Jaunimo erdvės – jau įprasta
Prasidėjus Ukrainą siaubiančiam rusofašistų karui, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka iškart sureagavo: įrengė erdvę pabėgėlių ukrainiečių vaikams, o nuotoliniu būdu dirbantiems suaugusiesiems pasiūlė naudotis jos patalpomis kaip darbo vieta.
Tokią pagalbą teikti biblioteka gali, nes jos patalpos kaip puikiausi šiuolaikiniai rūmai – erdvios, talpios.
Skubame patys tuo įsitikinti. Po biblioteką mus palydi jos darbuotoja, Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė.
Pirmiausia ji sako, kad jaunimo erdvė, kurioje paaugliai gali leisti laiką, naudotis čia esančiais kompiuteriais, bendrauti su draugais ir užsiimti intelektualiomis pramogomis, veikia jau dešimtmetį, o štai vaikams skirtas žaidimų ir pamokų ruošimo kambarys buvo įrengtas tik tada, kai mūsų miestą pasiekė pirmųjų bėgančiųjų nuo karo baisumų Ukrainoje srautai.
„Su ukrainiečiais buvo susitikimų mieste, išgirdome, kad jų vaikai neturi kur dėtis laisvalaikiu, ruošti pamokas ar tiesiog jaukiai pabūti“, – sako mūsų gidė.
Jau pramoko lietuviškai
Veriam didelio ir erdvaus kambario duris. Palei langus išrikiuota eilė stalų su kompiuteriais. Per patį vidudienį čia tik vienas vaikas.
Lauke tvyrant didžiuliam karščiui, patalpoje irgi tvanku. G.Kėvelaitienė paaiškina, jog moderniai įrengtoje bibliotekoje kondicionierių yra, tačiau jų nejungia. Biblioteka šiemet ruošiasi įsirengti saulės baterijas, tad skaičiuojamas kiekvienas centas.
Edukatorės Neringa Antanaitienė ir Laura Linkevičienė aiškina, jog dabar vaikų mažiau, nes baigėsi mokslo metai, bet ir tai yra keturi nuolatiniai lankytojai, jie vienu ar kitu metu pasirodo kasdien.
Čia jauniesiems ukrainiečiams organizuojami įvairūs užsiėmimai, yra stalo žaidimų, mokoma visokių rankdarbių, penktadieniais vaikai kolektyviai žiūri filmą, vėliau jį aptaria.
„Ketvirtadieniais būna kūrybinės dirbtuvės, jau darėm knygoms skirtukus, lankstėme origamius“, – pasakoja moterys.
Šioje erdvėje laukiami vaikai iki 14-os metų, o jaunimui yra skirta kita patalpa.
Ten nuėję pamatome, kad ir karštą dieną beveik visi sėdmaišiai užimti.
Grupelė jaunuolių tiesiog kalbasi, kiti sėdi prie kompiuterių, vienas vaikinas su 3D akiniais ir ausinėmis įnikęs į veiksmą ekrane.
Kartu su panevėžiečiais paaugliais čia laiką leidžia ir penkiolikmetis ukrainietis Aleksandras Žylihas. Vaikinas Panevėžyje atsidūrė prieš porą mėnesių, o dabar jau šiek tiek šneka lietuviškai.
Istorija prasidėjo tik nuo trijų kambarėlių
Šiandien biblioteka turi pusę milijono dokumentų, o prieš šimtmetį pradėjo praktiškai nuo nieko.
Pirmoji bibliotekos vadovė, o ilgus metus ir vienintelė darbuotoja, buvo bajoraitė Elžbieta Jodinskaitė.
Biblioteka Panevėžyje įsteigta 1921 metais, bet skaitytojams duris atvėrė tik po metų, tad šiemet rugsėjį bus švenčiamas jos gyvavimo šimtmetis.
Oficialiai įsteigus biblioteką, joje nebuvo nė vienos knygos, tad E.Jodinskaitė visus metus įvairiais būdais rinko leidinius, bibliotekos fondą papildė ir savo dovanotomis enciklopedijomis, visos jos išsaugotos ir yra kraštotyros leidinių skaitykloje.
„Vyriausybė net įsakymu buvo paskelbusi, kad kas turi carinės Rusijos laikų įstaigų knygas, privalo jas nedelsiant atiduoti valstybei. Tai buvo tam tikra turto nusavinimo forma“, – pasakoja pašnekovė.
