Vien grožis aplink Obelius
Fotografuoti mėgstančio 72 metų vilniečio Kęstučio Kadūno objektyvas šį kartą fiksuoja rudenėjančią Rokiškio krašto gamtą.
Nurudusios ražienos, saulėlydžių nutvieksti ką tik suarti dirvonai, laukais nubanguojantys vieškeliai, auksine virstančią žalumą dengiantys rytiniai rūkai, iš miglų brendančios karvės, tiesiai į fotografą spoksantis rudakailis lapiukas, stirnų šeimyna palaukėj, pupų lauke skanėstus šlamščiantis įmitęs šernas, vandenyje stypsantis kuoduotas garnys – tai vis pagautos akimirkos kelių dešimčių kilometrų spinduliu aplink Obelius, Bajorus, Pakriaunius, Aleksandravėlę.
Gražiausius vaizdus K.Kadūnas deda į feisbuką, ten turi nemažą būrį gerbėjų, jie džiaugiasi pažįstamomis vietomis, giria fotografą turint gerą akį.
Pagavo matuojančią augintines
K.Kadūnas save vadina pusiau rokiškėnu.
Geologijos mokslų daktaras prieš 17 metų Obelių seniūnijoje, Antanašėje, su bendraamže žmona Zita nusipirko sodybą. Obeliai yra jos gimtinė.
Nuo tada pora čia atostogaudavo, o prieš 8 metus, kai K.Kadūnas išėjo į pensiją, iš buto Vilniuje į Antanašę atsikrausto kiekvieną ankstyvą pavasarį ir kaimą palieka vėlyvą rudenį.
Abiem kaimiškas gyvenimas labai patinka, susidraugavo su vietiniais, o K.Kadūnas tapo visokių renginių fotometraštininku.
Iš savo fotoklajonių jis Antanašės bibliotekoje ir Kriaunų muziejuje jau yra surengęs parodas. Vietiniai jas priėmė su dideliu smalsumu ir negailėjo pagyrų. Vilniečiui tai reiškė, kad rokiškėnai jį jau laiko savu.
Kadūnai net savo namelį priderino prie Rokiškio krašto: meninių gabumų turinti Z.Kadūnienė pagal čionykštę madą baltai nudažė ir ištapė langines.
„Nelaukėm, kol kasmetinių langinių plenerų dalyviai ir į mūsų kiemą užsuks, patys pasipuošėm“, –šypsosi vyras.
Šią vasarą fotovaizdeliui tiko ir žmonos augintinės. Vyras nufotografavo, kaip ji, pasilipusi ant kėdės, matuoja prie pat durų augančias saulėgrąžas.
Tuokart jos siekė 3,52 metro, o dabar jau išsistiebusios gerokai virš 4 metrų.
Juokingiausia, kad saulėgrąžas pirko paukščiams lesinti, negavo paprastų, tai paėmė kelis pakučius dekoratyvinių, kur ant pakuotės rašė, jog augs tik iki dviejų metrų.
„Gėlynai ir uogos – žmonos karalystė. Aš kilęs nuo Kėdainių, tai man kraujyje agurkai ir marinatai, todėl auginu agurkus, pomidorus ir paprikas“, – pasakoja.
Daržoves paminėjo ne šiaip sau, kartais jos pasitarnauja ir meniškiems natiurmortams.
Pūtė į akį ir žmogaus nepajuto
Rudeniški peizažai yra K.Kadūno rytinių fotomedžioklių rezultatas, dažnai į jas išsiruošia.
„Visais metų laikais: ar saulė šviečia, ar jau patamsis, į lovą krentu 21 valandą, bet užtat keliuosi pagal sezoną – su saule. Fotografuoti tai pats geriausias laikas“, – sako pašnekovas.
Labiausiai mėgsta rytus su rūku prieš saulės tekėjimą. Sėda į automobilį ir ieškodamas gražių peizažų vieškeliais ar siauručiais žvyrkeliais prasuka po 30–40 kilometrų.
„Šitam krašte laukuose pilna gervių, o štai pilkųjų garnių tenka ir paieškoti“, – neslepia.
Pasakoja, kaip fotoobjektyvas pagavo ne vieną lapę. Kartą važiuodamas pamatė laukuose ant šieno ritinių miegančius du jauniklius. Pasislėpęs už krūmo ėmė fotografuoti, o tie pučia į akį ir žmogaus nejaučia. Tada švilptelėjo, jaunikliai pašoko ant kojų, o fotografui to tik ir reikėjo.
Šernas pupose – retas grobis
Šiomis dienomis vyras suko nuo Kriaunų link Bajorų, žiūri, per kelią lapė skuodžia. Arčiau privažiavus mato, kad tai irgi jauniklis, niekur nenubėgo, stovi žolėse už kelių metrų ir spokso į žmogų akis įsmeigęs.
„Kai gyvūnus fotkinu, dažniausiai iš mašinos nelipu, kad neišgąsdinčiau, aparatą iškišu pro langą“, – aiškina.
Neseniai važiuodamas grybauti į miškus link Bradesių ir žvejus ežere pagavo, ir stirnų šeimyna rudenėjančioje palaukėje gražiai papozavo.
Rečiausias objektyvu sumedžiotas gyvūnas – įspūdingo dydžio šernas. Važiuodamas jį pastebėjo pupų lauke kremtantį ankštines daržoves. Staigiai stabdė ir pasileido atbulom, bet žvėris fotografo neketino prisileisti, palikęs skanėstus dėjo į kojas.
„Vis dėlto pagavau, tik šiek tiek sujudėjusį“, – džiaugėsi fotoentuziastas.
Tik vieną vanagą aukštyn pakėlė
Paklaustas, kokiems kadrams atiduoda pirmenybę, K.Kadūnas gūžteli pečiais – bala žino.
Mielai pasisukioja kaimų renginiuose ir padaro reportažų, patinka ieškoti be gyventojų likusių senų gryčiukių, smagu įdomybių ieškoti mažų miestelių gatvėse.
„Bet, ko gero, esu jau nepataisomas rūkų medžiotojas“, – apsvarstęs nusprendžia.
Štai šiandien atsikėlęs šeštą ryto išėjo laukan prie paties susikalto lentinio stalo gerti kavos. Pakėlė akis – o ten rūkas gabalais ant pievų draikosi. Atsistojo ir pasileido per rasas jų link.
„Lyg ir nieko ypatingo nepamačiau, tik vieną vanagą pakėliau“, – sako.
Kai ankstyvais rytais suka ratais po apylinkes, irgi pirmiausia žvalgosi rūkų. Ruduo – rūkų metas, tai ir tas sezonas labiausiai patinka.
Pasisekė – lietus pagaliau nepylė
Neseniai K.Kadūnas gamtos grožio ieškojo Degučiuose, Pauliaus Širvio gimtinėje, ten, kur kasmet vyksta „Širvynė“, Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos jau 11-ti metai surengta muzikos, meno ir poezijos šventė poetui paminėti.
Dalyvauti „Širvynėje“ K.Kadūnui su žmona jau tapę tradicija.
„Ji dainų ir eilių pasiklauso, aš aplinkui palakstau fotografuodamas. Šiemet pasisekė, lietus nepylė, kaip keleri metai iš eilės“, – sako vyras.
„Prišaudė“ slėnių ir aukštumėlių, saulėtekių ir saulėlydžių, augmenijos ir ramutėlio ežerų vandens.
Prierašas po nuotrauka:
Fotografui pasirodė patrauklus kadras, kaip žmona matuoja ties namų durimis išsistiebusią saulėgrąžą. K.Kadūno nuotr.
