Vos įskaitomi ir apsamanoję
Barklainiams, atrodo, nepasisekė. Jie itin judrioje, transporto pilnoje vietoje – pagrindinė kaimo gatvė sutampa su „Via Baltica“ keliu. Bet jame tvyro saldus baigiančių žydėti alyvų kvapas, sumišęs su pavasarinių darželių gėlių ir beržų žirginių aromatais.
Ties įvažiavimu – nedidelė krautuvė, o nuo jos į abi puses rikiuojasi sodybos.
Kai kurios sodybos ką tik renovuotos, kitos dar statybinių madų nepaliestos, gražiai senoviškai prižiūrimos, kai kurios gal jau šimtmetį atskaičiavusios, bent jau taip atrodo iš nupilkėjusių rąstinių sienų.
Priešais vieną rąstinę klėtelę stūkso kone raudonšonis molinis tvartas. Tokį retai kur bepamatysi. Tikriausiai gerokai paremontuotas, bet taip, kad išlaikytų pirmykštį drėbtinio pastato vaizdą.
Kaimo gale matom dar vieną senieną – akmeninį tvartą. Vėliau palydovė mums parodys vos įskaitomus apsamanojusius užrašus ant vieno jo sienos akmens, kadaise iškaltus ankstesniuosius kaimo pavadinimus.
Džiaugiasi nagingu vyru
Tuo sodybos ir baigiasi, toliau driekiasi net kelių įmonių teritorijos. Barklainiuose veikia metalo dirbtuvės, atliekų perdirbimo cechas, automobilių detalių verslai.
Akivaizdu, kad barklainietės mėgsta grožį, nematyti namo be darželių ar tvarkingai apkarpytų visžalių augalų.
Vienam kieme triūsia šeimininkai. Užkalbinti Kęstutis ir Loreta Staškūnai iš karto kviečia vidun, aprodo rūpestingai išpuoselėtą sodybą.
„Vyras – nagingas stalius, čia viską pats padarė, įvažiavimą akmenimis irgi pats išgrindė“, – džiaugiasi L.Staškūnienė.
Moteris prisipažįsta, kad mes ne pirmieji ties jų valda stabtelėjom. Užsuka pravažiuojantys automobiliai ir fotografuojasi gražios teritorijos fone.
K.Staškūnas – triskart tapęs Lietuvos bokso čempionu.
„Aš irgi ne visada kirpėja dirbau“, – šypteli šeimininkė.
Jaunystėje ji, mergautine pavarde Kazlauskaitė, dainavo estradiniame ansamblyje.
Lietaus debesys liudija bėdą
Abu jie panevėžiečiai, mieste turi butą, bet kai prieš 18 metų Barklainiuose nusipirko apgriuvusį namelį, bute jau niekada nebenakvojo.
Oras kol kas saulėtas, bet matyti, kad tvenkiasi debesys, sinoptikai žadėjo net krušos.
Tokios prognozės Staškūnams primena pernykštę bėdą, kai kumščio dydžio ledokšniai suniokojo namą ir ūkinius pastatus.
„Parėjom iš lauko pavalgyti, vos spėjom šaukštą paimti, kad pradės ledai duoti per stogą!“ – prisimena praėjusį pavasarį.
Stogai kas 20 centimetrų suvarpyti teniso kamuoliukų dydžio skylėm, tokios pat žioji ir lauko balduose, ledai pramušė ir sienų plastikines lenteles.
Siauru šuoru Barklainius talžę ledai nuniokojo dar kelis namus, vieniems stogus prakiurdė, kitiems langus išdaužė.
Gyventojai tirpte tirpo
Geriausiais gyvavimo metais Barklainiai turėjo 350 gyventojų, paskui kaimas kasmet traukėsi, kaip ir visur jaunimas lėkė laimės ieškoti svetur – kas į didmiesčius, kas į užsienius. Senimui akis užmerkus namai likdavo tušti.
Prieš 5 metus Barklainiuose tegyveno vos šimtas žmonių.