Dalį knygų bibliotekai E.Jodinskaitė iš žmonių tiesiog supirko. Visus kažkaip įsigytus leidinius ji kaupė savo bute, o 1922 metų rugsėjį, kai miesto valdžia bibliotekai skyrė tris išnuomotus kambarius Šeduvos gatvės name (dabar Vasario 16-osios g.), su visu literatūriniu turtu persikraustė ten.
Bibliotekininkę norėjo vadinti knygininke
Pasak gidės, E.Jodinskaitė buvo pavyzdinė bibliotekininkė, tai matyti iš dažnų revizijų aktų.
Taisyklės skaitytojams anuometėje bibliotekoje buvusios labai griežtos: vienu metu buvo galima pasiimti tik vieną leidinį ir grąžinti privalu iki paskirtos dienos. Jei ne, kapsėjo delspinigiai. Pavėlavusiam juos sumokėti, knygų nebeišduodavo.
Bibliotekos paslaugos nemokamos buvo tik moksleiviams, mokytojams, karininkams ir gydytojams, kiti miestiečiai turėjo palikti piniginį užstatą.
Pirmoji biblioteka vadinta knygynu, o bibliotekininkė – knygininke.
E.Jodinskaitė knygomis prekiaujančią krautuvę siūlė vadinti knygine (kaip vaistinė), o knygas skolinančią biblioteką – knygynu.
Biblioteka kurį laiką kraustėsi ir kraustėsi, kol galiausiai 1933 metais gavo geriausią miesto rūmą – dabartinį pastatą.
„Šitas namas taip ir vadintas – rūmu, mat čia jau buvo įvestas centrinis šildymas, kanalizacija ir vandentiekis, o to nė viename kitame miesto pastate dar nebuvo.
Dar mano, kad prie „Garso“
Po sovietų okupacijos erdviausią miesto centro statinį pasiglemžė okupacinės armijos kariškiai ir pavertė karininkų rūmais.
Švietėjiškai įstaigai apie 1950 metus buvo skirta dalis vyskupijai priklausiusio namo Respublikos gatvėje.
„Tebėra panevėžiečių, iki dabar įsitikinusių, kad biblioteka tebėra priešais buvusį „Garsą“, – sako pašnekovė.
Pokariu bibliotekai teko atlaikyti milžinišką fondų valymą, sunaikinta apie 30 tūkstančių knygų.
Į savo seną pastatą, atkūrus nepriklausomybę, biblioteka sugrįžo 2006 metais. Bet tai buvo grįžimas su triumfu –į modernų iš pagrindų atnaujintą ir perprojektuotą pastatą su vienoje vietoje esančiomis saugyklomis, rankraščių archyvais ir gausybe erdvių visokioms kultūrinėms veikloms.
Bibliotekininko profesijos niekur neberasi
Nuo pirmųjų Nepriklausomybės atgavimo metų bibliotekos labai pasikeitė. Į jas po truputį susikraustė menų parodos, muzikiniai renginiai, mokslinės konferencijos, galop prigijo ir edukaciniai užsiėmimai.
Tad bibliotekininkams automatiškai teko persikvalifikuoti, tapti renginių vedėjais, vadybininkais, mokytojais.
„Bibliotekininko specialybės nebėra, jau dešimtmetis, kai universitetai tokią studijų programą panaikino, bibliotekininkystės niekur nebeišmoksi, nebent iš šalia esančio vyresnio kolegos“, – sako pašnekovė.
Kad sparčiai į priekį žengiančios informacinės technologijos neatimtų skaitytojų, bibliotekų darbuotojai nuolat rengia skaitymo skatinimo programas.
Tam Vyriausybė skiria daug dėmesio, net skiriamas atskiras finansavimas“, – aiškina G.Kėvelaitienė.
Kaip vyksta skaitymo skatinimas? Pašnekovė sako, kad tai gali būti bet kokia intelektualiai ir patraukliai pateikta išmonė, sugundanti žmogų paimti knygą į rankas.
„Jei skaitytojas pas mus neateina, mes einam su knygomis į aikštes, viešus renginius, knygų muges“, – šypsosi pašnekovė.
