Sovietinė mėsmalė ir pirmos skalbimo mašinos
Miežiškių seniūnijos Tumagalio kaimo vienkiemyje veikia privatus senienų muziejus.
Ko tik čia nėra! Kaimo stalių dirbintos spintos, lovos, medinės skrynios, įvairiausių dydžių ketaus puodai, žibalinės lempos, emaliuoti puodeliai, visokiausi stikliniai indai ir stalo įrankiai, siuvimo mašinos, svarstyklės, padargai arkliams kinkyti, muštuvės sviestui, medinės lentos drabužiams velėti, verpimo rateliai ir kitokie prieš 50 ar net 100 metų ūkiškoje buityje naudoti daiktai.
Prie senienų priskirti ir pirmieji televizoriai, nešiojamieji radijo imtuvai, kompiuteriai, jų draugėn tinka ir stalo telefonai bei pirmosios elektrinės skalbimo mašinos. Jaunam žmogui didele egzotika atrodo sovietinės mėsmalės bei bulvių tarkavimo mašinos.
Ne mažesnė atgyvena yra ir ant spintų sukrauti kartoniniai lagaminai, o juk juos kadaise ne kiekvienas įpirkdavo.
Anūkė parodo, kaip įsirangyti
Vienoje erdvėje, imituojančioje kambarį, stovi naminiais austiniais patalais užklotos lovos, šimtametė vaikiška lovelė ir per 60 metų atskaičiavęs geltonas vaikiškas vežimėlis.
Muziejaus savininkė ir įkūrėja 64 metų Ryta Jaruševičienė nė kiek nepyksta, jei mažieji lankytojai sumano tame vežimaityje pagulėti.
Jos 6-metė anūkė Liepa tuoj parodo, kaip į egzotiškąją kūdikių vežioklę įlipti.
„Lygiai tokiame ir aš užaugau“, – šypsosi moteris.
Vežimėlis ne jos, pirktas iš jį išsaugojusios raguvietės.
„Ilgai tokio ieškojau, būtinai norėjau, kad būtų kaip mano kūdikystės“, – džiaugiasi, kad išsvajotą senieną pasisekė gauti.
Prie vaikiškų daiktų pritinka ir senovinis vaikų tualetas „su patogumais“: medinė kėdelė su išpjauta skyle ir apačion pakištu tualetiniu puodu.
Virš lovų kabo sieniniai takeliai. Ryškų, su religinio turinio užrašu, R.Jaruševičienei prieš mirtį įdavė viena senolė ir prisakė išsaugoti šį jai labai brangų savų rankų darbą. Gan didelis takas sukurtas įdomia technika: piešinys ant storo vilnonio audinio suformuotas siūlus įbadant adatomis.
Vertingi ne pinigine išraiška
„Lova mediniu galu ir šiaudiniu šieniku yra mano babos. Daug kas nori toj lovoj permiegot“, – sako moteris.
Siuvinėta ir megzta, vąšeliu nerta staltiesė labai sena, R.Jaruševičienės motinos išsaugota, o staklėmis austa lininė turi net prisegtą paaiškinamąją kortelę: kelintais metais austa, kada audėja pradėjo mokytis austi. Tai staltiesei 106 metai.
Popieriniai šventųjų paveikslai piniginės vertės lyg ir neturėtų, bet jie yra giminės relikvija, atkeliavę iš muziejaus įkūrėjos močiutės namų, kur sienas puošė gerą šimtmetį.
Eksponatai Tumagalio vienkiemyje rodomi dar tik antri metai, nors daiktai dėlioti pradėti prieš ketverius metus.
„Radiją atnešė kaimynas, kiti irgi dabar kai ką vis padovanoja. Senienų jau pradėjau gauti ir iš muziejaus lankytojų“, – pasidžiaugia moteris.
Barė, kam šlamštą namo velka
Visokius jau atitarnavusius daiktus R.Jaruševičienė renka nuo mokyklos laikų.
„Kai tik kokį sendaiktį namo parsinešdavau, mama imdavo rėkt, jog vėl šlamštą parvilkau, bet aš rasdavau, kur savą gerą pasidėti“, – prisimena moteris.
