Tarp daugiabučių įsispraudusi keistenybė
Biržų centre, mažame mediniame namelyje, iš visų pusių apsuptame Vytauto gatvės daugiabučių, įsikūrusi „Medinukų galerija“.
Jos šeimininkas – žinomas biržietis Algirdas Butkevičius – visų galų meistras. Jis ir tautodailininkas, ir kraštotyrininkas, ir literatas. O labiausiai seniesiems rajono žmonėms jis žinomas kaip buvęs ilgametis vietos laikraščio redaktorius. Sutariame susitikti su A.Butkevičiumi šalia jo paties įkurto muziejaus.
Pirma nuostaba – nepaprasta daugybė eksponatų. Jų čia per tūkstantį ir kasmet pasipildo vis naujais.
84 metų liaudies meistras ateina nešinas lininiu krepšiu, iš kurio kyšo keturi nemaži ką tik baigti drožiniai.
Šalia muziejaus stūkso žmogui beveik iki pečių siekiantis medinis paukštis, virš durų kabo medžio raižinys su pūstauodegiais paukšteliais ir gėlėmis, o slenkstis puoštas į žalčiukus panašiais ornamentais.
Skiedras susišluoja kitądien
Rakindamas duris vyras šypsodamasis pasakoja, jog drožia tada, kai tingi rašyti. Šiuo metu namie turi pradėjęs apie 30 nebaigtų darbelių.
„Neturiu ką veikt ir drožiu. Kadangi likau vienas, galiu bute šiukšlinti, skiedras susišluoju kitą dieną“, – paaiškina.
Šiltuoju sezonu su visais įrankiais jis persikrausto čia, į geltoną namelį, ir drožia atsidaręs duris. Tada vieno kito lankytojo sulaukia.
„Galerija įtraukta į Biržų turizmo maršrutus, bet žiūrovų būrių nėra. Vietinių mokinių irgi niekas čia į ekskursijas neatveda“, – šiek tiek apgailestauja pašnekovas.
Duris laukan tempė su visais paukščiais
Mūsų pirma akistata su muziejaus „gyventojais“ – ant vidinės lauko durų pusės.
Čia kabo visokių pavidalų nelabieji, raganos ir laumės. Jie tokie, kokius savo fantazijose mato drožėjas.
Peržengus slenkstį jau nebežinai į kurią pusę akis sukti: virš galvos sūpuojasi paukščiai, drakonai ir kitokie pasakose skraidyti gebantys veikėjai, stalu ropoja krokodilai, palei visas sienas sustatytos lentynos, ant jų šimtai medinių figūrėlių. Žmonių ir gyvūnų, tikrų ir mitinių būtybių, istorinių personažų, šventųjų ir medinių žymių žmonių atvaizdai...
Grindys laisvos tik tiek, kad praeitum, visur kitur irgi įkurdinti drožiniai, net angą į rūsį užėmę stori per lentas vingiuojantys žalčiai.
Vidaus durys skirtos paukščiams, prie jų pritvirtinta įvairiausių formų sparnuočių.
„Dariau kieme parodą, tai duris su paukščiais nukėliau nuo vyrių ir išnešiau laukan“, – sako jis.
Panašių į artimuosius herojų nedrožė
„Čia tik pradžia“, – kvatoja šios gausios kolekcijos autorius ir veria duris į kitą patalpą, o ten jau atlapos durys į trečią, patį didžiausią kambarį.
Visuose trijuose kambariuose nėra nė lopelio laisvos sienos, visur vien drožiniai.
Karaliai, kunigaikščiai, rūpintojėliai, šventieji, įvairių profesijų kaimo žmonės, dar nykštukai.
„Kas užeina ant dūšios, tą ir drožiu“, – sako vyras.
Jis patikina, kad tarp šimtų medinių veidų nėra nė vieno, kurį būtų kūręs pagal realų prototipą, neišdrožė nei savo žmonos, nei brolių ar seserų, nei kaimynų.
Tokių kuriančiųjų – daug
Savo lėšom įkurti drožinių muziejėlį A.Butkevičius sumanė tada, kai gavo pasiūlymą nebrangiai nupirkti tarp daugiabučių įsispraudusį sukiužusį namelį.
Po truputį jį susiremontavo, ties įėjimu pasidarė erdvę plušėti – drožti, o visa kita skyrė ekspozicijai.
Muziejuje yra ir keletas jo sūnaus Vaidoto Butkevičiaus drožinių. Jis taip pat tautodailininkas, bet dažniausiai drožia koplytstulpius, lauko skulptūras.
Pašnekovas neslepia, kad giminėje klaidžioja kūrybinis genas: tėvas buvo lyriškos natūros – kai tik koks susibūrimas, vis sakydavo prakalbas. Neseniai miręs sūnėnas – talentingas dailininkas panevėžietis Osvaldas Juška – buvo tikras profesionalas ir labai produktyvus menininkas. Menų studijas baigė ir dukterėčia, dabar mokytojaujanti Kaune.
