Korespondentė: Mokote lietuvių kalbos užsieniečius Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje, bet įdomiausia, kad mokėte netgi kinus Kinijoje. Grįžote prieš pat pandemiją. Kaip sekėsi, ar pati kiniškai pramokote?
J.P.: Kinijoje praleidau metus, bet kalbos neišmokau. Tas pats skiemuo, ištartas skirtinga intonacija, turi kelias skirtingas reikšmes. Išmokau kelias frazes, bet pamačiau, kad susikalbėti jos visai nepadeda. Užtat visur praverčia kūno kalba – ir derantis su prekeiviais turguje, ir klausiant ar ko nors prašant.
Pekine daug kur yra ir angliški užrašai arba, pavyzdžiui, kavinėse meniu pateikiamas su nuotraukomis.
Bet yra buvę, kad su drauge norėjome užsisakyti arbatos, bet mūsų niekaip nesuprato. O gal „nesuprato“ dėl kultūrinių dalykų, juk Kinija – tai visiškai kitoks pasaulis. Ir arbata ten nėra tik šiaip gėrimas, yra daugybė jos gėrimo tradicijų.
Korespondentė: Esate sakiusi, kad, gavusi pasiūlymą vykti dirbti lektore, apsisprendėte akimirksniu sau tardama: dabar arba niekada. Juk ne jauniklė buvote, per 60 metų peržengusi. Ar nepasigailėjote tokio lyg ir spontaniško sprendimo?
J.P.: Savo sprendimų beveik niekuomet nesigailiu, žiūriu, kaip iš situacijos išsikapstyti.
Išvykdama buvau nusiteikusi, kad Kinijoje viskas kitaip negu Europoje, bet vis viena nebuvo lengva. Kas mums nepriimtina ir keista, kinams atrodo visiškai natūralu. Reikėjo išmokti išjungti europietišką mąstymą ir viską stebėti iš šalies, dėmėtis, išgyventi.
Kai grįždavau į savo kambariuką, atsiremdavau į sieną ir su palengvėjimu atsikvėpdavau.
Dienos buvo pilnos iššūkių – kaip susirasti tą ar kitą vietą, kaip nepavėluoti, kaip pasielgti.
Supratau, kad kolegas kinus nustebinau ir dėl savo amžiaus, nors po metų darbo įkalbinėjo dar likti metams.
Kinijos miestuose labai daug darbingų jaunų gyventojų, o mano amžiaus žmonės dažniausiai tik parkuose būriais šoka ar mankštinasi. Tai įspūdinga!
Korespondentė: Sunku net įsivaizduoti, kaip reikėtų metus išgyventi šalyje, kur nesuprantama kalba, svetima kultūra. Kas labiausiai šokiravo? Kokie tie dalykai, kurie europiečiams visiškai nesuvokiami?
J.P.: Pavyzdžiui, pagalba aplinkiniams. Mano akyse automobilis gatvėje nutrenkė motociklininką ir nuvažiavo. Vargšas guli sankryžoje, aplink žmonių pilna, jie aikčioja, bet niekas artyn neina ir nepagelbėja, net medikų nekviečia. Greitoji, važiuojanti savo reikalais, net nesustoja. Mašinos, apriedėjusios iš šono, tolyn važiuoja. Ir tai vyko judriame didmiestyje, visai ne kur nors užkampyje.
Man buvo labai baisu.
Po to kinai man paaiškino, kodėl taip elgiasi. Prieisi – ir gali būti apkaltintas, kad kažką neteisingai padarei, tik pakenkei. O jei sužalotasis neturi socialinio draudimo, į ligoninę greitąja jis nevyks. Tuomet už iškvietimą turės mokėti tas, kas medikams paskambino.
Komunizmo ir laukinio kapitalizmo samplaika žiauri. Kiek žinau, net trys ketvirtadaliai gyventojų neturi socialinio draudimo, todėl jei kas nutinka, gali būti pasmerkti mirčiai.
Korespondentė: Kokie jausmai dabar, jau grįžusią, jus apima prisiminus Kiniją? Juk ir tokia šalta šalis kažko išmoko?
