– Jūsų užsidegimo garsinti žvalgę Marcelę Kubiliūtę galima tiktai pavydėti... Apie ją parašėte biografinę apybraižą ir išleidote knygelę „Ėjusi kasdien į mūšį“. Gražu buvo žiūrėti, kaip ir akimis, ir rankomis nuglostėte prie kelio stovintį paminklą jos gimtajame Tindžiulių kaime, o dabar su tokia meile liečiate sodybos vietoje išlikusią obelį.
– Teisingai pastebėjote, aš degu kalbėdama apie Marcelę – ji buvo unikali, fatališka moteris, savo tėvynės patriotė, bebaimė žvalgė, tvirta kovotoja, lietuvybės saugotoja ir puoselėtoja, našlaičių, tremtinių šeimų rėmėja, žydų gelbėtoja. Jos gyvenimo tikslas buvo bet kokia kaina veikti vardan tėvynės. Jos siela liko nepalaužta, bet išdavė pavargęs kūnas. Marcelė mirė nuo sunkių, nepagydomų ligų.
– Skaitant Kubiliūtės biografiją, kyla nuostaba – kiek daug gyvenime teko patirti šitai moteriai: du pasauliniai karai, revoliucija, okupacija, tremtis, kagėbistų persekiojimai, tardymai kalėjime, neišsipildžiusi meilė... Slapstydamasi ji netgi pavardę pasikeitė.
– Tokių žmonių reikėtų su žiburiu ieškoti... Bet pamąstykime, iš kur tokia tvirta Marcelės dvasia. Apsižvalgykite, kokios čia aplinkui plyti pievos – juk Marceliukė maža po jas lakstė! Štai kelias į jos sodybą – dar matyti likusių pamatų akmenys. Tik nežinia, ar trobą, ar ūkinius pastatus tie akmenys laikė. Ir štai – visas negandas atlaikiusi sodo obelis...
– Liūdnoka vaikščioti po tas vietas, kur žmonės gyveno, vylėsi, kažko tikėjosi – tuomet labai aiškiai suvoki, kaip viskas laikina. Bet čia, po šitos obels senomis išsikerojusiomis šakomis, nenušienautoje pievoje, tiek daug gyvybės – per kojas šokinėja kažkokie šokliai, o štai jūs skinatės kraujažoles. Tai gal niekas be pėdsako nedingsta?
– Panemunėlis išugdė didžiuosius šalies žmones: kunigas Jonas Katelė – švietimo, mokslo patriarchas. Kai jis čia kunigavo, visi parapijiečiai mokėjo lietuviškai skaityti. Jis skatino platinti draudžiamas lietuviškas knygas ir spaudą, organizavo slaptas lietuviškas mokyklas, buvo pirmojo slapto vaidinimo Panemunėlio apylinkėje rengėjas ir organizatorius.
Kaimas turėjo savo orkestriuką ir netgi chorą.
Tai J.Katelė uždegė Panemunėlio apylinkėse kultūros laužą ir rodė savo paties pavyzdžiu, kad valstybė negali gyvuoti be mokslo, lietuvybės. Jis darė viską, kad paprastas kaimietis patikėtų turįs ne tik kūną, bet ir dvasią.
Netoliese, Ilgalaukių kaime, gimęs ministras pirmininkas Juozas Tūbelis buvo ekonominės gerovės kūrėjas. Jo tiesa: ant stalo reikia turėti duonos.
Tokioje aplinkoje užaugusi Marcelė savo gyvenimą aukojo įrodydama, kad be laisvės tauta neegzistuoja. Kultūra, mokslas, švietimas, laisvė – valstybės pagrindas.
Parodysiu jums simbolinę kryžkelę netoli Tindžiulių. Vienas kelias veda J.Tūbelio gimtinės link, kitas – į kultūros centru buvusią Neniškių dvarvietę, trečias – į kaimą puikiu Vieversynės pavadinimu, kur laisvės dvasia, bet jau sovietmečiu, čiulbėjo broliai kunigai Kazimieras ir Juozas Vaičionys. O ketvirtuoju keliu į Panemunėlį vykdavo kunigas J.Katelė.
– Ar manote, kad Marcelę galėjo įkvėpti šie kilnūs pavyzdžiai? Bet juk ji buvo dar visai vaikas!
– Kubilių troboj veikė slapta lietuviška mokykla. Mama Marijona buvo drąsi moteris, kartu su vyru Juozu po savo pastoge priėmė lietuviškų vaidinimų artistus ir kuo tik galėjo, visaip kaip padėjo – vaidinimui skolino kraitinę skrynią, šventąjį Marijos paveikslą.
Kubiliai žinojo, kuo rizikuoja siautėjant caro žandarams, bet vis tiek rizikavo. Marcelė visa matė ir girdėjo, atmintin ir širdin įsidėjo.
