Nuo miežio iki baltos putos
Biržų pilyje įsikūręs muziejus „Sėla“ jau du dešimtmečius lankytojus masina ekspozicija, kurią lydi dainos, šokiai ir putojantis biržietiškas alus.
Užsisakę šią muziejaus siūlomą programą žmonės sodinami į užstalę, vaišinami biržietiška duona, sūriu, gauna kartu padainuoti ir, kaip bebūtų keista, gurkštelti įkaitinančio alučio.
„Mes jokiu būdu nereklamuojame alkoholio, tik pristatome vieną senųjų šio krašto amatų – aludarystę ir ją lydėjusias tradicijas. O kaip apie alų pasakoti lūpų balta puta nesuvilgant?“ – šypsosi muziejininkė Rima Binkienė.
Būtent ji ekskursantus ir veda alaus keliu: nuo pažindinimo su miežiui užauginti reikalingais žemės ūkyje naudotais padargais iki ant stalo pūpsančio molinio ąsočio su jau gatavu alumi, kurio po gurkšnelį duodama paskanauti ir parodos lankytojams.
Keičia miestiečių linksminimosi kultūrą
Apie šią unikalią parodą jau senokai sklinda legendos, į ją traukia ekskursantai iš visos šalies ir svetur, paskui iš lūpų į lūpas perduoda, ką patyrė.
Ekspozicija „Senoji aludarystė“ tampa ir biržiečių gyvenimo dalimi.
„Darosi mada įvairias asmenines šventes pradėti muziejuje. Čia prie plačių stalų susėda atvykę į klasės ar giminės susitikimą, čia prasideda gimtadieniai ar jubiliejai. O nuo to momento, kai pilyje imta tuokti poras, vestuvių šventė irgi būtent čia prasideda“, – neįtikėtiną posūkį miestiečių linksminimosi kultūroje atskleidžia pašnekovė.
Pasak jos, pasakojimas apie senąjį amatą ir istorines tradicijas bei galimybė visiems susiburti užstalėje, kartu padainuoti, o galiausiai ir pašokti žmones labai suvienija, įsiūbuoja, sukuria šventinę nuotaiką.
Naujausia mada: Radvilų salėje sutuokti jaunavedžiai su visu pulku leidžiasi į rūmų rūsį, ir čia, skambant senovinėms vestuvinėms dainoms, nuotakai uždedamas nuometas – ištekėjusios moters galvos apdangalas.
Pasak R.Binkienės, ceremonija labai prasminga, atėjusi iš amžių glūdumos, perduota iš kartos į kartą, jau primiršta, bet muziejininkų dėka vėl gražiai prikelta.
„Pernai rūmuose susituokė net 30 porų, ne vien biržiečių, ir daugelis jų užsisakė ekskursiją į alaus rūsį, nuotakos norėjo būti papuoštos nuometais“, – muziejininkė džiaugiasi, jog jų paroda vėl populiarėja.
Manė, kad bus tik vienkartinė
Su muziejininke ir mes leidžiamės į rūmų rūsį.
Ji pasakoja, nuo ko viskas prasidėjo: 2001 metais Turizmo departamentas muziejams pasiūlė rengti programas, kuriose būtų pažindinama su regionų tradicijomis, etnine kultūra.
Kaip pristatyti Biržus esą nereikėję galvos sukti, juk išskirtinis šio krašto amatas su gausybe jį lydinčių tradicijų buvo, o ir tebėra, aludarystė. Muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė ir fondų saugotoja Jadvyga Kriščiūnienė parengė senosios aludarystės programą, muzikinį scenarijų sudėliojo folklorinio ansamblio vadovė Jūratė Garnelienė.
Eksponatų netrūko. Sovietmečiu kolūkio pirmininkas Antanas Poškus Butautų dvare, kuris buvo atsidūręs jo kolūkio teritorijoje, buvo įrengęs aludarystės muziejų, eksponatus surinkęs iš vietinių gyventojų.
Kolūkiai iširo, A.Poškus mirė, Butautų dvare atsirado nauji šeimininkai, ir dalis tenykščio muziejaus daiktų buvo atiduota „Sėlos“ muziejui. Dar sočiai eksponatų buvo pririnkę ir muziejininkai per ekspedicijas.
