Prie kompiuterio pūpsojo tikra iškamša
Lukštų kaimas yra pačiame Rokiškio rajono Juodupės seniūnijos pakraštyje.
Nė sekundei nesigailim nusitrenkę į tokią tolybę – mus čia pasitinka daug įdomybių.
Pirmiausia sukam į biblioteką, čia mūsų jau laukia didžiausi savo kaimo patriotai, jo istorijos žinovai: bibliotekininkė Sigutė Šimanauskienė, bendruomenės vadovas Jonas Smalskys, seniūnaitis Rimantas Pečiūra ir mokytoja Alvyra Smalskienė. Telefonu dar konsultuoja ir istorikė Laimutė Garuolienė.
Užmetu akį, kad bibliotekos kampe, prie kompiuterio, dar kažkas sėdi, tik į labinimąsi nereaguoja.
„Čia mūsų Gavėnas“, – S.Šimanauskienė kvatoja, kad iškamšą palaikėm skaitytoju. Ji linksmai pasakoja, kad tam sutvėrimui leista paskutinį norą įgyvendinti: išmokti dirbti kompiuteriu.
Kaimas tada ruošėsi Užgavėnėms – dar į kompaniją padirbins čigonaitę, įbruks armoniką, ožį iš šiaudų sukurps. Paskui, tradiciškai, Gavėnas supleškės ant laužo.
Dainų sočiai, o žinių apie dainių jokių
Bibliotekininkė pasakoja, kad žiemos varymo šventė Lukštuose vyksta kaip senovėj, su gausybe linksmybių ir būriu persirengėlių. Jei sniego būna, žiemos varytojai po kaimą laksto arklio tempiamom rogėm, į kiekvieną kiemą užsuka.
O kokios žiemos varytuvės be Angeliapo dainuškų?
Nors liaudies dainiaus jau beveik 80 metų kaip nebėra, jo kūryba žmonėse tebegyva.
„Kai mudvi su sese mažos buvom, mūsų teta Angeliapo daineles dainuodavo, daug jų mokėjo“, – bibliotekininkė aiškina, kad visais laikais jos buvo populiarios.
Anot pašnekovės, Angeliapas – šio krašto legenda.
Prieš kelis dešimtmečius ji su seserimi L.Garuoliene ir garsiu vietiniu kraštotyrininku Petru Sadaunyku ėjo per kaimus ir klausinėjo senų žmonių, kas ką žinąs apie Angeliapą, užrašinėjo šio tekstus, ką žmonės atminė. Surinkta medžiaga sudėta į knygų seriją apie Lietuvos valsčius.
„Jis buvo didelis keistuolis, bet paslaptingas. Jo daineles vos ne kiekvienas pokario jaunuolis mokėjo, o va apie patį beveik nieko nežinojo. Ilgai sugaišom, kol išsiaiškinom, kad Angeliapas kilęs iš gretimo Rubikių kaimo“, – L.Garuolienė prisiminė, jog buvę sunku aptikti to unikumo pėdsaką.
Nuo Angeliovos ir pavadino Angeliapu
„Kai jau radom Angeliapo gimtinę, tai sužinojom ir tikrą jo pavardę“, – sako S.Šimanauskienė.
Liaudies dainius, poetas ir muzikantas vadinosi Ignu Mikalkėnu, gimė 1917 metais.
Pasak bibliotekininkės, seni žmonės, kurie dar atsiminė Angeliapą, buvo jį matę ir girdėję gyvai dainuojant, apsakė, ir kaip tas atrodė: buvo aukštas, ilgaplaukis, gan išvaizdus, bet skurdžiai apsirengęs, nuolat nešiojosi armoniką.
Esą Angeliapas keliaudavo iš kaimo į kaimą, paprašytas pamuzikuodavo, pagautas įkvėpimo eiliuotus tekstus ekspromtu sukurdavo, iš karto pritaikydavo muziką ir sudainuodavo.
Dainuodavo ne tik tada, kai buvo klausytojų, dainuodavo sau, eidamas keliu ar sėdėdamas ant kelmo.
Pavyko rasti žmonių, kurie papasakojo apie liaudies dainiaus vaikystę: augo jis su motina Angele Mikalkėniene labai vargingai, pusbadžiu, gyveno žeminėje.
Atsekti, kas jo tėvas, nepavyko, esą motina vaiką augino viena.
