Skolą arkliui atiduos menu
Ties Panevėžio lėlių vežimo teatro durimis pūpso milžiniška celofanu užklota konstrukcija.
„Atiduosim skolą arkliui“, – teatro vadovas Antanas Markuckis sufleruoja, kas yra po dangalu.
Tai beveik baigtas konstruoti mechaninis arklys. Jis gimė čia pat, teatro dirbtuvėse, o pas žiūrovus „išeis“ per miesto gimtadienį.
Kojas kilnojantis, galvą kinkuojantis ir gausybe spalvotų lempelių žybsintis tvarinys panevėžiečiams primins, kad net 33 metus arklys kas vasarą tempė lėlininkų vežimą. Dabar jau antrus metus gyvą arklį yra pakeitęs traktoriukas.
„Ruošiam performansą, suvaidinsim visą arklio gyvenimą – kaip jis gimsta, pažįsta savo tėvus, dalyvauja kare, vėliau įkinkomas į ūkio darbus, galiausiai pasensta ir nugaišta, skrenda į arklių dausas, tampa sparnuotuoju Pegasu“, – vadovas aiškina, koks bus šio mechaninio gyvūno pasirodymas.
Tokios milžiniškos lėlės teatras iki šiol neturėjo.
Stebėjo ir dirbančius, ir miegančius
„Mūsų 35-ieji gyvavimo metai daug kuo išskirtiniai, kaip ir šios vasaros gastrolės“, – sako pašnekovas.
Pirmas išskirtinumas tas, kad traktoriuko traukiamas spalvingas vežimas šįmet apvažiavo gerokai daugiau nei kurią nors kitą vasarą, pasiekė rajonus, kur anksčiau niekad nebuvo vaidinę. Lėlininkų vaidinimus pirmą kartą pamatė Utenos, Molėtų, Zarasų, Ignalinos, Visagino vaikai.
Vežimas užsuko ir į Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių rajonus – ten, kur jau daugelį metų pažįstamas ir laukiamas, kur su jo vaidinimais užaugę vaikai dabar žiūrėti spektaklių jau atveda savo atžalas.
„Didžiausias mūsų nuotykis, kėlęs nemažai streso, kad visą laiką – ir vaidindami, ir miegodami – buvom sekami“, – kvatoja pašnekovas.
Visas 25 gastrolių dienas, per kurias buvo parodyti 45 spektakliai, lėlininkus lydėjo bei filmavo bendra Vokietijos ir Prancūzijos televizijos ARTE filmavimo grupė.
Per visas gastroles kepė ant saulės
Į skiltį „To niekada anksčiau nebuvo“, pasak A.Markuckio, reikėtų įtraukti ir šios vasaros karščius, kurie tęsėsi per visas gastroles.
„Traktoriuko kabina atvira, šonuose įtaisyti du ventiliatoriai, bet jie mažai ką gelbsti, nes vidun tvoskia karštis ir iš lauko, ir nuo variklio. Buvo, kad kabinoje termometras rodė net 60 laipsnių karščio“, – sako A.Markuckis.
Kaip anksčiau vadeliojo arklį, taip dabar teatro vadovas išsilaikė teises ir pats vairuoja vežimą tempiantį traktorių. Jo greitis – 7 kilometrai per valandą.
A.Markuckis pats karštį šiaip ne taip ištvėrė, o štai viena aktorė gavo šilumos smūgį, teko ją išgabenti į ligoninę net trims dienoms.
„Žiūrovams palapinę statome pavėsyje, o mūsų vežimas beveik visada atsiduria saulėkaitoje, aktoriai vilki neplonus kostiumus, dar grimas, perukai“, – pasakoja apie ekstremalias sąlygas.
Ne kartą buvo, kai nuo scenos nulipusį aktorių per pertrauką kolegos tempdavo už vežimo kampo ir, atsagstę kostiumą, vėsino jį ventiliatoriais.
Ir filmui liepė vaidinti
Su lėlininkais kartu keliavę užsienio televizininkai kurs valandos trukmės dokumentinį filmą apie vienintelį tokį Europoje mūsų miesto Lėlių vežimo teatrą. Į eterį jis turėtų išeiti rudenį. Paskutiniam akcentui jie dar atvažiuos per miesto gimtadienį filmuoti performanso su arkliu.
„Tokio televizijos dokumentininkų darbo gyvenime nebuvau matęs! Ištisa režisūra: reikėjo vaidinti kaip valgom, kaip miegam, kaip prausiamės, o juk galėjo tą natūraliai filmuoti“, – dėl papildomų trukdžių pyko lėlininkas.
