Per gyvenimą lydi namų šviesa
Nuo kūrenamos krosnies sklindanti maloni šiluma, pro langus besiveržianti šviesa, raudonas rožes siuvinėjanti teta, susimąsčiusi močiutė ir gal 3 metų kažką vis piešianti mergaičiukė.
Kupiškio rajono Skodinių kaime gimusi tapytoja Lionė Grigaliūnaitė pasakojo, kad būtent tokie yra jos pirmieji ir tikrai ankstyvi gyvenimo prisiminimai. Tuomet jos tėvai jau buvo persikėlę į Tatkonis.
L.Grigaliūnaitė gyvena sostinėje ir tapo paveikslus. Dažniausiai tai – spalvingos abstrakcijos.
Pašnekovė svarstė, kad jos paveikslai tokie pat skaidrūs ir šilti – kaip jos vaikystė saugiuose namuose su mylinčia šeima.
Ji šyptelėjo, kad dabar dailininkai, perkeliantys į savo darbus jausmus, emocijas, fantazijas, tapantys rožines, mėlynas ar geltonas abstrakcijas, dažnai palaikomi nevykėliais ar atgyvenomis.
Praėjo nemažai laiko, bet moteris išmoko neimti į širdį piktų žodžių, nes tai tesą svetimų žmonių ištarti niekalai.
Ir Zulonas pastebėjo gabumus
Dar L.Grigaliūnaitės atmintyje išlikę iš Amerikos, o gal iš Vokietijos sovietmečiu atsiųsti madų žurnalai. Nusižiūrėjusi į juos, mažoji piešdavo modeliukus ir drabužius. Į svečius pas tėvus, paprastus kaimo kolūkiečius, ateidavo mokyklos pedagogai. Jie ir pastebėjo mergaitės gabumus.
„Grigaliūnaitė tikrai bus menininkė“, – sakydavo.
Tą patį išdidžiai kartodavo ir tėvas.
Vienas iš pastebėjusiųjų, kad mergaitė turi mokytis dailės, buvo tuometis mokyklos direktorius, garsusis „Kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas.
Sulaukusi 11 metų mergaitė išvyko į sostinę, į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.
Ar nebuvo baisu paauglei iš kaimo vienai patekti į didmiestį?
„Ką jūs! Ar vaikui gali būti baisu? Aš labai norėjau“, – korespondentės klausimas nustebino pašnekovę.
Ji pripažino, kad jeigu jau kas nors baiminosi, tai nebent tėvai.
Bet viskas jai gerai klojosi, mokslai sekėsi. Vėliau baigė ir Vilniaus dailės akademiją, įstojo į Dailininkų sąjungą.
Kaupia emocinį bagažą
„Esu labai laiminga, kad pasirinkau tapybą. Tai tikroji prabanga – dvasios prabanga. Kai pradedu tapyti, laikas lekia strimgalviais. Visa pasineriu į profesines problemas – spalvines, kompozicines, linijos, nuotaikos.
Tos problemos gali būti labai mažos, bet, žiūrėk, – jau ir temsta...
Toks gražus pasaulis – tik spėk aplink dairytis ir gyventi tuo.
Gyvenimo prasmės, karo, terorizmo problemų savo kūryboje nesprendžiu, – palieku tai kitų profesijų atstovams.
Mėgstu sakyti: Gyvenimas yra gražus, nors ir nesu šių žodžių autorė...“
Tokiais žodžiais L.Grigaliūnaitė yra pristačiusi vieną iš savo parodų. Ji aiškino, kad jėgos ir energijos gyvenimui suteikia pati gamta – nuo mažos smiltelės ar jūros lašo iki begalinio dangaus ir kalno keteros. Todėl jos paveiksluose dominuoja dangus, žemė ir vanduo.
„Aš nepuolu jų tapyti. Kaupiu emocinį bagažą ateičiai. O tada panaudoju savo abstrakcijose“, – teigė autorė.
Namai – bambagyslė su tėviške
L.Grigaliūnaitę pavyko pakalbinti tarp jai svarbių gyvenimo stotelių – dailininkė buvo ką tik grįžusi iš Palangos ir Nidos, o po dienos kitos skubėjo į savo tėviškę.
„Mūsų name jau daugelį metų niekas negyvena. Nuvykstu ten ne vasaroti, nes darbų – daugybė. Reikia pjauti žolę, tvarkyti aplinką, visuomet darželyje prisodinu gėlių. Bet tai yra bambagyslė, kurios lengva ranka nenupjausi“, – prisipažino menininkė.
