– Algimantai, vasarą pasirodys naujausia jūsų knyga, kurios pavadinimas „Laisvės ir Tėvynės ginti 1918–1920 m. Pušaloto valsčiaus savanoriai“ jau sufleruoja, kad ji – apie kovą už laisvę. Šiuo metu į žūtbūtinį mūšį su okupantais stoję ukrainiečiai, ir jūsų surinktos istorijos, savanorių tragiški likimai veikiausiai nuskambės dar prasmingiau?
– Knyga – apie tautiškumo ir valstybiškumo išsaugojimą, kai kova yra mirties ar gyvybės klausimas. Visa tai šiomis dienomis demonstruoja ukrainiečiai, ir ne kaip pavieniai didvyriai, o kaip tauta.
Mes turėjome laisvės gurkšnį tarpukariu, 1919–1940 metais, ukrainiečiai – ne. Stalinas bandė juos pavergti ne tik naikindamas inteligentiją, dvasininkiją, bet ir paprastus valstiečius marindamas badu. Per holodomorą („marinimas badu“), dabar jau pripažintą genocidu, kai kuriais skaičiavimais, buvo pražudyta net 20 milijonų ukrainiečių.
Prieš 8 metus, po Maidano žudynių, ukrainiečiai ėmė kilti, atsitiesti kaip tauta.
Kiekviena tauta turi savo did-vyrius, ir jie negali būti pamiršti – taip pat ir Pušaloto valsčiaus savanoriai.
– Knyga ypatinga ir tuo, kad prie jos leidybos prisidėjo kiek-vienas norintis – „pirkdavo“ vieną puslapį. Tuo rūpinosi kitas pumpėnietis – Arminas Vareika. Jo įsteigta organizacija viešoji įstaiga „Būk geresnis“ pakvietė gyventojus prisidėti prie leidybos. Vieną puslapį išleisti kainuoja 15 eurų. Ar daug buvo aukojusių ir vienam puslapiui?
– Medžiagą apie savanorius rinkau, bet pinigais leidybai rūpintis nebenorėjau. Arminas perskaitė jau parengtus tekstus ir labai nustebo, kad knygos niekas nefinansuoja. Pasisiūlė tuo pasirūpinti, surinkti tiek, kiek reikės.
Pinigai buvo surinkti per gerą savaitę. Toks žmonių solidarumas man įrodė, kad knyga ir kitiems vertinga.
Kiek žinau, labiausiai prisidėjo savanorių giminės. O vieno puslapio leidybą finansuoti panoro gal ketvirtis visų prisidėjusiųjų.
– Prieš 4 metus išleidote knygą apie Pumpėnų valsčiaus savanorius. Pastarajai paskyrėte 5 metus. Kaip įmanoma suspėti surinkti medžiagą, ją susisteminti ir apdoroti, parengti spaudai per, sakyčiau, tokį trumpą laiką? Juk knyga bus net 400 puslapių.
– Joje bus 99 istorijos apie laisvės kovų dalyvius. Iki 100 vienos pritrūkau, betgi specialiai juk neprigalvosi (juokiasi).
Bus ir 3 papildymai apie Pumpėnų valsčiaus savanorius. Mat laikui einant vis gaunu naujos informacijos.
Medžiagos išties daugybė, perskaičiau ir peržiūrėjau daugiau kaip 21 tūkstantį dokumentų. Reikia atsirinkti pačius svarbiausius, išsisaugoti. Kai kurie ranka rašyti, o baudžiamosios bylos – rusiškai. Ne viską pavyksta iššifruoti.
– Jau esate pasakojęs, kad medžiagos specialiai važiuojate į archyvus. Kaip į juos patekti, kaip rasti tai, ko reikia? Ar paprasta sužinoti, kokios informacijos juose apskritai yra?
– Medžiagos apie nepriklausomybės kovų dalyvius randu Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Ypatingajame archyve. Pastarojo dviejuose pastatuose saugomi tremties ir politinės baudžiamosios bylos. Dar yra bažnyčių metrikai.
Šiuose archyvuose lankytis gali kiekvienas norintis, nereikia spe-cialių leidimų. Bet yra dokumentų, prie kurių neprieisi.
– O pastaruosius pamatyti, įtariu, labiausiai knieti?
– Juos perskaičius, daug kas paaiškėtų. Deja, sakykime, dokumentai apie KGB yra saugomi. Šios bylos būtų įdomios ne dėl žmonių biografijų, o dėl jos veiklos.
– Ar skaitant savanorių bylas įmanoma susidaryti vaizdą apie juos kaip asmenybes? O gal randate tik plikus faktus? Tai būna tik keletas eilučių ar šūsnis dokumentų?
– Iš pradžių susigaudyti archyve yra sudėtinga. Randi sąrašą, ko gali ieškoti. Užsisakai ir atvažiuoji kitą kartą. Kai 10 kartų suvažinėji, jau darosi aiškiau.
Bylos labai skirtingos. Kai kurios itin lakoniškos, vien faktai, vietovės, datos.
Įdomiausios – apie savanorius, kuriems šis vardas buvo suteiktas ne iš karto, pavyzdžiui, dėl gauto skundo. Tuomet tikrai ne 5 ar 6 lapai, o 20 ar 30 – su nagrinėjimu, liudijimais, paaiškinimais.
Tas pat, jei savanoris buvo ištremtas arba įkalintas. Tų, kam buvo iškeltos baudžiamosios bylos už dalyvavimą politinėje veikloje, bylose būna ir šimtai lapų.
Iš vienos baudžiamosios bylos bendro vaizdo nesusidarysi. O kai perskaitai daugybę, supranti, kad tie, kas nedavė parodymų, arba nesulaukė teismo, arba negrįžo iš kalėjimų ar lagerių.
Atsitiktinumų negali būti – su jais susidorota.
– Tiesa, kad jūsų kaimynai taip pat dalyvavo nepriklausomybės kovose? Ir tai sužinojote tik archyve?
– Tikra tiesa. Pažįstamą pavardę radau archyvų sąrašuose. Kai pranešiau giminėms, šie labai nustebo, nes niekad nebuvo nieko panašaus girdėję. Tai senelio brolio palikuonys.
Nesistebiu, kad ir jiems buvo staigmena, nes sovietmečiu kalbėti apie partizanus ir savanorius buvo pavojinga. Artimieji slėpdavo jų nuotraukas, o ypač – apdovanojimus.
– Yra tokių dalykų, kurie net jus patį pribloškė?
– Vienas iš ypatingų nutikimų – kai Pumpėnų savanorių byloje radau pulkininko Plechavičiaus prezidentui Antanui Smetonai rašytą prašymą atlyginti lėšas, kurias išleido ginklams pirkti.
Kaip šis raštas išvis pateko į savanorio bylą?
Arba randi originalų Smetonos parašą – tokiomis akimirkomis iš jaudulio net rankos dreba.
Prierašai prie nuotraukų:
1. A.Vareika džiaugėsi, kad daugiau negu per savaitę pavyko surinkti pinigus knygai išleisti.
Nuotr. iš asmeninio albumo
2. Ši neatpažintų savanorių nuotrauka pateks į naująją knygą apie nepriklausomybės kovų dalyvius.