J.P.: Kuo sunkesnis būna gyvenimo periodas, tuo daugiau išmoksti, tuo naudingiau tavo smegenims. Ištikus nesėkmei nereikia klausti, už ką ji man. Reikia bandyti susivokti, ko tu privalai pasimokyti iš tos situacijos. Susiorientuoti daugiau kaip 20 milijonų gyventojų mieste – tai buvo darbas...
Esu skaičiusi, kad Šventojo Rašto vertėjas Antanas Rubšys mėgdavo kartoti, jog tik asilas iš kelionės negrįžta arkliu. Taigi visos kelionės yra pamokos.
Kinijoje neturėjau nė minutės senti, nuolat privalėjau kažko mokytis, reikėjo išgyventi. Kiekvieną akimirką skyriau šaliai ir žmonėms pažinti. Ir dar kartą įsitikinau, kad gerų žmonių visur yra, o draugystė – gili, prasminga – gali bet kur užsimegzti.
Susibičiuliavau su kine gydytoja, ji nusprendė mane supažindinti su kinų virtuve. Turėjome tokį ritualą – kas dvi savaitės eidavome ragauti vis kito regiono valgių. Ji yra budistė, lankanti katalikų katechumenatą – nekrikštytiems suaugusiesiems skirtą programą priimti sakramentus. Mes daug kalbėdavomės, žinoma, ne tik apie tradicinius patiekalus. Labai laisvai perfrazuojant Eleonorą Ruzvelt, paprasčiausia šnekėtis apie žmones, jau sudėtingiau aptarti įvykius ar reiškinius, bet labiausiai protą išjudina dalijimasis idėjomis.
Ir žinote, ką aš supratau – ne visai tikslu manyti, kad kinai jaustųsi pavergti komunistinio režimo. Tai jų idėjos, jų tradicijos, santvarka ir jų gyvenimas. Dar ne taip seniai kinai kentėjo nuo baisių nepriteklių ir bado, todėl daugelis šį metą laiko pačiu geriausiu. Žinoma, Kinija yra labai didelė ir marga, tad apibendrinti irgi negalima.
Korespondentė: Grįžusieji iš Kinijos dažniausiai su šiurpu pasakoja apie komunistinį, totalitarinį režimą...
J.P.: Į Kiniją važiavau turėdama išankstinį nusistatymą: „Jūs irgi būsite laisvi“, o pamačiau, kad daugumai jų, atrodo, viskas gerai, viskas jiems tinka. Iš tikrųjų sunku suprasti, ar daugelis susimąsto apie vadinamuosius „perauklėjimo“ lagerius uigūrams, apie religijos suvaržymus. Net mano draugai apie tai su manimi nekalbėjo – tiesiog apsimetė nesuprantą ar nežiną, galbūt iš baimės. Niekada nežinai, kur tavo žodžiai gali nueiti, niekada nežinai, kas gali būti uždaryta ir sulyginta su žeme rytoj.
Pavyzdžiui, prieš pat Kalėdas paskelbė, kad uždaroma viena katalikų bažnyčia neva „dėl avarinės pastato būklės“. Iki šiol drąsuoliai renkasi melstis jos kieme, nors iš tikrųjų parapija buvo išdraskyta.
Žinoma, absoliutinti negalima. Studentai, kuriuos aš mokiau, perėję didžiulę atranką, jų požiūris jau kitoks nei vyresnės kartos.
Bet asmeninė laisvė Kinijoje tikrai nėra vertybė. Kol grįždavau į savo kambariuką, dukart pereidavau veido atpažinimo kontrolę.
Nuolat esi stebimas, gatvėje bet kada gali būti paprašytas parodyti dokumentus, geležinkelio stotyje tavo daiktus gali tikrinti papildomai, turbūt tuo parodant, kad vis dėlto esi kitoks, kad turi paklusti jų taisyklėms.
Europiečiams keistas ir paprastų žmonių bendravimas. Nejauku, bet kinams nieko nereiškia prie tavęs prieiti, čiupinėti. Jų ten tiek daug, kad nuolat susigrūdę, jiems tai įprastas dalykas. Vaikai prilėkę prašo nusifotografuoti kartu. Arba suaugusieji taip fotografuojasi, kad būtinai ir aš būčiau jų nuotraukos fone. O kai pasirodydavo europiečių grupelė, dėmesio būdavo per akis.
