Ketino pagyventi laikinai
Dailininkė Aurelija Kairytė-Smolianskienė pas giminaičius Rokiškio rajone praleido didžiąją dalį vaikystės vasarų. Artėjant rugsėjui ji ne visada noriai vykdavo namo į sostinę.
„Grįžusi į Vilnių dar kalbėdavau aukštaitiškai. Mintyse kelias savaites ganydavosi tetų karvutės“, – prisiminė pašnekovė.
Gal todėl jau po daugelio metų ji neišsigando, kai vyras pasiūlė palikti didmiestį ir su dviem nedideliais sūnumis laikinai pagyventi sename Utenos rajono vienkiemyje, ne taip ir toli nuo ten, kur anksčiau atostogaudavo.
Laikinai, kaip žmonės sako, dažnai virsta amžinai. Jie liko kaime.
Vyras Eventas Smolianskis, buvęs statybos inžinierius, irgi grynas vilnietis, dabar ūkininkauja, o ryškūs jo žmonos tapyti paveikslai traukia meno mėgėjų žvilgsnius.
Gyventi kaime madinga
A.Kairytė-Smolianskienė juokiasi, kad išsikraustyti į namelį gamtoje be buitinių patogumų ir socialinių tinklų, smalsuoliams pasakoti apie dvasinį išsilaisvinimą dabar pasidarė itin madinga.
Daug kam įdomu, kaip naujakuriams sekasi.
„Dar geriau, jeigu būstas molinis, apvalus, suręstas savo pačių rankomis. Valgai vien tai, ką užsiaugini pats. Negana to, buvusios lūšnos kambariai turi priminti interjerų žurnalo viršelį, o gėlynai – įspūdingiausios metų sodybos rinkimus“, – sako dailininkė.
Puiku, jeigu žmonės taip gali gyventi. Bet jeigu mano gėlynai ir daržai būtų idealiausios išvaizdos, būstas stilingas, o dar nepertraukiamai užsiimčiau savireklama, neturėčiau laiko kurti – piešti, tapyti.
Nors ją irgi buvo užpuolusi pagunda – kelerius metus rašė tinklaraštį apie tai, kaip miestiečiams sekasi įsikurti kaime.
„Tokiu būdu reklamavau savų vištų kiaušinius, nes veždavome juos parduoti į miestą kartu su pačių užaugintais česnakais“, – aiškino pašnekovė.
Dabar šeima vienkiemyje gyvena jau dešimt metų – taigi atvyko čia kiek anksčiau nei tie miestiečiai, kurie susigundė madingu masiniu išsikraustymu į gamtos prieglobstį kaime.
Vaikų darželyje gauti vietą beveik neįmanoma
A.Kairytė-Smolianskienė papasakojo apie ankstesnį gyvenimą Vilniuje.
Šeima nuomojosi butą, bet teko išsikraustyti, nes iš užsienio grįžo šeimininkės duktė.
„Buvo vasara, o naujo tinkamo būsto greitai negalėjome rasti. Nutarėme vykti į sodybą, o vėliau sugalvoti ką nors rimčiau“, – sakė pašnekovė.
Atėjus rudeniui, naujakuriai galutinai nusprendė pasilikti kaime. Vyras galėjo dirbti nuotoliu, o žmona tuo metu rūpinosi mažais vaikais.
Sostinėje tuo metu buvo labai sunku gauti vietą vaikų darželyje, o čia, gretimame miestelyje, ikimokyklinę įstaigą buvo galima pradėti lankyti nors ir tą pačią dieną. „Labai juokėmės, kai po kelerių metų paskambino sostinės darželio darbuotoja ir džiaugsmingai pranešė, jog jau yra vietų – galima lankyti nuo rudens. Galėjo dar iki pensijos palaukti“, – šyptelėjo pasakotoja.
Dėl vaikų sveikatos priežiūros irgi buvo panašiai – Vilniuje eilės slinko lėtai, o provincijoje beveik nereikėdavo laukti.
