Dėl žąsų spaudžia stabdžius
Panevėžio rajone, Paįstryje, ant pievelės išsirikiavusios penkios riebios žąsys priverčia vairuotojus šūktelėti: „O kas gi čia dabar?!“ ir spausti stabdžius. Nors skulptoriaus Eduardo Tito išdrožti paukščiai – ąžuoliniai, bet iš tolo ypač panašūs į tikrus.
Paįstrio kultūros namų direktorė Daiva Kiršgalvienė džiaugėsi, kad 5 medinės žąsys primena netoliese, Paliukuose, gimusį ir augusį garsų skulptorių Juozą Zikarą ir labai pritraukia dėmesį. Vaikai mėgsta ant jų sėdėti.
Ir iš tiesų – iš Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos atbėgusios mokinukės rankomis apsiveja žąsų kaklus, kitos pritupia šalia, lyg kalbindamos. Galima drąsiai ant žąsų ir sėstis – jos pagamintos taip tvirtai, kad atlaikytų ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų svorį.
O kaip smagu mergaitėms vaidinti piemenaites! Aplinka iššluota, žabo nesurasi, todėl jos įsivaizduoja rankomis genančios žąsis – visai kaip J.Zikaras, būdamas piemenuku, veikiausiai jas varydavo į Paįstrio turgaus aikštę.
Rytoj sueis 140 metų
Šie metai Seimo paskelbti vieno pirmųjų šalyje profesionalaus skulptoriaus J.Zikaro metais. Rytoj sueis 140 metų nuo jo gimimo, o kitąmet minėsime ryškiausio ir svarbiausio jo darbo – „Laisvės“ skulptūros – šimtmetį.
Skulptorius ypač vertinamas už jo sukurtus 1918–1940 metų lietuviškų pinigų – litų monetų – modelius, „Knygnešio“ skulptūrą, šaliai svarbių žmonių biustus, bareljefus, medalius.
Apie J.Zikaro permainingą gyvenimą ir dramatišką likimą, jo kūrybą, atminimo saugojimą muziejuje Paliukuose ir Kauno Juozo Zikaro namuose-muziejuje „Panevėžio kraštas“ jau ne kartą rašė. Vienas įspūdingiausių pasakojimų – kaip jis mokėsi skraidyti nuo namo stogo, bet tik plumptelėjo ant žemės ir gavo nuo tėvų barti.
Taip pat rašėme ir apie tai, kad laisvės idėjas skleidęs J.Zikaras gimė ir augo vargingoje šeimoje. Būdamas septynerių metų išėjo piemenauti, todėl prie jo gimtos trobos dūdelę pučia „Piemenukas“, besislepiantis po gobtuvu nuo lietaus ir vėjo. Tai – panevėžiečio skulptoriaus Algirdo Varžinsko darbas.
J.Zikaro kelias Paliukų link
Šią vasarą E.Tito išdrožtos žąsys – taip pat J.Zikaro vaikystės simbolis.
Bet kodėl žąsys eina į Paliukus? To paklausta D.Kiršgalvienė aiškino, kad toks yra sumanymas – pastatyti ženklus J.Zikaro kelyje, vedančiame į Paliukus.
Pašnekovė tęsė, kad jau įsukus keliu į Paįstrį pasitinka J.Zikaro ženklai – pirmiausia jo vardo gimnazija, kur dailei skiriamas ypatingas dėmesys ir kur vyksta dailininkų, skulptorių plenerai.
Toliau – Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia su J.Zikaro darbais – bareljefinėmis Kryžiaus kelio stotimis ir 3 šventųjų skulptūromis. Vykstant Paliukų link – prieš 5 metus E.Tito sukurtas J.Zikarui skirtas koplytstulpis, senieji Šaulių namai, kuriuose gyveno ir kūrė su skulptoriumi besibičiuliavęs vargonininkas ir kompozitorius Juozapas Gudavičius. O jau už 3 kilometrų – kaimo troboje veikiantis muziejus.
Po vasaros plenero čia prisėsti kviečia Daliaus Dirsės vadovaujamų jaunųjų skulptorių sukurti suoleliai.
Idėja – paukščiams praskrendant
„Galvojau apie kitokius simbolius, tokius, kokių neturime – neįprastus, ypatingus... Ir staiga į galvą atėjo mintis apie žąsis. Juk Zikaras drožinėjo ir pardavinėjo skulptūrėles dar būdamas piemenuku. Kaimo žmonės į turgų atveždavo parduoti vištų ir paršelių, taigi labai gali būti, kad ir Zikaras atgindavo žąsis“, – šypsojosi D.Kiršgalvienė.
Šios penkios žąsys, pagal sumanymą, grįžta į namus nesulaukusios pirkėjų.
Pašnekovė tiksliai nepamena, kaip ši idėja gimė – gal tiesiog važiuojant dviračiu, o gal padangėje praskrendant žąsims.
D.Kiršgalvienė net nedvejojo, į kurį skulptorių kreiptis dėl ąžuolinių paukščių. Mat jau tuomet, kai Miežiškiuose gyvenantis E.Titas kūrė koplytstulpį J.Zikarui, moteris suprato, kad jų požiūriai į meną labai panašūs.
Gėles laistė pagal grafiką
D.Kiršgalvienė norėjo, kad visos 5 žąsys skirtųsi viena nuo kitos. Ji siuntė E.Titui paukščių nuotraukas, važiavo apžiūrėti pirmosios išdrožtos.