Šį kartą su broliu kartu tvarkantis tėviškėje, L.Grigaliūnaitės vis dar neapleido įspūdžiai, ką tik patirti prie jūros.
Su bičiuliais vasarai baigiantis ar prasidėjus rudeniui prie jūros ji vyksta kasmet daugiau nei du dešimtmečius.
„Prie jūros niekad nepabosta. Nidoje praleidau 10 dienų, bet dar galėjau būti ir būti... Daug vaikščiojau ir kaupiau emocijas, nuotaikas, vėliau jas perkelsiu į kūrybą“, – atviravo.
Žiūrėti į peizažą ir jį tapyti pašnekovei – joks malonumas. Šitaip realistinius paveikslus L.Grigaliūnaitė tapo tik tuomet, nebent turi konkretų užsakymą. Bet jai pačiai kur kas labiau patinka sugerti gamtos grožį ir tik vėliau jį perteikti abstrakcijose.
Realistiškai ji tapo tik gėles, žiedas būna 1,20 ar 1,30 metro – lyg atvirukas.
Gyvena iš paveikslų
„Prie jūros jaučiuosi visiškai laisva – galiu tapyti, grybauti, gulėti kopose. Dabar kibsiu į darbus, o kai įninku, tai sunku ir atitrūkti. Jau guldamasi mąstau, kaip kelsiuosi tapyti“, – šypsojosi L.Grigaliūnaitė.
Kupiškėnė patikino, kad tapydama turtų nesusikrovė, bet iš savo paveikslų visuomet pragyveno. Jauna išsiskyrusi išaugino dvi
dukras. Ji sakė nesuprantanti, kai kolegos ima dejuoti dėl nepriteklių.
Ypač sovietmečiu menininkai gerai gyvenę, valstybė jiems suteikusi butus ir studijas, be to, jautę didžiulę aplinkinių pagarbą.
Pašnekovė vietą po saule susiradusi pati, iš valstybės nieko negavusi, užtat ir ačiū sakyti niekam nereikėję.
Tiesa, kai dukros buvo mažos, teko 2 metams išlėkti į Ameriką. Tuomet buvo prispaudę finansiniai sunkumai – reikėjo pinigų butui įsirengti.
Amerikoje jautėsi labai gerai
„Daug kam Amerika nepatinka, o aš pritariu, kad tai plačių galimybių šalis. Sunku buvo tik psichologiškai, nes dukros liko Lietuvoje, pas gimines. Anuomet ne tik negalėdavai kas vakarą, kaip dabar, kalbėti įvairiomis priemonėmis, bet netgi laiškas eidavo dvi savaites“, – atviravo L.Grigaliūnaitė.
Ji vizą gavo pagudravusi, kad nori vykti į Majamį kaip turistė. O iš tiesų išvyko į Čikagą slaugyti sergančių senelių. Bet dėl silpnų rankų ir netvirto stuburo šis darbas buvo per sunkus, nors uždarbis – labai geras.
Prieš tai buvo aplankiusi daugybę šalių Europoje, bet skrydis į Ameriką atrodė kaip į Mėnulį. Manė, kad pateks į kitokią civilizaciją, tarp kitokių žmonių, o paaiškėjo, kad viskas visur tas pat. Ir netgi labai gerai jautėsi Amerikoje, nes ten nėra pavydo, žmonės geranoriški. Ką norėsi, tą pasidarysi ir turėsi. Ką sukursi, tą įvertins, dėl tavęs džiaugsis.
Pažįstami jai surado lengvesnį darbą – pagelbėti po insulto silpnai akvarelistei.
„Dievulis lėmė, kad ji užsimanė būtent manęs – dailininkės“, – šypsojosi pašnekovė.
Moterys kuo puikiausiai sutarė, o amerikietė ypač ją girdavo už paruoštą maistą.
„Vištą paprastai iškepdavau, o ji vis aikčiodavo: „Jau taip skaniai pagaminai!“ – juokėsi prisiminusi.
Liovėsi jaudintis ir rausti
Namo L.Grigaliūnaitė grįžo smarkiai pasikeitusi.
„Mano gyvenimas pasidalijo į dvi dalis: iki Amerikos ir po jos“, – aiškino.
Anksčiau dėl daug ko smarkiai išgyvendavusi, besijaudindavusi, ji suprato, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų nei kas ką pasakė, kaip įvertino ar sukritikavo. Bėda – jei kam nors iš šeimos narių nesiseka, jeigu susirgo.
Kitkas – visiškai nereikšmingi niekalai.