Vienkiemio buitis labai greit parodė nagus
Pirmaisiais metais orui atšalus jaunai moteriai kaime pasidarė baisu – namas senas, vėjui papūtus visose apylinkėse užgesdavo elektros lempos, o ir sargi kalaitė, kurią padovanojo naujieji kaimynai, rodėsi, be priežasties vis lodavo.
Bepigu buvo anksčiau atvykti praleisti vasaros atostogų – kaimietiška tikrovė taip nedemonstruodavo nagų.
„Kartą abu mūsų mažyliai susirgo rotavirusine infekcija, blogavo. Buvo žiema, o būsto sienos dar neapšiltintos – naktį kilo audra, pradingo elektra – skalbimo mašina sustojo, o vėjas pasisuko taip, kad, atrodo, kiaurai skrodė gyvenamąją namo pusę. Sėdėjau tamsoje ir kankinamai laukiau, kada tas košmaras baigsis“, – prisiminė dailininkė.
Ji žino, kad ne vienas kaimiška romantika susižavėjęs ir ateities neapgalvojęs miestietis po pirmųjų išbandymų grįžo iš pažliugusių laukų į gyvenimą ten, kur buvo įpratęs – į miestą su visa patogia jo buitimi. Jie suprato, kad gamtą patogiau mylėti iš tolo.
Tapytojos žodžiais tariant, kaime gyvenant kitaip nei per televiziją atrodo ir tikrų vilkų išpjauta avių banda. Matant tokį vaizdą nebelieka idilės.
Bandė gyventi tarsi mieste
Iš pradžių pora kaime dar bandė gyventi taip, kaip anksčiau – vyras kasryt sėsdavo prie kompiuterio ir dirbdavo. Vėliau nusprendė visą laiką skirti vien ūkiui, įsigijo daugiau žemės ir gyvulių.
Jis ir dabar nesigaili šio savo sprendimo.
Dabar netoli šeimos namų baltuoja pulkas avių, ganosi herefordų ir galovėjų veislės galvijai. Po kiemą krypuoja žąsys, kapstosi vištos bei kalakutai.
Buvęs inžinierius vairuoja traktorių, šienauja ir atlieka kitus žemės ūkio darbus. Taigi aplinkui, kiek akys užmato – grynakraujo miestiečio, ūkininkauti išmokusio ne iš tėvų ar senelių, valdos.
„Jis vaikystėje net neturėjo kaimo, o maniškė patirtis Rokiškio rajone gal ir buvo dabartinio gyvenimo repeticija. Nors man ūkio reikalai tikrai ir dabar nėra tokie malonūs ir aiškūs kaip jam.“
Vyras nuo žmonos neslėpė, kad jau gyvendamas mieste tyliai rezgė planus, kaip iš jo ištrūkti – dienas leidžiant ant asfalto norėjosi laisvės. Nors ūkyje reikia nuolat judėti ir atostogų nuo žmogaus priklausomi gyvuliai nesuteikia, bet, anot vilniečio, – čia supranti dėl ko gyveni.
„Dabar jis dirba labiau dėl savęs. Jam čia geriau. Perspektyva būti samdomu darbuotoju ir kartą ar du per metus išvykti prie šiltos jūros jo neviliojo niekad“, – tvirtino buvusi miestietė.
Gamtoje gali būti išdidus
A.Kairytė-Smolianskienė tikino, kad vienkiemyje šeima nejaučia bendravimo stygiaus, o automobiliu nuvykti į artimiausią miestą, įsikūrusį maždaug už trisdešimties kilometrų, užtrunka gal net ir greičiau nei pralėkti per kamščių varginamą sostinę.
Įvairūs reikalai dabar persikėlė į internetą, o koronaviruso pandemija žmones išmokė, kad dėl daugelio jų nereikia niekur skubėti.
„Nenuskriausti ir mūsų vaikai. Vienas jų pamėgo šachmatus. Žaisti išmoko savarankiškai – po to, kai pasiūliau ultimatumą, kad vietoj populiarių kompiuterinių žaidimų pasidomėtų kuo nors kitu. Dabar jis lanko šalies šachmatų mokyklos nuotolines pamokas ir jam neblogai sekasi. Pastebėjau, kad būnant kaimo ramybėje atkrenta ir tai, su kuo kitomis aplinkybėmis tyliai taikstytumeisi: nenaudingi darbai, žmonės, su kuriais tau ne pake-liui“, – apibendrina pašnekovė.