„Drožiu nuo mokyklinių metų. Pirmas mano menas – mokykliniam vaidinimui išdrožta lėlė“, – prisimena.
Ir kiti laiką trumpino
Jo jaunystės laikais vyresnių klasių mokiniai vasaromis dažnai eidavo padirbėti. A.Butkevičius vieną vasarą dirbo šalia Biržų buvusiose gipso kasyklose.
„Kai lyja, sulendam į olas, o ten visur aplink baltas gipsas, tiksliau, selenitas – minkšta, drožti lengvai pasiduodanti medžiaga. Kai tik vyrai per pertrauką lekia parūkyti, aš suku drožti“, – prisimena.
Kai dėl plaučių ligos jis papuolė į Joniškėlio ligoninę, kuri anuomet buvo šildoma malkomis, iškart susirado pliauskų ir palatoje pradėjo drožti. Nusižiūrėję ir kiti ligoniai griebėsi tokiu pat būdu laiką trumpinti.
Buvo ir rūpintojėlių, ir nykštukų mada
Suskaičiuoti, kiek ir ko yra per visą gyvenimą išdrožęs, autoriui jau ir pačiam nebeįmanoma, juk savos kūrinių apskaitos nevedė.
Daug jo drožinių iškeliavę į užsienį. Tik atgavus nepriklausomybę, kai lietuviai jau galėjo laisvai keliauti po pasaulį, o ir užsieniečiai be trukdžių lankė mūsų šalį, užėjo mada drožinius vežti lauktuvių kaip lietuvybės simbolius. Tuo laiku ypač daug biržiečio drožinių iškeliavo į Ameriką.
„Buvo pas mus ir tokia mada: kai tik vestuvės, ateina pas mane ieškoti rūpintojėlio, kad įteiktų jaunavedžiams. Dabar ji jau išnyko“, – šypsosi.
Kitu laiku ant bangos buvo visokie nykštukai, mitologinės būtybės, dabar dažniausiai žmonės prašo angelų.
„Ir dabar angeliuką drožiu. Iš Pabiržės kilusi šiaulietė aktorė Biržuose ruošiasi skaityti mano poeziją, jai įteiksiu skulptūrėlę“, – šnipžteli darbštuolis.
A.Butkevičius yra sukūręs ir nemažai stambiagabaričių kūrinių, jo skulptūros puošia Juodkrantę, Biržus, Likėnus. O kartu su sūnumi liaudies meistras sukūrė stogastulpį Baltijos keliui atminti, jis stovi Latvijos pasienyje.
Menininko žinia jums
Sutilpo į kėdės atlošą
A.Butkevičius nelinkęs pasakoti savų drožinių gimimo istorijų, nes jie – grynas fantazijos vaisius, neturi nieko bendro su realiu gyvenimu.
Tačiau vienas ant sienos kabantis darbas kitoks, jis tiesiogiai susijęs su pažinotais biržiečiais, daugiavaike Drevinskų šeimyna.
Anot drožėjo, toji šviesi šeima buvo ypatinga, tėvai ir visi vaikai turėjo Dievo dovaną muzikuoti, buvo subūrę šeimos kapelą su mama mokytoja priešaky.
Muzikaliųjų kaimynų namą nugriovė. Tuoj po to išėjęs pasivaikščioti jis netoliese rado besimėtančią medinės kėdės atlošo dalį.
„Buvau įsitikinęs, kad toji baldo dalis iš nugriautojo namo“, – aiškina, kodėl pasiėmė lūženą.
Parėjus namo užplūdo prisiminimai apie muzikaliuosius kaimynus ir užėjo noras juos pavaizduoti drožinyje.
Kaip komponuoti kūrinį, nereikėję sukti galvos, buvo aišku, kad bareljefo pavidalu drožiamas vaizdelis turi sutilpti į kėdės atlošą – tarsi atkurti nesamą jo dalį.
Taip radinys iš nugriauto namo virto smagia medine kompanija, kur mama ir jos sūnūs groja įvairiais instrumentais.
„Nežinau, ar kas iš jų gyvas belikęs“, – liūdnai tarsteli tautodailininkas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nagingas ir kūrybingas A.Butkevičius be drožimo nė dienos neapsieina, o kiek kūrinių į pasaulį paleido jau ir skaičių pametė.
2. Kuklus užrašas biržiečius ir miesto svečius kviečia į ispūdingą A.Butkevičiaus sukurtų drožinių karalystę.
3. A.Butkevičius savo drožiniams įrengė lentynas, bet ne visi į jas tilpo, tad eksponuojami ant stalų ar tiesiog ant žemės.
4. 5. 6. 7 8. Įvairūs A.Butkevičiaus kūriniai vienu žvilgsniu neaprėpiami, o dar menininkas kiekvienam turi ir istoriją.
6. Kėdės atloše, rastame prie pažinotų žmonių namo, apsigyveno muzikantų šeimyna.
A.Švelnos nuotraukos
