Visą laiką grojo ir grojo
Į Panevėžio muzikinio teatro bendruomenę prieš pusantrų metų įsiliejo profesionali 44 metų smuikininkė ir jos vyras violončelininkas Arvidas Kveglis.
Didelę profesinę patirtį turinčią tamsiaplaukę, išraiškingų akių smuikininkę ir lietuvį jos vyrą violončelininką panevėžiečiai jau įsidėmėjo. Jiedu nuolat koncertavo teatro scenoje, miesto renginiuose, parodų atidarymuose.
Smuikininkė grojo ir vyro suburtame kvartete.
Tačiau likimas, kaip jau rašėme, lėmė, kad vyrui mirus moteris liko viena. Likusi našle, kūrybinį kelią ji turės tęsti be gyvenimo ir kūrybos partnerio.
Moteris ryžtingai apsisprendė likti Panevėžyje, toliau dirbti Muzikiniame teatre.
Novosibirsko konservatoriją baigusi muzikė iki apsigyvenant mūsų šalyje išbandė daugelį garsių scenų, profesinę patirtį kaupė grieždama stipriuose kolektyvuose, koncertuodama aukščiausio lygio Europos šalių koncertų salėse.
Dešimtmetį ji su vyru gyveno Egipte, dirbo Kairo operos teatre koncertmeistere.
„Nebuvo mano gyvenime jokių nuotykių, vien darbas. Muzikantai gan uždari žmonės, daugiausia bendrauja su kolegomis iš savo rato“, – paaiškina maloni pašnekovė.
Buvo tik du pasirinkimai
„Esu sibirietė“, – sako Omske gimusi ir augusi moteris.
Anot jos, kad pasuko į muziką, nebuvo jokio netikėtumo, o tik paties gyvenimo nulemtas kelias, nes rinktis kitokią profesiją tiesiog nebuvę galimybių.
„Mano mama pianistė“, – trumpai paaiškina.
Ji, šešiametė, buvo pristatyta į muzikos mokyklą, ir tai buvo savaime suprantama.
„Nežinau, kodėl į smuiko klasę. Gal mama įžvelgė gabumus“, – sako pašnekovė ir prideda, kad niekada nė nesusimąstė, kad galėjo groti kitokiu instrumentu.
Mokytis smuikuoti jai patiko. Vėliau, kaip papildomą dalyką, prijungė ir bendrą fortepijono kursą, mokėsi juo groti, bet nejautė tokios aistros kaip smuikui.
„O gal likau prie smuiko todėl, jog buvo suvokimas, kad tai pagrindinis instrumentas, kuriuo mokausi groti, o visa kita tik priedas?“ – svarsto dabar.
Paklausta apie mokyklinių metų muzikinius pasiekimus, ji gūžteli pečiais: dalyvavo konkursuose, jie vyko nuolat, žinoma, buvę nemažai laimėjimų, bet jų neskaičiavo. Sako, tai buvę taip natūralu, kaip kvėpuoti, juk ir mokaisi griežti tam, kad siektum aukštumų, kad tobulėtum. O girtis laimėjimais – ne jos būdui.
Tuo laiku, kai ji augo, beveik 2 milijonus gyventojų turėjusiame Omske veikė 20 valstybinių muzikos mokyklų. Tada buvę du prioritetai: muzika arba sportas.
„Iš mano rato vaikų visi perėjo per muzikos mokyklas, nesvarbu, kad vėliau rinkosi visai kitokias profesijas“, – paaiškina moteris.
Muzikantai ir pedagogai buvo paklausūs
Ji savęs kitokioje veikloje nematė. Pasimokiusi 8 metus muzikos mokykloje, toliau mokytis smuiko specialybės įstojo į koledžą, po 4 metų studijų paskutinis etapas – 5 metai Novosibirsko konservatorijoje.
Pasak pašnekovės, tiek daug muzikos mokyklų jos gimtinėje reiškė, jog yra šios profesijos darbuotojų paklausa.
„Omsko simfoniniame orkestre groja per 100 žmonių, miesto Muzikinis teatras turi 70 muzikantų etatų, dar buvo gausybė kamerinių orkestrų, privačių organizacijų, reikėjo ir daug muzikos pedagogų. Žodžiu, turint muziko diplomą, įsidarbinti nebuvo sunku“, – pasakoja apie situaciją Rusijoje.
Tuoj po studijų J.Rodionova rado darbą Novosibirske, bet netrukus grįžo į Omską, ten gavo vietą simfoniniame orkestre ir dar grojo kameriniame orkestre.
Talentingus lengvai įsileido
Artėjant muzikantės 30-mečiui, atskriejo pasiūlymas iš Kairo operos – ją kvietė į perklausą.
„Kairo operos teatre jau dirbo mano studijų draugas Arvidas Kveglis, jis vadovavo violončelininkų grupei. Žinojo mano profesines galimybes, tad ir pasiūlė teatro vadovams mano kandidatūrą“, – pasakoja, kaip nusitiesė keliai į platesnius vandenis.
Tada su A.Kvegliu jie dar nebuvo pora. Bet Egipte ėmė puoselėti vienas kitam šiltus jausmus ir netrukus susituokė.
Egiptiečiai rusų muzikantus pasitikdavo išskėstomis rankomis. Jos taip pat laukė malonus priėmimas.