Savo poreikius jai čia paprasčiau suvokti. Gamtoje, kaip ji jaučia, tiesiog gali būti išdidus ir suvokti, kad ir kas benutiktų – ištversi.
„Kiekvienas augalas subrandina sėklų. Iš jų užaugs po atžalą, subrandinsiančią dar daugiau sėklų. Tas sėklas vėl bus galima išberti į žemę. Taip pat ir avys: atsiveda ėriukų, o jie užauga. Bandos kiek-vienais metais didėja. Taip mąstydamas nusiramini ir supranti, kad pasaulio principas yra ne nepriteklius, į kurį norisi koncentruotis mieste, bet gausa. Iš bado gamtoje tikrai nenumirsi“, – labai paprastai aiškino dailininkė.
Kūrybos maišą atrišo
Dar daugiau: pakeitus gyvenamąją vietą, jos kūrybos maišą kažkas tarsi atrišo – ji pradėjo daugiau piešti ir tapyti.
Neliko ji ir vieniša kūrėja – prisijungė prie profesionalų, įstojo į šalies Dailininkų sąjungą, tapo Panevėžio skyriaus nare.
Kaime sukurtų darbų pristatymą dailininkė kiek anksčiau surengė Panevėžyje, „Galerijos XX“ parodų salėje.
Dvi jos drobes jau galima pamatyti ir ką tik atidarytoje Panevėžio dailės galerijos „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“ parodoje, kas dveji metai pristatančioje regiono menininkus ir jų naujausius kūrinius.
Procesą stebėjo Mūkė
A.Kairytės-Smolianskienės nežavi peizažai, jų beveik netapo. Jos kūriniuose labiau atsiskleidžia simboliais paverstos mintys.
Specifinė autorę supanti kaimo aplinka kūryboje vis tiek palieka ženklų.
„Prieš kelerius metus mūsų ūkyje gimė galovėjų veislės karvutė. Ją vaikai pavadino Mūke. Bėda – ją atsivedusi karvė neparodė savo vaikui meilės ir jautrumo, tad naujagimę teko girdyti iš buteliuko. Mūkė įprato prie žmonių rankų – dirbtinai maitinama užaugo mažesnė nei kiti gentainiai ir vaikštinėdavo po kiemą lyg koks šunelis. Kartais ji įlįsdavo į šiltnamį ir nudribusi tarp pomidorų ilsėdavosi, kartais bandydavo kišti nosį į trobą... Vasarą, kai būna karšta, molbertą pasistatau lauke. Mūkei būdavo smalsu – ji prieidavo, atsistodavo šalia ir stebėdavo, ką aš darau – tarsi suprasdama, apie ką tas menas“, – šypsojosi A.Kairytė-Smolianskienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Kairytė-Smolianskienė pasakojo, kad kaime pradėjo daugiau tapyti, bet jos darbuose peizažų mažai, vyrauja simboliais paverstos mintys.
2. Mažąją Mūkę sūnui reikėjo girdyti iš buteliuko.
3. Ūkininkas E.Smolianskis anksčiau dirbo inžinieriumi.
4. Dailininkė A.Kairytė-Smolianskienė mano, kad gyvenimas kaime padarė poveikį jos kūrybai. Autorės tapybos darbas (viršuje kairėje) dalyvauja Panevėžio miesto dailės galerijos „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“ parodoje.
5. Vasarą dailininkė dažnai piešia lauke.
6. A.Kairytė-Smolianskienė rašė tinklaraštį, norėdama greičiau parduoti ūkio vištų kiaušinius.
7. Karvutė stebėdavo dailininkės kūrybos procesą.
8. Avis buvę miestiečiai kartais paleidžia prie namų vietoj žoliapjovių.
Asmeninio albumo nuotraukos