Paskutinę knygą palieka
Grįžtame prie fondų valymo temos.
Mūsų gidė sako, jog fondų valymas ir dabar vyksta nuolat.
Specialiai sudaryta komisija kasmet sprendžia, ką laikas nurašyti. Iš vartojimo išimama nebeaktuali, „suskaityta“, nevertinga literatūra.
Sakykim, bibliotekai buvo atvežta 15 vienos knygos egzempliorių, o ji mažai paklausi, tada paliekamos 2–3 knygos, kitos nurašomos, išvežamos kaip makulatūra perdirbti.
„Šiandien fonduose galima rasti absoliučiai viską, ką biblioteka turėjo, netgi visus sovietinių laikų autorius, nes paskutinis knygos egzempliorius nenurašomas, visad lieka saugykloje, gal prisireiks kokiam tyrėjui“, – paaiškina moteris.
Ateina tiesiog dirbti
Šnektelime ir apie naujausias, lyg su bibliotekomis nieko bendra neturinčias veiklas.
„Per šalies mastu vykdytą projektą į bibliotekas atėjo robotikos užsiėmimai, gavome visus tai veiklai reikalingus įrankius. Darbuotojas, pagal profesiją tapytojas, veda vizualius renginius, vadovauja eskizavimo klubui, moko piešti planšetėmis“, – pasakoja gidė.
Šiuo metu biblioteka papildomai kuria darbo zonas, nes jų poreikis didžiulis.
Pasak G.Kėvelaitienės, yra nemažai žmonių, į biblioteką kasdien ateinančių su savo planšetėmis kaip į darbo vietą. Menų skaitykloje yra didelis stalas, prie jo gali susėsti keli darbo kolegos, aptarti reikiamus klausimus.
Naujovė – pardavinės knygas
Vienos skaityklos laukia didelės permainos – dvi jaunos dizainerės kuria jai naują interjerą, žada pasiūlyti kažką netikėto ir knygų išdėstyme, ir darbo erdvių suprojektavime.
Vienintelė tylos zona yra didžioji skaitykla, visur kitur galima šnekučiuotis, reikalui esant suorganizuoti vaizdo konferencijas.
Kad jau ekskursija, tai įkišame galvą ir į saugyklas. Čia – mobilūs lubas siekiantys metaliniai stelažai, tam tikrą oro temperatūrą ir drėg-mę palaikantys prietaisai.
Ekskursiją baigiame rūsyje, kur įrengta Gabrielei Petkevičaitei-Bitei skirta erdvė. Čia už stiklų saugomos seniausios bibliotekos knygos, iš Kraštotyros muziejaus pasiskolinus rašytojai priklausiusius daiktus, įrengtas Bitės kampelis.
Jau atsisveikinus ir artėjant prie išėjimo pasiveja dar dvi naujienos: bibliotekoje įrengta nusiraminimo palapinė autistams ir naujausių leidinių pardavimo spinta. Taigi biblioteka atliks dar ir knygyno funkciją.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pirmosios Panevėžio bibliotekos vedėja E.Jodinskaitė bibliotekos fondą papildė ir savo knygomis. Vikipedijos nuotr.
2. G.Kėvelaitienė pasakojo, kad, be knygų išdavimo, šiuolaikinė biblioteka žmonėms dar siūlo ir gausybę kitokių intelektualių veiklų.
3. Nuolatinė skaitytoja A.Kriauzienė čia lankosi nuo pat jaunystės.
4. Knygų abonementas nuolat pasipildo naujausiais leidiniais, bibliotekos darbuotojai rūpinasi jų pristatymu skaitytojams.
5. Jaunimui skirtoje erdvėje laisvalaikį leidžia ir panevėžiečiai, ir ukrainiečiai.
6. Ukrainietis A.Žylih džiaugiasi mūsų mieste radęs vietą, kur gali susitikti su bendraamžiais.
7. Bibliotekos rūsyje įrengtas G.Petkevičaitei-Bitei skirtas kampelis, jame stovi iš muziejaus pasiskolinti jos baldai.
8. Norintys jaunimo erdvėje gali pažaisti ir 3D žaidimus.
9. E.Jodinskaitės dovanotos enciklopedijos.
10. Viena iš seniausių bibliotekos turimų knygų.
A.Švelnos nuotraukos