Ir nors skulptūros buvo išdrožtos prieš pat Liepos 6-ąją, kai buvo numatyta jas „atskraidinti“ į pievelę, pašnekovė tvirtino buvusi visiškai rami ir įsitikinusi, kad skulptorius laiku baigs savo darbą.
Kodėl žąsys – penkios? D.Kiršgalvienė aiškino, kad jos – kaip rankos penki pirštai.
Moteris patikino, kad paįstriečiams pavyksta ypač garsiai skelbti apie J.Zikarą: kalbėta per televiziją, rašyta spaudoje. Bet tai – ne vien kultūrininkų nuopelnas, bet ir gyventojų, bažnyčios, gimnazijos, seniūnijos.
„O kai pastatėme stogastulpį, mes, gyventojai, panorome gėlyno. Patys gėles sodinome ir laistėme pagal grafiką, apsiėjome be viešųjų darbų darbininkų“, – šypsojosi pašnekovė.
Gimnazija laukia ypatingos viešnios
„Aš vis galvoju, kuo žmones traukia trobelė Paliukuose? Juk neturime ten ypatingų eksponatų. Bet lankytojai vis klausia, ar gali ilgiau pabūti, pasivaikščioti“, – sakė D.Kiršgalvienė.
Paliukuose jau ėmė fotografuotis jaunavedžiai, krikštynų dalyviai.
Paįstrietė svarstė, kad veikiausiai viskas – dėl tos vietos ypatingos auros, o ją kūrė J.Zikaras ir J.Gudavičius, pastarųjų atminimą saugantys kraštotyrininkai Petras Knizikevičius, Stasė Mikeliūnienė.
Muziejininkas Virginijus Kiršgalvis sumąstė kepti bulvinius Zikaro blynus. Dabar į Paliukus atvykstančios grupės dažnai užsiprašo ir šitos atrakcijos.
„Tiek darbų jau padarėme, nežinome, kaip sustoti“, – tikino D.Kiršgalvienė.
Kai kurie planai – dar tik galvoje, todėl jų įvardyti pašnekovė nepanoro. Užtat paminėjo vakarykštį renginį šeimoms, kai siūlė lipdyti dovaną J.Zikarui. Lipdiniai ne bet kokie, o susiję su skulptoriaus sukurtomis monetomis.
Šiandien per pietus J.Zikaro gimnazijoje laukiama ypatinga viešnia – charizmatiškoji Juozo Zikaro namų-muziejaus Kaune atstovė Rasa Ruibienė. Po jos kalbės muziejininkės Vaiva Mikelionytė, Jūratė Gaidelienė.
Vos ne avantiūra
S.Kiršgalvienė užsiminė, kad siuntė skulptoriui žąsų nuotraukas. Todėl paukščius išdrožusio E.Tito pa-
klausėme, negi Miežiškiuose niekas žąsų nelaiko – būtų gyvi modeliai.
„Kai kas siūlė eiti pas žąsis auginantį kaimyną Napaliuką... Bet kol grįžčiau – vėl pamirščiau, kaip jos atrodo“, – juokėsi E.Titas.
Skulptorius paaiškino, kad tik iš pirmo žvilgsnio darbas atrodo paprastas, o iš tiesų reikėjo gerai įsižiūrėti, kaip atrodo paukštis. Zikaro žąsys – visos skirtingos. Viena šeimininkų labiau mylėta, todėl nupenėta smarkiau nei kitos, kita smalsutė – dairosi kaklą aukštyn ištiesusi, trečia – galvą išdidžiai iškėlusi, besipuikuojanti savo grožiu.
Ar iš karto sutiko su pasiūlymu drožti žąsų skulptūras? Juk labiau įprasta statyti stogastulpius, o ne paukščius.
„Žinau, kad Daiva sugalvoja vis ką nors įdomaus. Todėl sutikau, nors man tai buvo vos ne avantiūra“, – atviravo skulptorius.
Per kaklus pervėrė strypus
E.Titas aiškino numatęs, kad atsiras norinčių prisėsti ant Zikaro žąsų. O medis, ypač džiūvantis, trapus. Kad skulptūros nesulūžtų, per kaklus pervėrė strypus.
Kojas pagamino iš metalo – kad būtų tvirtos.
Prieš imdamasis darbo, skulptorius svarstė, kokios spalvos žąsis išdrožti. Juk būna įvairių, taip pat – ir baltų. Bet nusprendė drožti pilkas – sendinto ąžuolo. Taip geriausiai matyti visi ruožai ruoželiai.
Į J.Zikaro asmenybę, likimą ir kūrybą E.Titas įsigilino dar droždamas koplytstulpį. Jame ir atsispindi svarbiausi įvykiai – nuo piemenavimo iki antkapinio akmens.
„Įsijauti, skaitai, domiesi“, – taip pašnekovas apibūdino darbus, kuriuos reikėjo atlikti iki pradedant drožti skulptūrą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Kiršgalvienė tikino, kad turi dar daug planų, kaip garsinti J.Zikarą.
„Namo, žąselės, namo!“ – Paįstrio gimnazistės – visai kaip piemenaitės – ginė Zikaro žąsis.
2. E.Titas prisipažino, kad drožti žąsis jam buvo kone avantiūra.
3. Argi ne smagu apsikabinti pilkosios kaklą?
4. Apsilankantieji Paliukuose dabar jau gali prisėsti ant suolelių, juos sukūrė jaunieji skulptoriai.
A.Švelnos nuotraukos