Nuolatiniai operatorių prašymai pakartoti tą ar kitą veiksmą, net ilgesnę situaciją, karščio alinamus aktorius dar labiau vargino.
„Panevėžio rajone nuo Miežiškių iki Nevėžio gyvenvietės 5 kilometrų atstumą važiavau net 3 valandas, nes operatoriai vis prašė apsisukti ir pravažiuoti pro pat ant asfalto padėtą filmavimo kamerą“, – pasakoja pašnekovas.
Krapštė iš medžių ir leido žiūrėti nemokamai
Vietovėse, į kurias Lėlių teatro vežimas įriedėdavo pirmą kartą, kildavo nemenkas šurmulys.
„Lėlininkų vežimas priekyje, o už jo du kemperiai, dar dešimties lengvųjų automobilių vilkstinė“, –
pasakoja, kad į kiekvieną kaimą įvažiuodavo paradiškai.
Gyventojams buvo smagi atrakcija ir keliaujančių artistų kūrimasis: iš vežimo pasigirsdavo linksma muzika, buvo pučiamos girliandos, statoma geltona palapinė, rikiuojamos spalvotų kėdžių eilės.
Visus vieną eurą kainavusius bilietus išpirkdavo akimirksniu, tuščių vietų nelikdavo.
„Ne visi ir tą vieną eurą turėjo. Buvo, kad berniūkščiai iš vargingesnių šeimų sulipa į greta augantį medį ir taisosi iš ten spektaklį žiūrėti, nes neturi už ką bilieto nusipirkti. Tada prašom lipti žemėn, parūpinam papildomų kėdžių ir leidžiam žiūrėti nemokamai“, – lėlininkas pasakoja, kad tokių labdarų gastrolėse buvo nuolat.
Ištikimam sargui perkando sąnarį
A.Markuckis juokiasi, kad šios vasaros gastrolėse jų komanda turėjo ir neįveikiamą priešą – per karščius ypač aršią armiją kraujasiurbių.
Puolė uodai, mašalai, musės, bimbalai ir kitokie įkyruoliai. Sunkiausia jų atakas būdavo ištverti naktį.
„Tada keliuosi, lendu į internetą ir skaitau, kaip tuos brūdus naikinti. Dabar galėčiau būti bimbalų mokslų daktaras“, – kvatoja pašnekovas.
Kartu su lėlininkais į gastroles leidosi ir A.Markuckio vilkšunis Dikas. Draugiškas juodakailis gyvūnas labai patiko vaikams, dažnas su juo norėjo nusifotografuoti.
Vidury gastrolių, kai lėlininkai buvo apsistoję šalia Ignalinos, Dikui nutiko bėda. Stovyklavietę saugojęs keturkojis naktį nubėgo iki netoliese buvusių fermų, o jas saugojęs šuo pasitiko priešą – perkando kojos sąnarį.
Likusias kelionės dienas Dikas nevaliojo paeiti pats, jį teko nešioti.
Sutiko santūriau, nei tikėjosi
Prie emocingų Panevėžio regiono žiūrovų pripratę lėlininkai ežerų krašte buvo sutikti šiek tiek kitaip, gerokai santūriau.
„Kur jau esam vaidinę, vaikai iš džiaugsmo klykia, žviegia, jų nesustabdysi, o naujieji žiūrovai buvo labai taupūs emocijų“, – palygina vadovas.
Anot jo, tokios reakcijos, matyt, buvę iš netikėtumo, niekad nepatirto jausmo, kai po spektaklio personažai nuo scenos pabyra tarp žiūrovų, kiekvienas juos gali paliesti, apkabinti, kartu nusifotografuoti.
„Vaidinimas baigiasi, o niekas nesiskirsto, sėdi ir tarsi dar kažko laukia“, – lėlininkas džiaugėsi didžiuliu, kad ir santūriu, susidomėjimu.
Per šias gastroles nutiko dar vienas keistas dalykas: į miestelius ir kaimus, kur sustodavo lėlininkų vežimas, šeimomis plūdo miestiečiai.
„Žmonės iš interneto sužino, kur vaidinam, ir suvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Druskininkų. Kartu ir naujas vietas apžiūri“, – juokėsi pašnekovas.
