Rašė apie gyvenimo nendrę
„Juozas Kubilius – gyvenimo nendrė. Jis reagavo kiekvienai srovei, kiekvienam jos vėjui: vis stačias, pats savimi buvęs ir likęs“, – taip apie panemunėlietį rašė literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Daug nepaprastų žmonių yra Lietuvai davęs Panemunėlio kraštas. Vienas tų nepaprastų žmonių – pirmosios Rusijos dūmos atstovas nuo Rokiškio ir Zarasų krašto rinkikų, pirmojo slaptojo vaidinimo režisierius ir artistas, vienas iš uoliausių vietos švietėjo kunigo Jono Katelės talkininkų – Juozas Kubilius.
Tindžiuliai sunkiais carinės priespaudos metais buvo maža lietuvybės išsaugojimo salelė. Kaimas nuo Panemunėlio miestelio nutolęs apie du kilometrus. Senoji ulyčia buvo išsidėsčiusi ant stataus Nemunėlio upės kranto, stovėjo 25 trobos. Tai kartu ir pirmoji kun. J.Katelės sustojimo vieta vykstant į kitus tolimesnius kaimus.
Kaimas iš kitų išsiskyrė savo slapta kultūrine veikla: turėjo nedidelį chorą, orkestrą, beveik visi vaikai mokėsi lietuviškose vargo mokyklose ir kartu lankė Panemunėlio rusišką pradžios mokyklą.
Motina tapo daraktore
Kubilių šeima atlaikė baisų išbandymą – gaisras nusinešė namus. Bet darbšti ir veikli šeima greit atsigavo, o jai pavyzdį rodė keturių vaikų motina Marijona Kubilienė. „Niekas taip pasakų gražiai nesekęs Tindžiulių kaime kaip mano močiutė“, – taip apie ją sakė anūkė.
M.Kubilienė tapo daraktore – ėmėsi savo kaimo vaikus mokyti pati. Užtiesia maišais langus, pasideda lentą, susodina vaikus prie stalo ir veda pradžiamokslio pamokas.
Mokslui imliausias buvo jos pačios vyresnėlis Juozas. Jis viskuo buvo panašus į motiną.
J.Katelė su savo mylimiausiu mokiniu Juozu mėgdavo vaikščioti Nemunėlio upės pakrante, liepų ir akacijų alėja. Jis neatstojo nuo tėvų, kad leistų vaiką toliau mokytis.
Nes atsisakė melstis rusiškai
Galop 1892 metais, daug padirbėjęs su kunigu J.Katele ir savarankiškai, Juozas išvyko mokytis į Mintaujos gimnaziją. Bet jau po 4 metų jis su kitais 50 lietuvių moksleivių buvo pašalintas iš gimnazijos – už tai, kad atsisakė melstis rusiškai.
„Nei tėvai, nei kaimynai neturėjo teisės badyti jo pirštais už tikėjimą, už apsileidimą, už veltui išeikvotą namų turtą ar už kita“, – rašo jo geriausias draugas J.Tumas- Vaižgantas.
Jų draugystė buvo tvirta iki pat J.Kubiliaus mirties. Rašytoją traukė vyresnio draugo ramumas. Abu draugai vasaromis susitikdavo Panemunėlyje.
„Vėl gyvenimas pilnas vargų“
J.Kubilius daug laiko praleisdavo kunigo bibliotekoje, slapta mokė vaikus vargo mokyklose, su kitais bendraminčiais įkūrė slaptą „Žvaigždės“ draugiją: rinko tautosaką, rengė slaptus vaidinimus, platino lietuviškus raštus ir net turėjo specialų savimokai skirtą skrajojantį knygynėlį.
Tėvai norėjo matyti sūnų kunigu. Bet pašaukimo tam Juozas nejautė. Motinos prašomas vis dėlto įstojo į Kauno kunigų seminariją. Bet ten priešinosi lenkinimui ir suprato, kad tai blogai baigsis.