Prisimenu, kartą vėlai vakare važiavau metro. Per dieną išvargusi mergaitė zirzė, raitėsi ant kelių motinai. Tik staiga atsisuka ir mane pamačiusi sustingsta. Dingsta ašaros, ji rodo motinai mane, kažką sako, ir ji taip pat atsisuka pažiūrėti.
Korespondentė: Minėjote, kad kvietė dar metams pasilikti, bet grįžote ir – prieš pat pandemiją. Tarsi nuspėjote ar ką?
J.P.: Labai džiaugiuosi, kad neapsigalvojau. Likus savaitei iki skrydžio mane ištiko trauma, reikėjo operacijos. Nenorėjau ten operuotis.
Lyg Apvaizda patvirtino, kad turiu grįžti į Lietuvą. Taip išvengiau pandemijos Kinijoje. Ten likę draugai papasakojo, kad visi privalėjo nuolat būti savo kambariukuose. Jie tik galėjo išeiti į parduotuvę kitapus gatvės.
Dar anksčiau, vaikštinėdama Pekino gatvėmis, aš supratau, kad ten labai lengva tvoromis užtverti visą gyvenamąjį kvartalą. Veikiausiai per pandemiją taip ir buvo padaryta.
O užsienio žiniasklaida skelbė, kaip Uhane kai kurių namų laiptines užvirino, kad sergantieji į gatvę neišeitų.
Vienareikšmiškai kalbėti apie Kiniją nebūtų galima, bet gera šią kelionę prisiminti, tai buvo nepaprasta galimybė, ypatinga proga. Reikėtų daug metų ten gyventi, kad galėtum sakyti, jog pažįsti jų pasaulį. Bet vaizdą susidariau.
Korespondentė: Situacija dėl koronaviruso Kinijoje buvo itin sudėtinga, žiauri. Galbūt tik tokiu būdu jie ir valdė situaciją?
J.P.: Kinijoje privaloma laikytis tam tikrų taisyklių. Panašiai yra ir Japonijoje. Bet japonai laikosi jų nuolat, nesvarbu, ar yra šalia policininkas, ar ne. O kinai pagal taisykles elgiasi tuomet, kai žino, kad yra stebimi.
Atsekti sergančiuosius Kinijoje padėjo ir vietinis jų internetas, aukšto lygio technologijos, programėlė, kurioje kiekvienas turi savo kodą.
Išeinantieji į miestą, pavyzdžiui, kavinę, leidžia nuskenuoti jo leidimą su kodu. Jei tik paaiškėja, kad kažkas iš lankytojų susirgo „covidu“, greit tikrintis kviečiami ir kiti kavinės lankytojai.
Su šia programėle tvarkaisi visus reikalus – susimoki turguje, užsisakai ekskursijas... Grynų pinigų nereikia.
Korespondentė: Klausydamasi mintyse suabejoju, ar daugelis norėtų tokių iššūkių, ar pajėgtų juos įveikti...
J.P.: Nuvykusi susiradau katalikų parapiją, ten buvo angliakalbė bendruomenė, susipažinau su nuostabiais žmonėmis, nes norėjau pasinaudoti visomis galimybėmis pamatyti ne nuglaistytą, o tikrą Kiniją. Su pigių ekskursijų firma kone kas savaitgalį vykdavau tai į ekskursijas, tai į kalnus, tai į įdomesnę vietą.
Pekine patogų gyvenimą sau susikūrę tik turtingieji. Kaime situacija žiauri. Kad išgyventų, kiekvienas kovoja už save.
Jų kaimuose – tūkstančiai gyventojų. Mačiau, kaip kaimai griaunami, statomi namai po 30 aukštų ir žmonės sugrūdami į juos gyventi.
Kartą prieš šv. Kalėdas su bažnyčios bendruomene nuvykome pas neįgalius vaikus. Turėjau pasiėmusi kalėdaitį. Darbuotoja po trupinėlį visiems padalijo ir buvo laimingi.
Vienoje iš šių kelionių su manimi labai norėjo draugauti viena kinė. Ji nemokėjo angliškai, bet mes šnekėjomės. Sunku paaiškinti, bet kažkokiu būdu supratau svarbiausius jai dalykus.