Įvertino visu tūkstančiu
Viename kaime A.Markuckis atkreipė dėmesį į kauniečių šeimą, atvežusią savo vaikus žiūrėti keliaujančio lėlių teatro vaidinimo. Kaip paaiškėjo, šeimos galva buvo vienos statybų įmonės vadovas.
„Kai grįžom iš gastrolių, gavau iš jo laišką, rašė norintis mus paremti, nes tai, ką matė, kiek džiaugsmo vaikai patyrė, esą kainuoja daugiau nei vieno euro bilietas“, – pasakojo pašnekovas.
Kaunietis į Lėlių vežimo teatro sąskaitą pervedė tūkstantį eurų.
Pasak A.Markuckio, tokios gerumo apraiškos per gastroles neretos.
„Gerų žmonių pilna: vieni blynų prikepa, pasitinka su pyragais, kiti nakvynei savo namus užleidžia“, – sako jis.
Yra buvę, kai į miestelį tik įvažiavusius lėlininkus pasitiko vietos klebonas, paklausė, kiek kainuoja bilietai, ir vietiniams vaikams išpirko visą palapinę. Vaidinimo proga mažiesiems žiūrovams dar ledų pripirko.
Laukė su kepsniais, laužaviete ir dušu
Šią vasarą išskirtinis lėlininkų sutikimas laukė Kupiškio rajone.
Įprastai artistų nakvynei būna paruošti bendruomenių namai ar patalpos kultūros centruose.
Subačiuje po vaidinimo prie trupės priėjo Šaukliškių kaimo 80 metų gyventoja Joana Jankeliūnienė ir visus pakvietė į savo sodybą. Ten laukė soti vakarienė, paruošta laužavietė vakarojimui ir nakvynė.
„Pas ją namuose visi ir duše išsimaudėm, ir skalbimo mašinoje prakaitu permirkusius kostiumus išsiskalbėm“, – sako A.Markuckis.
J.Jankeliūnienė yra aistringa lėlių teatro gerbėja, gastroliuojančią trupę ji priima ne pirmą kartą. Moteris renka visas publikacijas apie lėlininkus, jas išsikerpa ir klijuoja į albumą. A.Markuckis šią moterį vadina mama.
Šiandien atsitiks... laimė
„Anykščių rajone savininkai mums atidavė visą kaimo turizmo sodybą, Troškūnuose klebonas Saulius Filipavičius apnakvyndino vienuolyne, – vardija pašnekovas.
„Važiuoji ir matai – šeima, su kuria vakarojom, jau šeimininką palaidojusi. Prisimenam, kaip savo kieme po ąžuolu senukas visą teatrą maitino. Paskui sūnus žūva, po kelerių metų ir svetingosios močiutės nebėr, namelio langai užkalti. Dabar matėm, kad trobelė susmegus, stogas įgriuvęs“, – pasakoja pašnekovas.
Trupę lydėjusieji užsienio televizininkai kasryt A.Markuckio klausinėdavo, o kas šiandien nutiks?
„Gal tikėjosi, kad apsiversim ar dar ko ekstremalaus?“ – juokiasi lėlininkas.
Kaskart jis turėjo vieną ir tą patį atsakymą: „Šiandien šito kaimo vaikus padarysim laimingus. Gal kažkas taps geresnis, nebeskriaus draugo, nekels rankos prieš silpnesnį ar gyvūną. Gal kažkam įsižiebs svajonė.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gastroliuojančių lėlininkų buitis buvo kukli, dažna vakarienė – bulvės.
2. Visuose kaimuose žiūrovai į Lėlių vežimo teatro spektaklius veržte veržėsi, bilietai būdavo išparduoti akimirksniu.
3. Pasibaigus spektakliui atrodė, kad vaikai dar kažko laukia, daugelis jų norėjo pasikalbėti su pasakų herojais, juos paliesti ar padeklamuoti naujai išmoktą eilėraštį.
4. Viena smagiausių atrakcijų mažiesiems žiūrovams – po vaidinimo nusifotografuoti su žaliuoju smaugliu.
5. Per karštį traktoriaus aušinimo sistemą, kad mechanizmai neperkaistų, nuolat reikėjo papildyti vandeniu.
6. Vaikams buvo smalsu, kas matosi pro tokius stebuklingus akinius.
7. Lėlių vežimo teatro vadovą A.Markuckį pažįsta ne tik vaikai, bet ir jų močiutės, o per gastroles būtinai kartu nusifotografuoja.
8. Teatro dirbtuvėse baigiamas konstruoti mechaninis Pegasas, jis pasirodys per miesto gimtadienį.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