„Su skausmu prireiks apleisti seminariją, kur jau buvau prisipratęs ir reagavau į tuos persekiojimus, jaučiaus užgautu. Bet ką gi padaryti? – turbūt jau tokia valia Dievo. Žinoma, grimzta visi mano planai, svajonės, prasidės vėl gyvenimas pilnas klaidžiojimų ir vargų. Apleidęs seminariją nežinau kur eiti“, – tada rašė jis.
Atvažiavo steigti mokyklos
1903 metų rudenį Juozas Kubilius kartu su Juozu Tūbeliu atvažiavo į Panevėžį. Draugai atsivežė seseris, kad jos galėtų mokytis slaptoje lietuviškoje mokykloje. Mokyklos mokytojais tapo abu Juozai. Mokykloje mokėsi apie 20 mokinių.
Mokytojai auklėtinius mokė ginti savo teises, visada tvirtai laikytis lietuviškumo.
Praėjo 1905 metų revoliucija. Papūtė šiokie tokie demokratijos vėjai. Pirmoji Rusijos Dūma įgavo panašumų į parlamentą. Zarasų valsčiai įgaliojo Juozą Kubilių jiems atstovauti.
„Juozas linko su demokratijos vėju: prisiėmė liaudies užtarėjo pareigas greta socialistų, bet ne socialistuose. Gerbdamas socialiąsias reformas, jis per savo visą amžių vengė socialisto vardo, kaip vengė ir nacionalisto“, – taip apie draugo pažiūras rašė J.Tumas-Vaižgantas.
Dūma veikė du mėnesius. J.Kubilius Vilniuje įsidarbino „Lietuvos ūkininke“. Dirbdamas redakcijoje jis buvo prisišliejęs prie kairiųjų. Dėl to jį apkaltino sovietiškumu ir kunigų nekentimu.
Atsakymą į šias mintis pateikė pats autorius: „Jei ko reikalauti, tai iš visų lygiai, be jokių privilegijų, ir iš Lietuvos dvasininkų, ne tik iš Rusijos ponų. Tai bus patiems lietuviams į sveikatą.“
Svarstė ir apie vienuolyną
Negavęs vietos savo idėjoms skelbti demokratų laikraščiuose, panemunėlietis kreipėsi į „Viltį“. Redaktorius A.Smetona mielai priėmė savo gerą pažįstamą, bendramokslį kartu dirbti.
J.Kubilius rašė, kad lietuviai neturi ramiai žiūrėti į savo tautos nykimą.
J.Tumas-Vaižgantas jam laiške rašė: „Matyt, aš, lygiai taip ir visi viltininkai, labai gražiai paskaitome tavo straipsnius. Jie iš karto pagauna savo teisumu, faktiškumu ir teisingumu.“
Juozas svarstė, kad gal savo tolesnį gyvenimą jam reikia susieti su vienuolynu. Savo paslaptį jis atskleidė tik J.Tumui-Vaižgantui. Draugas liepė mesti mintis apie vienuolyną, nes tokie asmenys kaip Juozas reikalingi „valstybės dvasios ekonomikoje“.
Galop J.Kubilius baigia Petrapilyje aukštuosius skaičiavimo kursus ir už 30 rublių mėnesinę algą dirba žydų „Sievername Banke“. Vėliau, kai įsisteigė Vilniaus lietuvių savitarpio kredito draugija, jis tapo jos buhalteriu.
Sunki finansinė vyro padėtis truputėlį pagerėjo. Šiek tiek jis padėjo ir seseriai Marcelei.
Tapo naujos „Tautos pažangos“ partijos įkūrėju
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Juozas į Petrapilį išvyko paskutiniu traukiniu, liepiamas komiteto narių.
Dirbo daug, visai netausodamas savęs. Padėjo telkti lietuvius, išsibarsčiusius po didžiuosius Rusijos miestus.
Veikli trijulė – J.Tumas-Vaižgantas, Liudas Noreika ir Jonas Kubilius – tarėsi, ką reikia daryti politikoje. Kunigo siūlymu, naujas politinis darinys buvo pavadintas „Tautos pažangos“ partija. Jos tikslas – laisva Lietuva su pačių lietuvių apsisprendimo teise. Vėliau jau kiti tęsė pirmojo partijos pirmininko J.Kubiliaus darbą.