Apskritai pamačiau neįtikėtinai gražių dalykų – Didžiąja kinų siena laipiojau nebežinau kiek kartų, buvau Vidinėje Mongolijoje, kur teka didžioji Geltonoji upė, kur stepė, dykumos.
Korespondentė: Daug kur lankydamasi galbūt sutikote lietuvių?
J.P.: Lietuvių nesutikau, bet vienoje iš ekskursijų į kalnus susitikome su ukrainiečiu. Jis dėsto matematiką anglų kalba, Pekine tai labai paklausu – mokytis angliškai. Dabar nebeatsimenu, kokiais ryšiais susijęs su Latvija, bet sakė, kad latviškoji „Kur tu teci, kur tu teci, gailiti mans?“ („Kur eini, kur eini, mano gaideli?“) – jo močiutės daina.
Susidraugavau su kolegėmis latve ir este. Ir dabar ilgiuosi bendrų ketvirtadienio pietų – tai būdavo ir literatūros valandėlės, ir kino festivaliai, ir kelionių klubas.
Dar buvau sutikusi arabą, kelias frazes lietuviškai jis ištarė beveik be akcento. Labai tuo mane nustebino. Paaiškino, kad yra gyvenęs su lietuviu, tas ir pamokęs.
Per atostogas apsilankiau Japonijoje. Norėjau pamatyti šalį, turėjau ten draugę. O ji subūrė visą komandą man padėti. Taip susipažinau su japone muzikologe Kyoko. Dar mokykloje jai nepaprastą įspūdį padarė per muzikos pamoką išgirsta mūsų „Lietuva brangi“. Ją taip sužavėjo muzika, kad ėmė domėtis Lietuva. Kyoko man aprodė Kamakurą – vieną iš senųjų Japonijos sostinių.
Vakare po daugybės šventyklų ir kitokių nepakartojamų vaizdų vaikštome jūros pakrante, žingsniuojame sau smėliu prie vandens, vėjas pučia, saulė leidžiasi. Ir girdime iš kažkur ataidint mūsų šalies himną. Tai Kyoko turėjo pasiėmusi švilpynę ir himną švilpavo.
Japonai labai moka parodyti dėmesį, jie tokie subtilūs...
Korespondentė: Kinija mums asocijuojasi su priespauda, komunizmu, Japonija – su patogiu gyvenimu, šviesos simboliais. Bet griežtos elgesio taisyklės egzistuoja abiejose šalyse?
J.P.: Kartą su drauge japone kilome metro. Žmonių visai nebuvo, aš atsistojau šalia jos. Bet bičiulė man parodė, kad turiu stovėti būtent dešinėje, nes tokios taisyklės.
Japonams Japonijoje saugu gyventi, viskas sukurta jų patogumui, net išmanūs lauko tualetai prie muziejų (dėl privatumo juose gali klausytis gamtos garsų – bėgančio upelio, paukščių...). O daugeliui kinų Kinijoje reikia tiesiog išgyventi.
Nuvykus į tokias šalis viskas daug paprasčiau atrodo, kai perpranti jų taisykles.
Pamenu, kaip Japonijoje važiavome traukiniu. Staiga traukinys sustoja, vis nejuda iš vietos. Aš nustebusi, argi taip turi būti?
Japonai man visiškai ramiai atsako, kad kartais taip nutinka – kai kas nors nušoka po traukinio bėgiais, nusižudo.
Mums, lietuviams, tokia ramybė kalbant apie savižudybes nesuprantama, bet per vieną pokalbį japonė manęs paklausė: „Japonų kultūroje mirtis yra jos dalis, savižudybė mums atrodo natūralu ir normalu. Bet kodėl gi Lietuvoje savižudžių tiek daug?“
Neturėjau ką atsakyti, pati susimąsčiau.
Korespondentė: Ir Kinijoje, ir Japonijoje vyrauja budizmas. Tai gal tikėjimu šios tautos yra panašios?