Apie jos sumanumą ir pirmąjį žygdarbį parašiau savo knygoje: „Išaugusi tokioj aplinkoj, Marcelė jau žino, kas gera, o kas bloga. Ir vos septynerių įvykdo pirmą savo „žygdarbį“. Kartą vasarą visa šeima darbavosi laukuos, o Marceliukė buvo palikta prižiūrėti namų. Uždusęs atlėkė kaimynų berniukas ir pranešė, kad žandarai krečia kaimą. Abu iš tėvų suprato, ką reikia tokiu atveju daryti: griebia pilną lietuviškų knygų maišą ir vilkte nuvelka kaimyno pirtin. Veikia žaibiškai, nes paskui bus per vėlu.
Čia pat prisistato žandarai. Iššniukštinėję, išbadę lovas ir visas pakampes, randa tik lietuvišką kalendorių. Marceliukė nebūtų Marceliukė: paaiškina, kad jį atnešė elgeta ir atidavė už lašinių bryzelį. Taip įsijaučia, kad net pravirksta – jai labai gaila paveikslėlių tame kalendoriuje. Jos ašaros sugraudina žandarų širdis – kalendoriaus nepasiima.
Sunku net patikėti, kad vaikas gali šitaip pasielgti. Tikra artistė!
Tokia sumani, greita Marceliukė bus visą gyvenimą: pavojaus valandą visada suras būdą, ką ir kaip daryti ir grėsmingomis aplinkybėmis nesutrikti, surasti išeitį.“
– Marcelė prisidėjusi prie to, kad buvo sužlugdytas Lenkų karinės organizacijos planuojamas valstybės perversmas. Visa tai skamba lyg kino filmas.
– Tai iš tikrųjų prilygsta detektyvui. Marcelė susipažino su Petru Vrublevskiu, dirbusiu Lenkų karinėje organizacijoje. Pastaroji 1919 metais planavo perversmą laikinojoje šalies sostinėje Kaune. Ketino nuversti vyriausybę ir įvesti lenkų kariuomenės dalinius.
Vrublevskis nubraižė seifų planus. Kai viršininkas buvo išvykęs, jis pergudravo sargą ir su Marcele paėmė dokumentus bei šiek tiek pinigų – kad bent iš pradžių atrodytų, jog tai pinigų vagystė.
Vrublevskis persirengė valstietiškais drabužiais ir pabėgo, antraip būtų buvęs nužudytas.
O Marcelė perdavė dokumentus patikimiems žmonėms. Pagal juos Kaune buvo surasta ginklų slėptuvė, perversmininkų sąrašai. Taip kėslai buvo sužlugdyti.
– Kai kurie istorikai tvirtina, kad tąkart Kubiliūtės rankose buvo valstybės likimas. Bet ji dar daugiau yra nuveikusi kaip žvalgė?
– Marcelė buvo labai landi, atkakli, tvirta – ieškodavo pažinčių, jei tik numanydavo galėsianti gauti informacijos, pavyzdžiui, apie lenkų kariuomenės judėjimą.
Pasinaudojusi moterišku grožiu, ji sugebėjo suvilioti lenkų kariuomenės štabe aukštas pareigas ėjusį majorą Antoną Jankovskį. Kai šis prarado budrumą, Marcelė į gėrimą jam įbėrė migdomųjų ir iš seifo pavogė slaptus dokumentus.
Visų būdų, kaip ji veikė, mes nežinome.
– Galbūt kaip tik dėl to ji pasivadino kita pavarde – priešo už nosies amžinai juk nevedžiosi?
– Taip, ant jos krito įtarimų šešėlis. Marcelės buvo ieškoma, reikėjo slėptis. Visi stulpai buvo apklijuoti jos nuotraukomis. Už žinias, kur ji yra, buvo žadamas 5 tūkstančių zlotų atlygis. Tuomet Marcelė pabėgo į Kauną. Nuo to momento mus skiria šimtas metų.
– Minėjote ir kitas jos veiklas, kad, pavyzdžiui, norėjo užsirašyti į kariuomenę, bet tai nepavyko tik dėl per jauno amžiaus, kad su savanoriais mokėsi mėtyti granatas, kad ligoninėje slaugė savanorius, o mūšio laukuose rinkdavo jų lavonus.
– Ji nuolat, kiekvieną dieną, gyveno kaip fronto lauke. Kartą su drauge nugirdė lenkų sargybą ir išlaisvino suimtus savanorius.
O savanorius ligoninėje ne tiktai slaugė – kai 19 iš jų mirė nuo šiltinės, Marcelė su drauge juos palaidojo kapinėse. Tai, kad šios savanorių pavardės dabar yra žinomos, būtent Marcelės nuopelnas.
Ir įsivaizduokime, kokio tvirtumo būta: reikėjo gauti karstus, mirusiuosius nugabenti į kapines, veikiausiai ne per vieną naktį spėjo.
– Ar tiesa, kad ji buvo palaidota šalia tų pačių savanorių Rasų kapinėse? Ir į karstą paguldyta susukta į audeklą, su neužmirštuolėmis?