Apie 1925 metus, per žemės reformą, motina gavo rėželį žemės ir, kaimynų padedama, ten pasistatė grytelę bei klojimą.
Keisto būdo moteriai vietiniai įdėjo pravardę Angeliova, nuo to ir sūnų ėmė pravardžiuoti Angeliapu.
Išliko tik tai, ką žmonės įsidėmėjo
Angeliapas lankė Lukštų mokyklą, paskui tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Niekas nežino, kodėl jis grįžo į gimtuosius kraštus.
Prisiminimais dalijęsi žmonės pasakojo, jog Angeliapas nuolat kritikavo Smetonos valdžią, mat pats sunkiai gyveno, suprato neturtingų žmonių vargus.
Žmonės svarstė, gal miestuose toks dainius nebuvo pageidaujamas, tad grįžo tėviškėn, kur ramiau.
„Daug kas vengdavo pakliūti jam ant liežuvio, bijojo būti pajuokti. Akimirksniu sueiliuoja, kresteli galvą, atmeta plaukus ir čia pat sudainuoja“, – bibliotekininkė prisiminė ekspedicijos užrašus.
Pavyko surinkti nemažai Angeliapo kurtų posmų, kuriuos žmonės perdavė iš lūpų į lūpas. Pats kūrėjas dainelių neužrašinėjo, jų išliko tiek, kiek žmonės spėjo įsidėmėti, išmokti ir perdainuoti.
Angeliapas apdainavo Rubikių, Lukštų, Sniegių, Minonių, Kirkūnų, Bučiūnų, Tumasonių kaimo žmones, kūrė kupletus apie karo pradžią, areštus, žudynes.
Taip pat eiliavo ir apie buitį, juokingus įvykius, tarpusavio santykius.
Apie vaikščiojančios legendos likimą sklandė visokios versijos. Vieni sakė, kad aštrialiežuvį posmų kūrėją nušovė stribai, kiti porino, jog jį pagavo vokiečiai ir išvežė darbams į Vokietiją, treti tikino, jog šis nusidangino į Ameriką, tik ten greit mirė.
Faktas vienas – Angeliapas iš tėviškės dingo 1943 metais.
Pavadinimą atnešė maldininkai
Apie kaimo pavadinimo kilmę pasakoja A.Smalskienė.
Anot jos, tuoj už Lukštų, link Sniegių kaimo, prie žvyrduobių, kadaise buvęs kalnas, žmonių šventu laikytas.
Tan kalnan nuolat atkeliaudavo maldininkai, apsistodavo tai viršuj, tai papėdėj, įsirengdavo laikinas stovyklas, o misdavo tuo, ką aplinkui rasdavo, daugiausia iš lizdų iškrapštytais laukinių paukščių kiaušiniais.
„Jiems išvykus vietiniai rasdavo gausybę lukštų, nuo to ir netoliese naujai įsikūrusį kaimą Lukštais pavadino“, – porina seną legendą.
J.Smalskys atsiverčia užrašus ir patikslina, jog Lukštai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti prieš 420 metų, dabar ta data ir laikoma kaimo gyvavimo pradžia.
A.Smalskienė primena ir pasakojimą, kodėl kalnas šventu laikytas, esą po žemių sluoksniu yra koplyčia.
Vietiniai dar ir dabar pasakoja, jog kartą piemenys, ant kalno ganydami gyvulius, rado skylę. Išsilaužė ilgiausią, kokį tik galėjo, pagalį ir jį skylėn sugrūdo.
Pagalys sutiko kliūtį, į kažin ką atsidaužė. Baksnojant girdėjosi duslus garsas, lyg į kokią sieną atsitrenkiant. Vėliau, šalia ariant lauką, buvo rasti gaubteliai žvakėms gesinti. Žmonėms to pakako, kad patvirtintų švento kalno legendą.
„Anksčiau kalnas buvo plikas, sakoma, kad nuo jo vienoj pusėj matėsi Juodupė, kitoj Obeliai. Dabar visa sunyko, mišku užžėlė“, – apgailestavo.
Moteris primena, kad Lukštuose stovėjo ir paskutinis Lietuvoje vėjo malūnas. Pernai jis sugriuvo. Malūno dalis susirinko Rumšiškių etnografinio muziejaus pasiuntiniai.