Pasak R.Binkienės, manyta, kad tai bus vienkartinė paroda, juolab kad pirmomis dienomis ekspozicija didelio populiarumo neturėjo.
Susispausdavo ir šimtas svečių
„Bet netrukus visa įsisiūbavo, sujudėjo. Žinią, kad pilyje įrengėme alaus kampelį, pasigavo turizmo agentūros, dar naujiena sklido iš lūpų į lūpas, visa įsibėgėjo“, – primena muziejininkė.
Pasak jos, parodos apie senąją aludarystę pikas buvęs 2008–2015 metais, tada turistai važiuodavo autobusais.
Vienu metu rūsyje prie plačių stalų gali susėsti 50 žmonių ir, klausant ekskursijų vadovo bei į visas puses sukiojant galvas, apžiūrėti čia išdėliotus eksponatus.
Tokių ekskursijų per dieną būdavę net kelios.
„Bet yra buvę, kad užstalėje susispausdavo ir po šimtą studentų, atvažiuodavo dviem autobusais“, – mena įtempčiausią laiką.
Tiesa, atėjęs į muziejų senosios aludarystės reikmenų parodą gali apžiūrėti, bet jei nori pilnos programos su muzikinėmis sutiktuvėmis, vaišėmis ir gidu, ekspoziciją reikia užsisakyti iš anksto.
Dabar gi, pasak R.Binkienės, aludarystės parodą kasmet aplanko apie 5 tūkstančius žmonių.
Jei kubilus spardysi, svečiai susimuš
Prie įėjimo į salę kabo dvi senos, nelabai ryškios fotografijos. Jose – su biržietiška aludaryste susiję vyrai: legendinis režisierius Borisas Dauguvietis ir jo kūrybos tikras personažas Jurgis Žaldokas. Pastarasis buvo eigulys, gyveno Parupės kaime ir garsėjo kaip puikus aludaris. Susipažinęs su šiose vietovėse vasarojančiu B.Dauguviečiu, išmokė jį alų daryti.
Salės pasieniais išdėlioti įvairiausi reikmenys, pirmiausia miežiams auginti, paskui – alaus gamybai.
„Miežis iš savęs saldus, alui sėjo šešiaeilius, jie dar saldesni. Darant alų cukraus dėti negali, čia aludario garbės reikalas, paskui galvą skaudės. Pagal senas tradicijas, alumi tik vaišinamasi, o tai, kad prisigeriama iki nugriuvimo, jau ne tradicijos“, – aiškina R.Binkienė.
Ji sako, kad aludarystę lydėjo būtent tam amatui sukurtos dainos, posakiai, prietarai, persergėjimai – spalvinga tautosaka.
„Sakoma, aludariui reikia ramiam būti, jei mėtysi malkas, kubilus spardysi, svečiai susimuš“, – primena vieną prietarą.
Kas gi tas bukais dantimis nusėtas medinis kūgis? Ogi rulis, kombaino prosenelis. Kelių dydžių medinės dėželės – biralai, senieji matuokliai, mat anuomet retas svarstykles turėjo.
Mažiausias, 2,8 litro talpos, yra gorčius, talpinantis 18 litrų – siekas, o galintis supilti 78 litrus grūdų – puspuris.
Čia yra ir ožys dalgiui plakti, spragilai, medinės trišakės, girnos, iš ežero nendrių pintos bamblės grūdams laikyti, maišas miežiams mirkyti, iki tie išbrinks.
„Deda grūdą ant nykščio, kitu nykščiu gnybia. Jei persignybia, jau išbrinkęs. Arba braukia grūdu kaip su kreida: jei baltai rašo, jau geras“, – pasakoja aludarystės subtilybes.
Auseklis, girinė ir alaus siela
Pasak R.Binkienės, išbrinkintus grūdus plonu sluoksniu papildavo ant šiltų pirtelės grindų ir palikdavo džiūti bei dygti. Tie sudygdavo į vientisą paklodę, ją reikėdavę išdraskyti rankomis, kad daigeliai atsiskirtų, o grūdus dar persijoti. Tie daiginti ir išdžiovinti grūdai yra salyklas.