Ilgus metus sukauptos senienos taip ir gulėjo visur sukaišiotos, o dienos šviesą išvydo neseniai, kai vyras seno tvarto vietoje pastatė naują pastatą. Pirmo aukšto viename gale įsirengė darbo kambarį sau, dar padarė erdvę poilsiui, o kitą galą ir visą antrą aukštą užleido žmonos sukauptiems lobiams.
„Turiu daug kalvio nukaldintų įrankių, net rankų darbo noragą“, – džiaugiasi retesniais eksponatais.
Eilėje verpimo ratelių pats brangiausias savos giminės moterų naudotas, juo verpė močiutė ir mama.
Mediniai puskubiliukai, duonkubiliai, pinti rėčiai į muziejų atkeliavo ne tik iš savų. Kai ką atidavė kaimynai, pažįstami, draugai.
Apdarai nė vieno nesužavi
Kai pasižvalgyti į senienas atvažiuoja jaunimas, R.Jaruševičienė juos būtinai veda prie spintos su anuometiniais darbo drabužiais: vatiniais puspalčiais, žmonių vadintais pufaikėmis, ir brezentiniais chalatais bei kelnėmis.
„Rodau, kuo žmonėms reikėdavo visą dieną dirbant vilkėti“, – sako.
Iš kitos spintos ji ištraukia sovietinių laikų mergaičių uniformą: tamsiai rudą vilnonę suknelę ilgomis rankovėmis. Ją vilkėti karštomis pavasario dienomis buvo menkas malonumas.
Uniformą išsaugojo ji pati. Moteris čia pat pademonstruoja, kaip tas drabužis kadaise gulėjo.
„Nė trupučio nesustorėjau, uniforma ir dabar kaip tik“, – šypsosi patenkinta.
Jau turi ir savo pasekėją
R.Jaruševičienė jau turi ir pasekėją.
Šešiametę anūkę tiek sužavėjo močiutės veikla, kad toji nusprendė tapti kolekcininke. Mergaitė pradėjo rinkti laikrodžius. Pas senelius savo eksponatams gavo ir kambarį.
„Iš pradžių viską iš manęs susirinko, paskui laikrodžių paieškojo pas kitą babą, paprašė giminaičių – ir rinkinėlis susidarė jau nemažas“, – džiaugėsi.
Užsukantys į senienų muziejų apžiūri ir mažosios laikrodžių rinkinį.
„Dabar laikrodžių siuntinukas ir iš Panevėžio jai atėjo“, – sako močiutė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ryškiaspalvį takelį su religinio turinio įrašu muziejui prieš mirtį padovanojo viena senolė, nes labai norėjo, kad rankdarbis būtų išsaugotas.
2. Verpimo ratelis išsaugotas iš giminės moterų, todėl itin vertingas eksponatas.
3. Tokie vaikiški tualetai būdavo ir sovietmečio vaikų darželiuose.
4. Jaunajai kartai seni radijo imtuvai ir pirmieji televizoriai atrodo grynos senienos, tad muziejuje jiems tikrai vieta.
5. Muziejininkė ilgai ieškojo vežimėlio, kokiame pati užaugo, dabar jis mėgstamiausias eksponatas, į jį ir anūkė mėgsta įsirangyti.
6. Muziejus kaime nestovi tuščias, vis dažniau sulaukia lankytojų.
7. Prie įėjimo prisiglaudė ir prancūziškas automobilis bei motociklas.
8. Namų kampelis sudėliotas iš autentiškų baldų bei tekstilės, senų paveikslėlių.
9. Liepa parodė pirmuosius savo eksponatus būsimam laikrodžių muziejui.
10. R.Jaruševičienė išsaugojo savo mokyklinę uniformą, lankytojams prašant ateina pasirodyti ja apsirengusi.
11–15. Skrynios, puodai, lempos, indai ir visokie buities bei ūkio padargai į muziejų atkeliavo įvairiais keliais, vienus R.Jaruševičienė surinko pati, kitus gavo dovanų.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