Gydomąjį vandenį sėmė trilitriniais
Šeimininkai choru visus užginčys, jei norėsit įrodyti, kad Lukštai užkampis. Jis jiems savotiškas centras: vienodai nutolę Rokiškis, Juodupė ir Obeliai, o Latvija ranka paduot, tik už 5 kilometrų.
Miškai čia grybingi, gausybė baravykų, aviečių ir žemuogių labai daug.
„Aviečių perdien 4 kibirus surenku“, – sako S.Šimanauskienė.
Dar vienas gamtos lobis – daugiagyslis šaltinis. Prie jo važiuojam su seniūnaičiu R.Pečiūra.
Jo rūpesčiu bendruomenė susiorganizavo ir akmenimis išgrindė šaltinio prieigas, padarė talpyklą vandeniui patogiai pasisemti, įrengė poilsio aikštelę.
Lukšių versme vadinamas šaltinis gurga piliakalnio papėdėje, gan stačiame, medžiais apaugusiame šlaite.
Žiema, šalta, sniego gausybė, o vanduo neužšąla, tolyn nuteka siauru upeliu.
R.Pečiūra vedžioja po kalno šlaitą ir rodo mažas iš žemės trykštančias sroveles, kurios, išsimušusios paviršiun, ištirpdo sniegą ir bėga žemyn, į platesnę vagą.
Čia vėl be legendos neapsieinama. Sakoma, kad versmės vanduo gydo, raukšles lygina, sugrąžina jaunystę ir jėgas.
„Neseniai atvažiavę kauniečiai 5 trilitrines talpyklas prisipylė, namo išsivežė“, – patikina vyras.
Kunigas kasinėjo vietą ir kai ką rado
Grįžtant į kaimą R.Pečiūra mosteli į kitą miško pusę, kur dunkso paslaptinga dauba. Į ją nenulipsi, nes vieta supelkėjusi, o vasaromis, kai pradžiūsta, dauboje spiečiasi šerniukai.
Dauba toji – dar viena legendinė Lukštų įžymybė.
Iš lūpų į lūpas žmonės perdavė, jog ten, kur dabar įdubimas, kadaise stovėjo medinė bažnyčia, o tiesiai prieš ją, kitoje kelio pusėje – karčema.
Dėl pastarosios tikintieji baisiai piktinosi ir piktžodžiavo, linkėjo šiai prasmegti, mat girtuokliai savo šeimas skurdino, žmonas ir vaikus kūlė.
Kartą esą linkėjimas ėmė ir išsipildė, karčema prasmego, bet kartu žemė prarijo ir bažnyčią.
Nuo 1969-ųjų iki mirties – 2000 metų – čia kunigavęs Leonardas Tamašauskas tikėjo, jog legenda ne iš piršto laužta.
Kunigas pats savarankiškai atliko kasinėjimus ir vietoje, kurioje, kaip spėjama, stovėjusi bažnyčia, tikrai rado medinių statinio nuolaužų.
Kunigas tą vietą kaip pajėgdamas sutvarkė, o duburio viduryje buvo pastatęs mažos bažnytėlės maketą.
Dvasininkas buvo ir itin išpuoselėjęs mišką aplink daubą, kai kuriems medžiams net davęs vardus. Išskirtinai išlakią drebulę pavadino Gražuole, o eglę, šaknimis apglėbusią akmenį, Drakonu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Lukštų versmė neužšąla net žiemą, žmonės tiki šio šaltinio gydomosiomis savybėmis, važiuoja iš toliausiai vandens prisipilti. A.Švelnos nuotraukos
2. Kiekviena šalia Lukštų esanti kalva ar kalvelė turi savo legendą, jau ne vienos kartos perduodamą iš lūpų į lūpas.
3. A.Smalskienė papasakojo padavimą apie Lukštų kaimo vardo kilmę.
4. Bibliotekininkė S.Šimanauskienė yra ir atsidavusi kraštotyrininkė, užrašiusi gausybę senų žmonių pasakojimų apie savo kraštą.
5. Akmenį apglėbusi eglė buvo gavusi Drakono pravardę.
6. Lukštų bažnyčioje kunigavęs L.Tamašauskas dauboje už miestelio savarankiškai atliko kasinėjimus ir rado medinio pastato liekanų.
7. Per Jonines prie šaltinio lukštiečiai kūrena laužus ir šoka, o vidurnaktį eina atsigerti gydančio versmės vandens.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