Moteris pasakojo, jog tada Kairo operos simfoniniame orkestre daugiau nei pusė muzikantų buvo svetimšaliai, talentingiems žmonėms teatras lengvai atverdavo duris.
„Teatras greit sutvarkė darbo vizą, persikraustyti į Kairą nebuvo jokių kliūčių, egiptiečiai rodėsi labai pozityvūs žmonės“, – prisimena 2007 metus.
Atvėrė duris į Europą
Darbas Kairo operoje smarkiai išplėtė jos profesines patirtis.
„Rusijoje nedirbau operos kolektyve, tad čia atsirado kitokios praktikos galimybė. Operos muzika ne simfoninė ir ne kamerinė, ji turi savus ypatumus, tradicijas, tai ir galėjau pažinti. Dar teatras nuolat kvietė dirigentus iš įvairių šalių, tai vėlgi unikali galimybė pažinti skirtingo darbo stiliaus profesionalus“, – pasakojo moteris.
Su Kairo operos simfoniniu orkestru ji koncertavo gausybėje šalių, jai tai buvo durys į Europą.
E.Rodionova pamini dar vieną aspektą, kas ją, kaip muzikę, gyvenant Egipte praturtino.
„Ten labai daug dėmesio skiriama nacionalinei muzikai. Ji smarkiai skiriasi nuo europinių tradicijų, visai kitokios intonacijos. Anksčiau aš grojau klasikinę muziką, tad man, profesionalei, tai buvo tikras lobis“, – kalba smuikininkė.
Privilegijuotųjų profesija
„Jau vien dėl klimato sibirietei persikraustyti ten, kur visad šilta, buvo kažkas tokio. Bet dar malonesnis dalykas buvo tai, jog Egipte muziko profesija labai gerbiama ir vertinama“, – prisimena pakylėjusius pojūčius.
E.Rodionovą nustebino, kad Egipte nėra tokios sąvokos kaip valstybinė muzikos mokykla. Muzikos ten visi mokosi privačiai ir tai gan daug kainuoja.
Anot jos, paprasti egiptiečiai muzikos nesimoko, tą sau gali leisti tik turtingieji. Smuiko ir fortepijono pamokos prieinamos tik privilegijuotiesiems.
„Tuo laiku, kai nuvykau, buvo labai pageidaujami muzikos mokytojai iš Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Jie iš karto gaudavo gerai apmokamą darbą“, – sako.
Ji irgi ėmėsi papildomos pedagoginės veiklos.
Gerovę nupūtė revoliucija
Gaudama pakankamą atlygį smuikininkė galėjo sau leisti gyventi pačiame Kairo centre, kad darbą galėtų pasiekti pėsčiomis.
„Ten man viskas patiko – mėgstamas darbas, kokybiškas maistas, bet buvo ir minusas: su priemiesčiais 21 milijoną gyventojų turinčiame mieste visada buvai minioje – kur bepasisuksi, gausybė žmonių, kamščiai“, – ilgiau pagyvenusi pajuto saulėtosios šalies trūkumus.
Po kelerių metų rusei, o ir visiems svetimšaliams, baigėsi egiptietiškas rojus.
Gyvenimo ir darbo sąlygos ėmė spračiai prastėti po 2011 metais Egiptą supurčiusios revoliucijos, ji buvo per Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus vilnijanti „Arabų pavasario“ dalis.
Revoliucijos priežastys buvo didžiulis nedarbas, išaugęs skurdas, korupcija ir pasipiktinimas ilgamečio prezidento Hosnio Mubarako autokratiniu valdymu. Prezidentą nuvertė, šalyje prasidėjo pertvarka.
Ji palietė ir Kairo operos teatrą.
Orkestre beveik nebeliko užsieniečių. E.Rodionovos šeima kasdien ten jautėsi vis nesaugiau.
Sūnus rinksis ne smuiką, o kitokį kelią
Išvykus iš Kairo porai dvejus metus teko padirbėti Bulgarijoje, Stara Zagoros miesto operos teatre.
Iš ten šeima ketino kraustytis gyventi į Airiją, nes atskriejo darbo pasiūlymai. Jau buvo susikrovę lagaminus, kai stabtelėjo Panevėžyje, čia turimame bute.
Ir gyvenimas pasisuko taip, kad į Airiją nebeišskrido – gavo darbo Panevėžio muzikiniame teatre.
Devyniolikmetis sūnus irgi groja smuiku, tik muziko kelio, mama jau žino, jis nesirinks, labiau linkęs į tiksliuosius mokslus. Devynmetė duktė groja fotepijonu.
„Savo ateitį matau čia“, – sako jau neblogai lietuviškai pramokusi moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Rodionovai yra tekę koncertuoti įvairiose pasaulio šalyse, garsiausiose scenose ir net atvirame ore, kalnų papėdėje.
2. Kamerinio koncerto Valdovų rūmuose metu E.Rodionova (kairėje) dar griežė kartu su savo vyru A.Kvegliu (dešinėje).
3. A.Kveglio (dešinėje) suburtas kvartetas, kuriame grojo ir jo žmona, jau buvo užkariavęs žiūrovų simpatijas.
4. E.Rodionova po koncerto Graikijos sostinėje Atėnuose.
Asmeninio albumo nuotr.
