kiek sušaudė išvažiuojančiuose automobiliuose! Miestai, kuriuose gyveno dešimtys tūkstančių žmonių, sugriauti, sunaikinti, iš namų telikę griaučiai. Viskas pilka, tuščia – kaip po apokalipsės. Taip skaudu, kai niokojama tavo valstybė...
Nesuprantu tik vieno – kodėl negalima jų sustabdyti... Aišku, kiekviena valstybė turi savo politiką, nenori stoti į atvirą konfliktą. Daugelis lietuvių, latvių, estų, lenkų supranta, kad rusai patys nesustos, jeigu nebus sustabdyti. Ukrainos jiems neužteks.
Bet kitoms valstybėms atrodo, kad karas vyksta kažkur toli. Tautiečius pašiurpino Frankfurto knygų mugėje stovintis oficialus rusų stendas.
Pastarieji rinkimai parodė, kad rusų propaganda darbuojasi ir čia, jūsų šalyje. Tai rodo, koks turtingas ir koks galingas yra priešas.
– Ar Rusijoje neturėjote giminių, draugų?
– Laimė, bent šios dilemos neturiu. Pažįstu žmonių, kurie nutraukė ryšius su okupantus palaikančiais broliais, seserimis.
Kryme turėjome draugus, vieni pas kitus važiuodavome per atostogas. Juk matė, kad Ukrainoje nėra jokių fašistų, bet karas prasidėjo – ir draugystė baigėsi.
Jei žmogus liaujasi kritiškai mąstyti arba supranta, kas iš tikrųjų vyksta, bet lieka nuošaly, – nėra apie ką kalbėtis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Čihuahua Hera ir Dzeusas – skirtingų charakterių, bet vienodai mylimi.
2. Julija katytę Tučą augino nuo 2 mėnesių, kai gelbėtojai ją rado drenažo vamzdyje.
3. Anastazijos ir Grafo kelionė sunkvežimio krovinių skyriuje į Lietuvą truko 5 dienas.
4. Katytė Maša laiminga ir saugi šeimininkų Natalijos ir Leonido rankose.
5. Mopso šeimininkai tragedijos išvengė per plauką.
6. Kurtas priverčia šeimininkę Jelizavetą plačiai šypsotis.
7. Tvirta kaip kumštis šeima išgyveno 43 dienų pragarą.
8. Viktorija verkė dvi dienas, kol šeima sutiko į Lietuvą imti ir šinšilą.
9. Juodoji Umbra jaučiasi rami ir atsipalaidavusi Svitlanos glėbyje.
10. Nina ir Viktoras su taksu Pepi apsistojo Raguvoje.
11. Karo įbauginta Alisa pasitiki vieninteliu žmogumi – savo šeimininku.