– Toks buvo jos noras. Po to, kai buvo suimta, tardoma kalėjime, kalinės kalbėjo, kad Marcelė tikrai mirs. Bet ji išgyveno ir buvo išsiųsta į tremtį. Grįžo labai ligota, gyveno visiškame skurde. Pažįstami nuo jos nusisukdavo, pereidavo net per gatvę.
Gyveno pusbadžiu, viena suluošinta ir trumpesne koja, išklaipytais rankų pirštais. Sirgo džiova, krūties vėžys apėmė plaučius, kepenis, dubens kaulus. Šis laikas buvo žiaurus Marcelei.
– Mano žiniomis, ją buvo įsimylėjęs poetas Julius Janonis. Ar jis irgi – Marcelės gyvenimo meilė?
– Su Janoniu Marcelė susipažino Petrapilyje. Juodu suvienijo bendra idėja – kovoti prieš carą, priespaudą. Jų santykiai buvo daugiau kaip brolio ir sesers. Janonis, žinote, puolė po traukiniu.
Daug kas siekė Marcelės rankos, ji planavo vestuves su chirurgu rusu Michailovu. Bet jis pateko į frontą, ir baltagvardiečiai jį mirtinai sužeidė dirbantį prie operacinio stalo. Jis dar parašė Marcelei laišką apgailestaudamas, kad kito tokio panašaus, tokios artimos sielos ji neras.
Jo ašaromis sulaistytą laišką Marcelė ne mažiau apverkė – jiedu tikrai buvo sielos bičiuliai.
Marcelės gyvenime ypatingą vietą užėmė už ją 20 metų vyresnis brolis Juozas. Tai jis vežė seserį į Panevėžį, Vilnių, Voronežą, kad ji tik mokytųsi. Petrapilyje jis susirgo. Gatvėse vykstant žūtbūtiniams mūšiams, švilpiant kulkoms, Marcelė kasdien eidavo 7 kilometrus jo lankyti į ligoninę. Mirdamas jis sakė: „Aš išeinu, bet tu dirbk dėl Lietuvos.“
Palaidoti brolį šurmuliuojančiame Petrapilyje, kai revoliucingai nusiteikusi minia gali bet ką nušauti, jai padėjo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Gaila, bet iš Petrapilio ji grįžo netekusi šių trijų itin brangių žmonių.
– Kaip manote, ar Marcelei Kubiliūtei skiriama pakankamai dėmesio? Visi žinome apie J.Katelę ar J.Tūbelį, bet apie Marcelę vargu ar kiekvienas yra girdėjęs.
– Negaliu sakyti, kad ji visai pamiršta. Kartkartėmis nuskamba jos pavardė, bet net Vilniuje nėra jai paminklo ar kokio kito svaraus atminimo įamžinimo.
Sumanioji žvalgė rašė tautos istoriją
M.Kubiliūtė gimė 1898 m. Panemunėlio valsčiuje, Tindžiuliuose. Trylikametę brolis Juozas išsiveža iš namų: su juo gyvena, mokosi Panevėžyje, Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukia į Voronežą, vėliau gyvena Petrapilyje, kur baigia gimnaziją ir buhalterių kursus.
1918 m. grįžta į Vilnių. 1919 m. Marcelė slapta perduoda iš leitenanto P.Vrublevskio gautas žinias į Kauną apie Lenkų karinės organizacijos (POW) rengiamą perversmą. 1922 m. spalį lenkams paskelbus visuotinę jos paiešką, pasitraukia į Kauną. Dirba Užsienio reikalų ministerijoje.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, atsiduria Vilniuje, dirba Socialinio aprūpinimo komisariate, Lietuvos mokslų akademijoje.
Vokiečių okupacijos metu aktyviai dalyvauja Lietuvių aktyvistų fronto, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veikloje.
1944 m. rugpjūtį sovietų valdžios suimta dvejus metus kali Lukiškių kalėjime. Nuo 1946 m. rugpjūčio iki 1949 m. rugsėjo praleidžia tremtyje Sibire. Grįžusi į Lietuvą ilgai ieško darbo.
Po sunkių nepagydomų ligų 1963 m. miršta. Palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia savanorių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Laiko išbandymus atlaikė Kubilių sodyboje augusi dabar sena, perskilusiu kamienu obelis. Ant jos išsikerojusių šakų iki šiol noksta obuoliai.
2. O.Levandavičiūtė parodė simbolinę kryžkelę. Keliai veda J.Tūbelio gimtinės link, į kultūros židiniu buvusią Neniškių dvarvietę, į Vieversynės kaimą, garsėjantį broliais Vaičioniais. O ketvirtuoju keliu į Panemunėlį atvykdavo J.Katelė.
3. O.Levandavičiūtei gera vaikščioti po tas vietas, kuriose augo narsioji ir sumanioji Marcelė.
4. Už M.Kubiliūtei skirto koplytstulpio, tarp medžių – jos tėvų sodybos vieta.
5. Paminklinis akmuo byloja apie J.Tūbelio atminimui pasodintą giraitę.
6. Suolelis Panemunėlyje primena kraštietės nuopelnus valstybei.
L.Rušėnienės nuotraukos