Muziejininkė ant stalo deda molinį dubenį su salykliniais grūdais ir ragina skanauti, jais vaišina ir ekspozicijos lankytojus.
„Alui salyklą mala rupiai, grūdą skelia tik į 3 dalis, alaus sėkmė nuo salyklo priklauso“, – pasakoja apie procesą.
Palei kitą salės sieną išrikiuoti jau alaus gamybai naudojami rakandai: kubilai, trikojis, kaušai, statinės.
Muziejininkė aiškina, kad pirmiausia sumaltas salyklas suberiamas į didijį kubilą auseklį, užpilamas karštu vandeniu ir paliekamas 2–3 valandoms. Ataušusi putra krečiama į antrą kubilą – girinę, kuri stovi pakelta ant trikojo tiek, kad palįstų kibiras. Ji užpilama verdančiu vandeniu ir 2 valandas nejudinama, o jau tada nutekinama stipriausia, pirmoko, misa – dar nerūgęs alus.
Toji sunka keliauja į rauginimo kubilą, dedamos mielės ir įleidžiamas maišelis su apyniais.
„Sąlinimosi cukrų mielės paverčia alkoholiu, o apynys yra konservantas“, – muziejininkė iki smulkmenų atpasakoja senąjį alaus gamybos procesą. Dar primena, kad aludariai apynį vadina alaus siela.
Nepatenkintiems primena, kad čia ne baras
Kad ir kaip gražiai apie aludario amatą muziejininkai pasakoja, karts nuo karto visgi atsiranda priekaištaujančių, neva kultūros įstaiga reklamuoja alkoholį, netgi skatina jo vartojimą. Esą kur tai matyta, jog muziejuje lankytojus vaišintų alumi.
„Jei pradeda sakyti pastabas, tenka aiškinti, kad muziejuje nėra baro ar užeigos, niekas žmonių čia negirdo. Ekspozicijos pagrindas juk ne tas gurkšnis alaus, o supažindinimas su istorija, su folkloru. Pažinti aludarystę – tai ne skatinimas nusigerti, o tautosakos, šmaikščių posakių priminimas, bendrystė, užstalės dainos, kurių aukštaičių liaudies lobynuose gausu“, – aiškina, kaip kratosi nepatenkintųjų.
Pasak R.Binkienės, per visą darbo dešimtmetį, kiek ji veda ekskursijas apie senąją aludarystę, joks programoje dalyvavęs žmogus nepareiškė manąs, kad toji ekspozicija skatintų girtuoklystę.
Muziejininkė sako, kad Kupiškio klubas „Kupkiemis“ ir Biržų muziejus „Sėla“ yra pateikę paraišką būti įtraukti į lietuviškąjį kulinarinį paveldą būtent dėl du dešimtmečius gyvuojančios senosios aludarystės programos.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šeimos šventės akimirka su alučiu apie 1930 metus Biržų apskrityje. Tiksli vietovė ir fotografas nežinomi. Biržų muziejaus „Sėla“ nuotr.
2. Ona Paliulionienė (Einorytė) su vyru Pranu Paliulioniu iš Kupreliškio apylinkių sėdi javų palaukėje su alaus ąsočiu apie 1939 m. Fotografavo Romas Paliulionis. Biržų muziejaus „Sėla“ nuotr.
3. Gerai išrūgęs alus būdavo supilstomas į mažas kranus turinčias statinaites.
4. Alų į stalą nešė moliniuose ąsočiuose.
5. Pavalkai naudoti į vežimą kinkant arklį.
6. Muziejuje eksponuojami daiktai, reikalingi miežiams išauginti ir juos apdoroti.
7. Šitaip atrodė kombaino prosenelis – rulis, jį naudojant būdavo kuliami javai.
8. Salykliniai grūdai malti rupiai, akmeninėmis girnomis. A.Švelnos nuotraukos
9. Štai tokiomis vaišėmis muziejus pasitinka ekspozicijos apie alaus gamybą lankytojus. Biržų muziejaus „Sėla“ nuotr.
10. R.Binkienė į pasakojimus apie senąjį aludarystės amatą įterpia tik Biržų kraštui būdingų, tautosaka virtusių posakių, priežodžių, sakmių. A.Švelnos nuotr.