J.P.: Į Japoniją budizmas atėjo iš Kinijos, jo yra kelios atšakos. Jau buvau girdėjusi juokaujant, kad japonas ateina į pasaulį šintoistas, tuokiasi krikščionis ir miršta budistas. Nesu tikra, kad tai tiesa, nes mano draugės šeima yra tikri budistai, tokių buvau sutikusi ir daugiau. Bet sutikau ir tokių, kurie sakė besilaiką ir budizmo, ir šintoizmo tradicijų. Vaikščiodama po šventyklas nedeginau žvakelių, nesmilkiau. Nežiūriu į tuos ritualus tik kaip į turistinę atrakciją, nes mačiau, kad mano draugės tai daro su kitokiu vidiniu nusiteikimu. Joms pasakiau, kad gerbiu jų religiją, bet esu katalikė. Tik vėliau susizgribau, kad galėjau tuo įžeisti, nes jiems dera keletas religijų vienu metu.
Viename iš kalnuose besislepiančių japonų vienuolynų kalbėjausi su 92 metų, bet dar žvaliu vienuoliu. Jis manęs paklausė, kaip gyvena Lietuva po okupacijos. Tiesą sakant, nustebau, kad jis žinojo apie Lietuvą, jau tikrai išsilavinęs žmogus. Paskui pasiteiravo, kaip aš jaučiuosi Kinijoje.
Atsakiau, kad gyvenu laikinai, o sielai radau atramą – bendruomenę bažnyčioje.
Vienuolis pirštais nubraižė ore kvadratą ir paaiškino: jei žmogus yra kaip uždaras kvadratas, tai jam sunku gyventi. Bet jei turi išėjimą iš šio kvadrato, taip kaip aš turiu Kristų, viskas yra gerai.
Kinijoje visos religijos išgyveno ne vieną sunkų laikotarpį, o krikščionybė ir katalikybė laikomos skirtingomis religijomis.
Korespondentė: Kaip sekėsi bendrauti su studentais? Ar ir dabar palaikote ryšius, ar viskas nutrūko vos tik išvykus iš šalies?
J.P.: Ši studentų grupė buvo atvykusi metams į Lietuvą. Pirmasis semestras praėjo puikiai, raginau juos keliauti po Lietuvą ir po Europą – juk tokios progos gali nebepasitaikyti. Ir jie keliavo. Bet daugelis svarbiausias keliones susiplanavo pavasarį, o tada mus visus ištiko pandemija.
Pas mus kaip tik daugėjo sergančiųjų „covidu“, bet nebuvo kaukių, respiratorių, pirštinių. Toks įspūdis jiems ir liko. Vasarą grįžę į Pekiną, jie pirmiausia atsiuntė man kaukių, respiratorių, antivirusinių žolelių.
Dar Kinijoje pasakojau jiems apie mūsų Kūčių papročius, iš ambasados pasiskolinau staltiesę, internetu nusipirkau šieno, rusų parduotuvėje – silkės. Turėjau morkų, bet jos ten neskanios. Negavau spanguolių kisieliaus. Bet Kūčių vakarienė išėjo puiki.
Turguje ten yra visko, bet toli gražu ne visada supranti, ką su kuo ir kaip ten gali gaminti, kokio gyvūno mėsą pardavinėja. Bet yra kur akis paganyti. Kartą žiūriu – dėžėje kažkas kruta, tai – šilkaverpių lervos. Kažkaip neįkvėpė...
Man atrodė, saugiausia bandyti vaisius ir uogas: nusiperku nedaug, nufotografuoju, o nuotrauką siunčiu studentams, kad paaiškintų, kas tai per vaisius.
Pavyzdžiui, pirkau krapų, bet iki šiol nesu tikra, ar tai buvo krapai.
(Pasakojimas apie J.Pribušauskaitės šeimos gyvenimą Sibire, grįžimą namo bei nepaprastą motinos aistrą knygoms – kitame straipsnyje.)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kinijos studentų grupė metams buvo atvykusi į Lietuvą, su lektore daug keliavo.
2. Pasvalietė su bičiule kine Flora kas dvi savaites ragaudavo skirtingų regionų patiekalus.
3. Su japone Činatsu Kiote – prie Auksinės šventyklos.
4. Kiaulės metus kinai pasitiko su spalvingais paršelių simboliais.
5. J.Pribušauskaitė pasakojo, kad neįmanoma atsispirti Kinijos gamtos grožiui, kalnų didybei.
6. Katalikų Šiaurės bažnyčioje pasvalietė susibičiuliavo su angliakalbiais.
7. J.Pribušauskaitės širdį užbūrė nuostabus žydėjimas. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2021 04 28