„Kaimas dabar labai atsigavo, visi tvarkosi, gražinasi, ir jaunimo yra, ir naujakurių. Mūsų Odeta Janionienė dėl kaimo labai stengiasi, kiek ji visko prigalvoja, projektus rašo“, – pristato veikliausią jauną kaimo moterį, su kuria kaip tik esame sutarę susitikti.
Kaimą garsina ir žuvienė
Važiuojam į kitą kaimo galą. Vis stabtelim pasigrožėti kiemų gėlynais. Žvilgsnį užkabina šalia geltono medinuko įkurdinti keisti paukščiai. Sodybos šeimininkė, tėvų namuose gyvenanti Rita Jokubaitienė paaiškina, kad akmenimis išpuoštame darželyje patupdyti metaliniai sparnuočiai yra dovana iš Danijos.
„Kaime naują treniruoklių aikštelę turim, tik man sportuoti nėra laiko. Mano silpnybė – akmenys: jei kur pamatau ką įdomaus, tuoj pasidarau ir namuose“, – šypsosi pašnekovė. Ir veda rodyti rimčiausio savo kūrinio – kiemo gilumoje stūksančio didelio akmeninio židinio.
Laukuose prisirinkti akmenų jai padėjo namiškiai, o štai židinį mūrijo viena pati.
„Kaip paukščiukai lizdus lipdo, taip ir mes, kur eidami pamatę akmenį namo nešam“, – linksmai pasakoja.
R.Jakubaitienės pašaukimas – ne akmenys, o konditerija ir kulinarija. Ją, puikią šeimininkę, žino visa Ramygalos seniūnija. Kasmet per Jonines su pagalbininkėmis ji verda didelį katilą žuvienės. Sodraus skonio sriubą jau kai kas vadina kaimo nacionaliniu patiekalu.
Gegužę gieda mojavas
Akis kreipiam į akmeninę kaimo koplyčią.
Kapinių kalnelyje stovintys mažučiai Dievo namai vietiniams yra ir istorijos liudytojas, ir traukos vieta.
Visą gegužę čia kaimiečiai eina giedoti mojavų, stiprų balsą turinti mūsų pašnekovė – irgi kartu.
Koplyčia kaime jau buvo prieš pusketvirto šimto metų, tik medinė, dengta šiaudais. Dabartinė vietoj apgriuvusios senosios pastatyta 1858 metais.
Pastatas į kultūros paveldo sąrašą neįtrauktas, tad juo rūpinasi patys barklainiečiai. R.Jokubaitienė yra viena iš koplytėlės prižiūrėtojų.
Išliko vien tik senos girnos
Ties senu mediniu buvusios mokyklos pastatu, paverstu bendruomenių namais, mūsų laukia 27 metų O.Janionienė.
Pagrindine kaimo gatve važiuojame tolyn. Ji baigiasi akmeniniu malūnu, atsiradusiu tikro malūno vietoje.
Tą atminimo ženklą pastatė paštininku dirbantis jos tėvas Mykolas Želnys. Jis dar ir bendruomenės pirmininkas. Šalia paminklinio malūno stovi ir Želnių sodyba.
„Anapus gatvės, ant kalniuko, mano prosenelis buvo pasistatęs akmeninį malūną“, – pasakoja giminės istoriją.
Malūnininkas darbo neapleido ir sovietmečiu, malti grūdus vežė ir vietiniai, ir iš tolimesnių kaimų. Tarybinė valdžia netoleravo privataus versliuko, tad liepė malūną nugriauti.
Kad malūnininkas jo neatstatytų, akmenis išvežė į Panevėžio cukraus fabriko teritoriją.
Skersai gatvę gyvenę žmonės spėjo išridenti tik malūno girnas. Dabar tos dvi storos girnapusės, įkomponuotos tarp gėlynų, yra kaimo puošmena.
„Močiutė ilgus metus jautė ilgesį malūnui, mums, vaikams, pasakojo visokiausias istorijas iš ano gyvenimo, legendas. Tėčiui vis nedavė ramybės mintys, kad kažkaip privalo įamžinti senelių malūnininkų atminimą“, – aiškina, kaip atsirado sumažinta malūno kopija.
