Su vėžiu nekovoja
„Aš sergu nepagydoma liga ir galiu kalbėti viską“, – panevėžiečiams pažadėjo žinomas 69 metų režisierius Rimas Tuminas.
Susitikimas su režisieriumi vyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Prieš 8 metus sužinojęs, kad serga gerklės vėžiu, jis sau pasakė, kad nekovos, nes kovodamas pralaimės.
„Aš nepasiduosiu“, – pažadėjo sau R.Tuminas.
Ligą išduoda prikimęs režisieriaus balsas, nuolatinis kosčiojimas. Jis nekalbėjo tiesiai į mikrofoną – nenorėjo, kad visi išgirstų ilgus atsikvėpimus ir apsunkintą kvėpavimą. Dar kartą patvirtino, ką ir anksčiau yra sakęs, kad jiedu su E.Pleškyte buvo artimi.
„Ji buvo kieta. Norėjo būti ponia, bet tais laikais tokių ponių kaip dabar nebuvo. Buvo beprotiškai ambicinga. Visuomet norėjo gilaus konflikto su režisieriais, menkas pasibarimas jos nedomino. E.Pleškytė buvo ištekėjusi už režisieriaus Vytauto Čibiro. Jis buvo aukštas, tiesus, su tokia didele garbanota ševeliūra. Žiūrėdamas į juos visuomet pavydėjau“, – prisiminė R.Tuminas.
Kartą jam susirgus gripu, paskambino E.Pleškytė ir paklausė: „Gal reikia padėti?“ Ji atėjo į namus ir nuo to karto, pasak režisieriaus, jis užėmė tam tikrą vietą jos širdyje.
M.Mironaitė vis simuliuodavo
Legendinę aktorę Moniką Mironaitę, rašytojo Juozo Baltušio žmoną, R.Tuminas pavadino mėlyno kraujo turinčia aristokrate.
„Ji vis skųsdavosi negalinti vaidinti. Tai šonas skauda, tai nugara. Žiūrėk, žvaliai eina koridoriumi, tik pamato mane ir pradeda ramstyti sieną. Oi, kaip skauda, negaliu“, – juokėsi režisierius.
M.Mironaitė dažnai važinėdavo taksi nuo Katedros aikštės į „Draugystės“ viešbutį. Matyt, nujautė kažką negero. Viešbutyje esančiame biure dirbo Juozas Baltušis. Jis turėjo sekretorę ir ją įsimylėjo.
„Vienas partijos centro komiteto sekretorius barė rašytoją, sako, baik, negražu. O pats turėjo meilužę Operos ir baleto teatre. Juozas jam atrėždavo, kad čia ne jam, o Lietuvai reikia. Kai įsimyli, būni toks kūrybingas!“ – pasakojo R.Tuminas.
Kai J.Baltušis atvažiuodavo į spektaklio repeticiją, M.Mironaitė kaip pašėlusi pradėdavo azartiškai vaidinti. J.Baltušis sėdėdamas pirmoje eilėje vis ją girdavo.
„Monikute, Monikute, kokios tavo duobutės gražios!“
R.Tuminas prisiminė, kad į grimo kambarį rašytojas kaskart atsinešdavo degtinės ir kumpio.
Tai buvo tokiu laiku, kai aktoriai ir režisieriai po premjeros ar repeticijos nesiskirstydavo į namus. Traukdavo naktį per Vilnių, kas turėdavo kokį lašelį alkoholio, pas tą ir užklysdavo.
Per garsūs spektakliai
Daug metų R.Tuminas dirbo režisieriumi tuometiniame Valstybiniame akademiniame dramos teatre. Tuo pačiu metu turėjo aktorių kursą tuometinėje konservatorijoje. Jie dažnai būriavosi mažojoje teatro salėje. Dėl to juos praminė mažaisiais.
Subrendus idėjai 8-ojo dešimtmečio pabaigoje įkurti savo teatrą, dvejonių dėl pavadinimo nekilo. Tik Mažasis teatras. Teatrą įkūrė Gedimino prospekte, ir apie tą pastatą dabar R.Tuminas kalbėjo su nuoskauda.
„Aplink jį gyvena žmonės. Nežinau, kas jiems leido apsigyventi, tačiau neįmanoma rodyti spektaklių. 22 valandą prasidėjus spektaklio kulminacijai, kaimynai pradeda skųstis dėl triukšmo. O aš mėgstu garsą, tokį, kad drebėtų žemė ir dangus. Ką daryti, keisti spektaklio koncepciją? Prisimenu, stačiau spektaklį Italijoje, Pompėjos mieste. Režisierius įkūrė teatrą gyvenamajame name. Ir ką? Ir nieko“, – pasakojo režisierius.
Prisiminė Miltinį ir Blėdį
Būdamas Panevėžyje R.Tuminas negalėjo nepapasakoti apie Juozą Miltinį ir jo bendražygį Vaclovą Blėdį.
Jis prisiminė, kad V.Blėdis taip pat užsinorėjo režisuoti. Jam vis duodavo nedideles ir nesudėtingas pjeses. Tada jis paprašė J.Miltinio, kad leistų statyti Šekspyrą. J.Miltinis liepė atnešti eskizą. Išnagrinėjo J.Blėdžio subraižytus brūkšnelius ir leido statyti.
Atėjo J.Miltinis pasižiūrėti repeticijos.
„Nuimk šviesas iš dešinės ir iš kairės“, – patarė.
V.Blėdis liepė užgesinti šviesas.
„Jėzau, kaip įdomu. Šešėliai atsirado“, – gyrė J.Miltinis.
Paskui J.Miltinis liepė visas šviesas išjungti.
Čia jau V.Blėdis neiškentė: „Kad visai tamsu.“
Tada J.Miltinis, nusikeikęs rusiškai, išrėžė, kad net ir tamsa nepaslėpė prastos režisūros.
Ne vien tik draskymasis
Kalbėdamas apie jaunus režisierius, R.Tuminas juos sukritikavo.
„Šiuolaikinio teatro bėda, kad veiksmas vyksta labai paviršutiniškai, niekas neanalizuoja teksto. Šiuolaikiniai režisieriai nori išreikšti tik save. Perskaito pjesę ir sako, o kur aš? O kas jo prašė išreikšti tik save? Išreikšk kitą ir tu liksi tu. Tapsi kūrybos stebuklų autoriumi. Režisieriui nieko nereikia žinoti, tik savęs nekišti“, – kalbėjo režisierius.
Anot jo, teatras turi glostyti akį ir ausį. Ne dėl grožio, o dėl prasmės. Kito tikslo – tik kaip harmonizuoti gyvenimą – teatras neturi.
„Režisieriui ir aktoriui iki žmogaus labai ilgas kelias. Kai jauniems nusibos draskytis ir taškytis, ateis geras teatras“, – įsitikinęs R.Tuminas.
Prierašas po nuotrauka:
Panevėžyje Rimą Tuminą pasitiko Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Antanas Venckus. Z.Paškevičienės nuotr.