„Būdavau labai jautri, rausdavau... O atėjo laikas, kai nebegėda nei viešai kalbėti, nei išgirsti blogą žodį. Koks man skirtumas, kas ką galvoja, sakykite, ką norite. Tik mano reikalas, kaip veikiu ir ką kuriu. Seniai neberaustu“, – kalbėjo.
O kritikuoti lietuviai mėgsta – tai paveiksluose per mažai pilietiškumo, tai pasigenda vadinamųjų rimtų temų, tai spalva kažkokia ne tokia... O greičiausiai kritikuotojai tos spalvos kaip tik pavydi.
Piešia tik gerai nusiteikusi
„Aplinkiniai sako, kad pikto apie kitus negalvoju, esu geras žmogus, lengvo charakterio... Nors dėl charakterio taip iš tiesų nėra“, – juokėsi tapytoja.
Bet tęsė, kad nutapytame paveiksle atsispindi dailininko emocijos, todėl piešia tik gerai nusiteikusi – gelsva, rožine ar balta spalva, pagal nuotaiką. O kaip tik tokie – šviesūs ir skaidrūs – kūriniai patinka užsieniečiams.
„Pas mus ilgai vyravo mada kabinti ant sienų slogius niūrius paveikslus. O užsieniečiai nenori sunkių temų dar ir savo kambaryje. Mano paveikslai jiems patinka, nes ieškau to, kas gyvenime gražu“, – aiškino.
Tapytoja nežino, kur daugelis paveikslų iškeliavo, kas juos nupirko.
Paklausta, kiek darbų yra nutapiusi, ji juokėsi, kad iš pradžių skaičiavo. Po to skaičių pametė.
„Paveikslai – mano pragyvenimas. Tai pabandykite įsivaizduoti, kokia daugybė“, – sakė.
Kupiškėnė prisipažino, kad kai kuriuos darbus mėgsta labiau negu kitus.
Pažiūri į juos ir pagiria pati save: „Na, Grigaliūnaite, šaunuole, gerai padirbėjai.“ Tuos įvertina brangiau ir neskuba parduoti.
Darbai – ant sienų ir po lova
Pasitaiko ir tokių darbų, kurie nelimpa prie širdies. Paprastai dailininkai tokius užtapo – gali tepti kad ir iki 5 centimetrų sluoksnį.
„Įdomiausia būna, kai parodai pirkėjui darbus, o tas bakst būtent į tą, kuris tau nepatinka. Tuomet sau pagalvoju: o jergau, gerai, kad užtepti nesuspėjau“, – juokėsi.
L.Grigaliūnaitė patikino, kad jeigu darbas iš pirmo sykio nepavyko, tai antru sykiu jį pataisys taip, kad liks patenkinta.
Per parodų pristatymus kupiškėnė paprastai neaiškina, ką savo darbais atskleidė, ar juose ką nors užkodavo. Paaiškina, kad viską jau pasakė spalvomis, todėl žodžiai nereikalingi.
„Į filosofiją aš nesileidžiu, į viską stengiuosi žvelgti paprastai. O kai prasideda kalbos apie gyvenimo prasmę, esmę, ryšį su kosmosu ir kaip dažnai su tuo kosmosu bendrauju – visa tai nesąmonė“, – juokėsi tapytoja.
Bet sutiko, kad žmonės jos paveiksluose suranda tai, kas juos sužavi, sujaudina, gal ką nors primena.
Paklausta, ar namuose ant sienų kabo jos pačios paveikslai, tapytoja šypsojosi, kad jų yra ir ant sienų, ir po sienom, ir po lova.
„Studijos neturiu, todėl darbai – rūsyje ir bute. Jei iš buto išgabenčiau viską, kas susiję su tapyba, darbu, jis liktų tuštutėlis“, – tvirtino.
Per pandemiją ji rado pomėgį – iš antrinių žaliavų ėmė gaminti kalėdinius vainikėlius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tėvų namas Tatkonių kaime – tarsi nenutraukiama bambagyslė, siejanti tapytoją su vaikyste.
2. Su kraštiečiais visuomet lengviau kalbėtis. L.Grigaliūnaitė bičiuliaujasi su taip pat Vilniuje gyvenančiu rokiškėnu dailininku Arvydu Bagdonu.
3. L.Grigaliūnaitė gyvenime ir tapyboje ieško to, kas yra šviesu. Todėl ir jos paveikslai – skaidrūs, spalvingi, žadinantys geras emocijas, jautrius prisiminimus. Nuotraukos iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2021 09 29