Kartais išorė slepia tikrą amžių
O.Janionienė svarsto, kad galbūt močiutės pasakojimai ją nuo mažų dienų paskatino domėtis savo krašto praeitimi, iš žmonių prisiminimų dėlioti istorinę mozaiką.
Juk Barklainiai jau atšventė 650 gyvavimo sukaktį, istoriniuose šaltiniuose jie pirmą kartą paminėti 1372-aisiais.
Jauna moteris rodo į tėvų namo balkoną, kuriame išdėlioti panašaus dydžio puodai. Prašo paspėlioti, kas tai. Suprantam tik tiek, jog tai ne paprasti indai, bet nė nenumanom, kad jie – apylinkių istorijos dalis.
„Čia sagonai, ponų puodai“, – paaiškina.
Prieš daug metų tėvui tuos puodus atidavė garbaus amžiaus moteris, kadaise Bistrampolio dvare tarnavusi šeimininke. Ji dar papasakojo, kad tie ketaus puodai be ąsų naudoti tik poniškiems patiekalams gaminti, tokių storo metalo indų prastuomenė neturėjo.
Kai Barklainiuose įsikūrė metalo dirbtuvės, tėvas nuvežė puodus meistrams restauruoti. Seni puodai dabar atrodo lyg nauji.
Pasak pašnekovės, ir dalis barklainiečių namų yra gerokai senesni, nei atrodo iš išorės, mat apmušti dailylentėmis.
Nori ir kitur pasižmonėti
„Mūsų kaimas auga, gyventojų jau 123. Ne viename kieme laksto vaikai, kasmet gyvenvietė pasipildo ir naujakuriais“, – pasidžiaugia jauna moteris.
Baigusi agronomijos studijas ji grįžo į tėviškę, kaimo gale su vyru nusipirko plynę ir dabar ten statosi namus.
„Aš pievų vaikas, man reikia gamtos. Ir kad šalia būtų artimieji“, – dar priduria.
Artimųjų būrys nemenkas, turi brolį dvynį, vyresnį brolį ir vyriausią sesę, taip pat likusią Barklainiuose.
O.Janionienė moka ir nori rašyti įvairius projektus, ieško naujoms veikloms finansavimo, buria bendruomenę. Pasibaigus mokslo metams į Barklainius pas senelius suvažiuoja jaunimas iš miestų, tada vaikiško klegesio sočiai, tarsi kokioje stovykloje.
„Turim tradiciją keliauti po Lietuvą, tuoj nebeliks neaplankytų vietų, o rugsėjo pradžioje per Marijos atlaidus į kaimą suplūsta kraštiečiai“, – džiaugiasi pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Namo terasoje išdėlioti restauruoti dvaro – sagonai – puodai puikiausiai tinka kaip dėklai gėlėms.
2. Namų kiemuose – gražiai sutvarkyti gausiai žydintys gėlynai.
3. Akmenų mėgėjos R.Jakubaitienės kiemo darželyje patupdyti iš Danijos parvežti metaliniai paukščiai.
4. O.Janionienė (dešinėje) su vyresniąja seserimi Neringa Gvergždiene pasirinko gyventi gamtoje ir arti tėvų namų.
5. Drėbto molio tvartas dabar jau retenybė, o Barklainiuose toks, atnaujintas ir paremontuotas, tebestovi.
6. Akmenyje iškalti senieji kaimo pavadinimai.
7. Akmeninė pastato dalis labai sena, statyta tuomet, kai kilo Barklainių dvaras, kurio nebėra.
8. Istorinę kaimo koplyčią gyventojai labai vertina, patys rūpinasi jos priežiūra.
9. Kaime yra išlikę keletas neblogai išsilaikiusių senų rąstinių statinių.
10. Kęstutis ir Loreta Staškūnai negaili jėgų savo sodybai puoselėti ir apie gyvenimą mieste nenori nė pagalvoti.
11. R.Jakubaitienė pati sumūrijo lauko židinį, dar pridarė akmeninių kolonų.
12. Sodybos kiemą puošia nuo sunaikinimo išgelbėtos senojo malūno girnapusės, įkomponuotos tarp gėlių.
A.Švelnos nuotraukos