Ligoninėn – kulkoms zvimbiant
Tuo metu jo sesuo Marcelė su „Saulės“ kursų mokiniais evakavosi į Voronežą. Ji čia pasijautė blogai. Gydytojai liepė vykti į Petrapilį. Gavęs laišką nuo sesers, Juozas pirmas atvyko į Voronežą. Kartu atvykę į Petrapilį, apsigyveno brolio bute Baskovo gatvėje.
Besirūpindamas partijos reikalais, vyras visai nekreipė dėmesio į savo sveikatą, o ji blogėjo. Jis susirgo plaučių liga, išvyko gydytis į Jaltą. Mėnesį ten pabuvęs pasijuto kiek geriau.
Po kelių mėnesių visai išsekęs J.Kubilius buvo paguldytas į Karo akademijos ligoninę.
„Kiekvieną dieną ėjau ligoninėn kulkoms zvimbiant, nes dar ėjo šaudymas... Lankiau jį, žinojau, kad baigias jo gyvenimo dienos. Kaip jis norėjo gyventi, matyti Lietuvos gyvenimą pasibaigus karui. Kai atnešiau atsišaukimą, kad caras nuverstas, brolis labai apsidžiaugė ir sako: „Dabar galima tikėtis laisvės Lietuvai ir visai Pabaltijai“, – savo dienoraštyje rašė M.Kubiliūtė.
Pasirodė, kad atmerkė akis
Gulėdamas ligos patale, brolis liepė Marcelei būtinai mokytis buhalterijos, o grįžus gimtinėn pasveikinti mamą, tėtę ir visus: brolį, seserį, giminę, krikšto tėvelį. Tada jis užmerkė akis būdamas tik 38 metų.
Palaidoti brolį 18-metei merginai padėjo J.Tumas-Vaižgantas ir Jonas Januševičius.
Marcelė, nupirkusi šlepetes ir kryželį, nuėjo į brolio šarvojimo vietą.
„Kai atėjau koplyčion, buvo naktis, man pasirodė, kad jis atmerkė akis. Kovo 6 d. nuvežėm karstą, susirinko keletas žmonių, nulydėjom į Vyborgo kapines“, – apie atsisveikinimą su broliu rašė savo dienoraštyje M.Kubiliūtė.
Visai dienai – į kapines
M.Kubiliūtė yra sakiusi, kad Juozas jai buvo tėvas, brolis, auklėtojas, juk 20 metų vyresnis.
„Kiekvieną sekmadienį važiuodavau į kapines ir sėdėdavau visą dieną, rodėsi, aš drauge palaidojau viso gyvenimo džiaugsmą“, – rašė ji.
J.Tumas-Vaižgantas atsisveikinant kalbėjo: „Juozas man sakė: dar labai norėčiau grįžti į laisvą Vilnių, į nepriklausomą Lietuvą... Jūs vieni begrįšite Vilniun, aš jau čia pasiliksiu Petrapilyje. Grįžę Lietuvon, darbuokitės Tėvynės ir žmonijos gerovei ir manęs neužmirškite. Iš aš jūsų neužmiršiu – visuomet su jumis būsiu. Tešviečia jam dabar amžinoji šviesa, kaip pirma jis savo broliams tautiečiams švietė savo dorybe ir išmintimi.“
J.Tumas-Vaižgantas surinko visus savo draugo straipsnius ir Lietuvai iškovojus nepriklausomybę 1928 metais išleido knygą „Viltininko mintys“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. Juozas Kubilius nuo nepriteklių pakirstas ligos anksti mirė, užtat sesuo Marcelė iš jo perėmė patriotizmo dvasią.
3. J. Kubiliaus tėvai: Juozas (1849–1928), Marijona (1856–1924).
4. Mintaujos gimnazija, iš kurios J. Kubilius buvo išmestas su kitais lietuviais už nepaklusnumą.
Archyvo nuotraukos
